Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Absoliutaus bendrumo iškodavimas, arba tautinio kostiumo idėja

 
2017 01 16 16:15
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Kaip dabar pamenu, kai prieš maždaug dešimt metų nuvažiavau į Vilnių. Tiesa, Vilniuje buvau buvęs daug kartų prieš tai, bet tąkart važiavau turėdamas labai konkretų ir net sakyčiau kilnų tikslą.

Pirmo kurso menotyros studentas atvažiavo pasižiūrėti Lietuvos valstybės sostinės architektūros. Negaliu net apsakyti, kokį susižavėjimą man kėlė „tortifikuoti“ Gedimino pr. pastatai, kuriuos iš karto palaikiau visai ne tuo, kuo jie esti – aš juos palaikiau baroko epochos paveldu (matyt, architektūros istorijos studijų dalykas dar nebuvo pasiekęs XIX amžiaus). Man jie patiko puošnumu ir vizualumu, kitaip tariant, paveikumu. O dar ir sutvarkyti: renovuoti, restauruoti, nulaižyti...

Bet svarbiausia tai, kad man jie visi pasirodė „unikalūs“, nepaisant panašios jų stilistikos. Ak, kaip man patiko tie pastatai! Tačiