Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

A. Rosinas: „Neskubėk suanglėt – dar pabūk lietuvaitis“

 
2015 10 05 6:00
Profesorius Albertas Rosinas. 2010-ieji.
Profesorius Albertas Rosinas. 2010-ieji. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Mokslas irgi kūryba, lingvistika irgi poezija“, – mėgo sakyti profesorius Albertas Rosinas, garsus lingvistas baltistas, niekada nepamiršęs, kad turi ir poeto gyslelę. Jau penkeri metai šio kalbininko nebėra tarp gyvųjų, bet dabar jo gyvenimas ir darbai aprašyti knygoje, kurios pavadinimui paimtos kaip tik šios eilutės: „Lingvistika – irgi poezija“. Vilniaus universiteto leidykla ją išleido serijoje „Mintis ir atmintis“.

Į naujo leidinio pristatymą K. Donelaičio auditorijoje Filologijos fakultete (VU) rinkosi A. Rosino kolegos, buvę studentai ir doktorantai, artimieji. Daugelis jų – prisiminimų autoriai.

Knygą sudarė profesoriaus gyvenimo draugė Gražina Rosinienė ir kraštietė, kolegė Regina Venckutė. Jos sukaupė nemažą pluoštą visus A. Rosino gyvenimo tarpsnius nušviečiančių atsiminimų. Pridėjus įvairius paties profesoriaus rašytus tekstus (yra jaunystėje ir vėlesniais metais sukurtų eilėraščių, daug kam įstrigusių šmaikščių lingvistinių miniatiūrų, ironiškų pastabų kalbos kultūros klausimais; 2005-aisiais jos sudėtos į knygutę „Tik prašau be isterijos“) ir kitą medžiagą, išryškėjo būsimo leidinio vizija.

Albertas Rosinas (1938 – 2010) gimė Kelmės rajono Pajuodupės kaime, kurio jau senokai nebėra Šaukėnų seniūnijos žemėlapyje. Į Vilniaus universitetą vyko apsisprendęs atsidėti literatūros studijoms, bet kalbininko Jono Kazlausko paveiktas pasuko į kalbotyrą. Aspirantūros studijoms buvo išsiųstas į Latvijos universitetą, tačiau iš ten grįžo su vadinamuoju vilko bilietu ir „politiškai nepatikimo asmens“ etikete. Rygoje pradėtą rašyti disertaciją apie baltų kalbų įvardžius pabaigė savarankiškai ir sėkmingai apgynė 1969 metais. Apie visa tai išsamiau ir apie kitus dalykus – knygoje. Ketvirtis amžiaus (1964–1989) Vilniaus inžineriniame statybos institute – įdomus, bet profesoriui nelengvas gyvenimo etapas. Žingsnis po žingsnio jis kopė akademinės karjeros laiptais, tačiau ir pats, ir kolegos jautė, kad dirbami darbai ne visai atitinka jo talentą ir galimybes.

Pasak R. Venckutės, A. Rosinas pagrįstai vadinamas žymiausiu baltų kalbų įvardžių tyrėju, tačiau iš tiesų jis buvo ne vienos kurios nors srities ar temos, bet daug platesnio akiračio mokslininkas, kurio talentui būdingas universalumas. Dėmesio verti kolegos Bonifaco Stundžios žodžiai: „Gal todėl, kad neatsirado jam prilygstančio kritiko, originalūs A. Rosino darbai iki šiol menkai recenzuoti.“ Knygos sudarytojos įžanginiame žodyje pabrėžia, kad tai jokiu būdu ne mokslinė kalbininko A. Rosino biografija ir nedrąsiai viliasi, jog tokia laikui bėgant bus parašyta. Gal tam ryšis jo mokiniai?

Nuo 1989-ųjų A. Rosinas – VU profesorius, 1991–1996 vadovavo Baltų filologijos katedrai. Buvo pirmasis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas (1992–1998). Danguolė Mikulėnienė liudija, kad nei Komisijos posėdžiai, nei ilgos valandos Seime ar Vyriausybėje nesustabdydavo jo mokslinės minties: monografijų fragmentai buvo jo užsirašomi čia pat, dažnai kitoje kokio nors dokumento juodraštinio lapo pusėje.

Knygoje profesoriaus balsas „skamba“ iš interviu. Vienas jų – paskutinis A. Rosino pokalbis su žiniasklaida – 2010 metais buvo publikuotas „Lietuvos žiniose“.

„Lingvistika – irgi poezija“ baigiama paskutiniu A. Rosino eilėraščiu. Pateikiama jo faksimilė. Popieriaus skiautelę rado G. Rosinienė, po vyro mirties tvarkydama jo darbo stalą. Apstulbino persmelkiančios autoriaus nuojautos: dėl artėjančios savo paties lemtingosios akimirkos ir dėl tautos likimo. Sykiu tai lyg priesakas branginti vertybes: „Neskubėk suanglėt – dar pabūk lietuvaitis / Nors dieną ar kitą, nors kokią savaitę. / Kol tavo gimdytojai šaukštą padės... / Kas amžiną atilsį jiems sukalbės?“

Apie seriją „Mintis ir atmintis“

Leidinių apie Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojus seriją sumanė profesorė Viktorija Daujotytė. Ji ir pradėjo ją – monografija apie profesorę Birutę Masionienę „Eiti savo keliu“ (2011). Netrukus pasirodė dvi kalbininkų knygos: Evaldos Jakaitienės atsiminimai ir apmąstymai „Gyvenau... Ir dar noriu“ ir Jono Palionio „Atsiminimų nuotrupos“ (abi 2012). Pernai išėjo kalbininko, vertėjo Jono Kabelkos šimtmečiui parengtas leidinys „Ką buvo baltams pažadėjęs“. Literatūrologės Petronėlės Česnulevičiūtės devyniasdešimtmečiui skirta knyga pavadinta „Istorijoje ir auditorijoje“ (2015). Leidėjų planuose įrašytos Albino Jovaišo ir Leono Valkūno pavardės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"