Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Abdonas Lietuvninkas: balso aksomas, laikysenos didybė

 
2016 04 19 6:00
Atsisveikinimas su scena 1987 metais. Giuseppe’s Verdi „Rigoletas“ buvo skirtas solisto kūrybinio darbo 40-mečiui. Abdonas Lietuvninkas atliko du vaidmenis – Monteronę ir Sparafučilę.
Atsisveikinimas su scena 1987 metais. Giuseppe’s Verdi „Rigoletas“ buvo skirtas solisto kūrybinio darbo 40-mečiui. Abdonas Lietuvninkas atliko du vaidmenis – Monteronę ir Sparafučilę. Nijolės Lietuvninkienės asmeninio archyvo nuotraukos

„Kad ir kokiomis savybėmis pasižymėtų dainininkas, jis visada vertinamas pagal pagrindinę – balso tembrą ir grožį.“

„Tačiau operos solistas dar privalo turėti nepriekaištingą sceninę išorę ir aktoriaus talentą, kad jo sukurtas herojus ir vaidyba, ir vokalu įtikintų klausytoją. Visa tai turėjo mūsų operos solistas bosas Abdonas Lietuvninkas“, – tai muzikologo Vytauto Venckaus žodžiai, skambėję per Lietuvos radiją prieš kelis dešimtmečius. Jo rengiamo garsiojo koncerto „Prisiminimas“ 640-oji laida buvo skirta neseniai mirusiam A. Lietuvninkui atminti. Ligos pakirstas dainininkas mirė 1994-ųjų gegužę. O šiemet balandžio 20 dieną nuo jo gimimo sukanka 95-eri.

Operinės karjeros anonsas

V. Venckus savo „Prisiminimą“ pradėjo Ludwigo van Beethoveno „Škotiška daina“. Neatsitiktinai. 1949-ųjų rudenį, Vilniaus ir Kauno konservatorijas sujungus į vieną – Lietuvos valstybinę konservatoriją, per studentų koncertą A. Lietuvninkas atliko kaip tik šią dainą. Ir dar Roberto Schumanno „Du grenadierius“. „Jis visus mus sužavėjo savo gražaus, aksominio tembro balso skambesiu, – kalbėjo V. Venckus. – O R. Schumanno daina, rodos, lyg būtų specialiai jam sukurta, atsižvelgiant ne tik į balsą, bet ir didingą stotą, taurią išorę.“

Nuo Marijampolės kilęs A. Lietuvninkas, Vinco Kudirkos giminaitis, Kauno konservatorijoje buvo įstojęs į smuiko klasę, vėliau, pedagogų raginamas, perėjo mokytis dainavimo. Jo pedagogai – tenoras Juozas Babravičius ir bosas Petras Oleka, pirmosios mūsų „Traviatos“ dalyvis, daugelio boso partijų lietuvių scenoje pirmasis atlikėjas, operos režisierius. Taigi A. Lietuvninkas, pasak muzikologo Jono Bruverio, buvo iš tos dainininkų kartos, kurie mūsų operos meno kultūros tradiciją tiesiogiai perėmė iš jos kūrėjų pradininkų. Ir kuriai teko sunkus, žiaurus okupacijos įsitvirtinimo laikas.

Dirigentė Margarita Dvarionaitė paliudijo: „Kauno konservatorijoje Abdonas buvo vyrėlesnis už daugelį studentų. Gal dėl to buvo sau reiklesnis už mus, realiau suvokė, kad profesinis kelias ne vien sėkmėmis ir rožėmis klotas, bet juodu darbu grįstas. Elgėsi oriai, laikėsi atstumo. Gal ir norėdamas tai pabrėžti, įsigijo brangią juodą eilutę, sniego baltumo marškinius ir šalia mūsų, pokario nuskurėlių, atrodė iškilmingai. Ši apranga buvo ir savotiškas artėjančios jo operinės karjeros anonsas.“

Studijas baigiančiam A. Lietuvninkui P. Oleka užrašė palinkėjimą: „Kas vakarą eidamas ilsėtis pagalvok, ką gero tu šiandien padarei ir ką naujo išmokai. Atsimink, kad mūsų klasės devizas: „Nulla dies sine linea“.

Taigi – nė dienos be darbo, veltui, tuščiai.

Konservatorijos studentai su pedagogu Petru Oleku (pirmoje eilėje centre). Abdonas Lietuvninkas antroje eilėje viduryje.
Konservatorijos studentai su pedagogu Petru Oleku (pirmoje eilėje centre). Abdonas Lietuvninkas antroje eilėje viduryje.

Pergalė Berlyne

Ir netrukus jaunas bosas pasiekė didelę pergalę. 1951 metais dalyvavo Pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio Berlyne vokalistų konkurse ir pelnė laurus. Jis pirmasis lietuvių dainininkas, po karo tapęs tarptautinio konkurso laureatu. Jei ne sovietų okupacija, gal A. Lietuvninkas būtų padaręs nemažą pasaulinę karjerą. Tiesa, netrukus po tos pergalės sulaukto kvietimo į Maskvą, Didįjį teatrą, jis atsisakė – talentą skyrė savo krašto publikai. Privačiuose pokalbiuose atsisakymą motyvuodavo tuo, kad „pavardė neleidžia“.

Publikuoti dokumentai rodo, kad sovietų represinės struktūros buvo surinkusios žinių, jog A. Lietuvninkas prisidėjo prie antisovietinio laikraštėlio leidybos, taip pat giedojo bažnyčios chore.

Pasak V. Venckaus, A. Lietuvninkas „pateisindavo“ savo nesilankstymą, nesivėlimą į teatro intrigas ta pačia fraze – „neleidžia pavardė“.

Intrigų pilnas buvo ir kelias į Berlyno konkursą. Kelių turų atranka vyko Maskvoje, į ją važiavo ir daugiau dainininkų... 1951-ieji – dar stalinizmo siautėjimo metai. Konkursantams buvo sudaromos kone karinio muštro sąlygos, juos žadindavo vidury nakties ir vesdavo dainuoti – tikrindavo, kuris geriau atlaiko ekstremalius išbandymus.

Berlyne dėl laureatų vardų varžėsi apie 600 atlikėjų iš 37 šalių. A. Lietuvninkas atliko sudėtingą Don Bazilijaus ariją iš Gioachino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ ir nuo vaikystės mokamą lietuvių liaudies dainą „Žaliojoj lankelėj“.

Po konkurso A. Lietuvninkas mūsų Operos ir baleto teatre įsitvirtino kaip pagrindinių boso partijų atlikėjas. Vaidmenų sukūrė per penkias dešimtis: Mefistofelį, Didįjį Inkvizitorių, Varlamą, Greminą, Nilakantą, Karalių Renė, Masalskį, Rimvydą ir kitus.

Poilsis ir įkvėpimas – kelionės po Lietuvą. Abdonas Lietuvninkas ant Punios piliakalnio.
Poilsis ir įkvėpimas – kelionės po Lietuvą. Abdonas Lietuvninkas ant Punios piliakalnio.

Boksas, technika ir augintiniai

Po vieno koncerto Lenkijoje tenykštis apžvalgininkas rašė: „Nuostabaus, kilnaus skambesio balsą ir nemažą temperamentą parodė A. Lietuvninkas...“

Mūsų spauda atkreipdavo dėmesį į solisto personažų taurumą, laisvai sklindantį „kupiną grožio“ balsą, taip pat mokėjimą skoningai kurti komedinius vaidmenis, apskritai artistinę eleganciją ir sceninę kultūrą.

A. Lietuvninko santūrumu naudojosi apsukrūs kolegos. Tokia teatro kasdienybė – konkurencija, dažnai ir negarbinga. Ir nors A. Lietuvninkas turėjo kovotojo savybių (jaunystėje buvo pasiekęs nemažų laimėjimų bokse), nusverdavo jo žmogiškasis veiksnys.

Įdomu, kad dainininkas buvo labai linkęs į techniką. Pradėtas studijas Kauno universiteto Technologijos fakultete teko mesti – nugalėjo muzika. Vėliau šį savo polinkį jis realizuodavo kaip automobilininkas mėgėjas.

A. Lietuvninkas, pasak jo žmonos baleto artistės Nijolės Kuckaitės-Lietuvninkienės, visai neatitiko stereotipinio suvalkiečio įvaizdžio. Buvo dosnus, jautrios širdies, globėjiškas. Daug keliaudami po Lietuvą jiedu su žmona vis susitikdavo paramos ir paguodos reikalingų, vargingai besiverčiančių senukų ar kitų nelaimėlių, kuriems jausdavo pareigą padėti. Taip pat jie yra priglaudę ne vieną bėdžių šunį ar paukštį. Lietuvninkų augintiniai – apskritai atskira tema.

Minint A. Lietuvninko 90-metį buvo išleista kompaktinė plokštelė „Abdonas Lietuvninkas. Maestro basso profondo“. Joje – įrašai iš Lietuvos radijo fondų. Atrinkti 23 kūriniai: operų arijos, romansai, liaudies dainos ir kt. Dalis įdainavimų, matyt, dėl įvairių priežasčių, deja, neišliko.

Automobilininkas Abdonas Lietuvninkas ir jo garsioji „Pobeda“.
Automobilininkas Abdonas Lietuvninkas ir jo garsioji „Pobeda“.

. . .

Iš A. Lietuvninko sesers Aldonos Lietuvninkaitės-Andrėnienės atsiminimų

* Abdonas, būdamas dar mažutis, jau domėjosi technika. Jį traukė dviračiai ir motociklai. Nežinau, iš kur mūsų kieme atsirado autobusas. Mažasis mūsų Abdytis jame apsigyveno. Net pavalgyti nebuvo galima išvilioti. Kartą užburzgino, ir autobusas pajudėjęs atsirėmė į tvorą. Jam tada buvo vos ketveri.

* Ir gamtą būdamas mažytis jau mylėjo. Kartą tėtis parnešė iš laukų narvelyje du kiškiukus vaikui pasidžiaugti. O šis pamatęs ėmė šaukti: „Nereik, nereik! Paleist, paleist!“ Jau dirbdamas teatre kartą gatvėje prie šulinio pastebėjo rusų karininką. Priėjęs šulinyje pamatė ant vamzdžio užsikabinusį cypiantį šunytį. „Lįsčiau ištraukti, – sakė karininkas, – bet su uniforma negaliu.“ Tada į šulinį lindo Abdonas, o karininkas laikė jį už kojų. Šuniuką išgelbėjo. Vėliau pas jį jau kitais būdais atsirado dar du šuniukai ir buvo auginami visi trys. O balandžiai kartu su žvirbliais, kuriuos jis lesindavo, anksti rytą belsdavo į langą, o jam išėjus į gatvę lydėdavo gerą galą sukdami virš galvos ratus.

* Neprisimenu, kokiu būdu ar kieno skundimu buvo uždarytas ir dvi paras pralaikytas KGB rūmuose. Tarnauti jiems atsisakė, nepalūžo net pastatytas prie sienos. Pagąsdinti buvo paleisti keli šūviai. Grįžęs namo jis pasakė: „Galvojau, tegu šauna, vis tiek aš žmonių nešnipinėsiu.“

* Prieš važiavimą į Berlyną jam buvo pasiūtas frakas, kiti priedai, parūpinti lakiniai batai. Grįžus viską reikėjo grąžinti. O jam paskirtos premijos buvo išmokėtas tik trečdalis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"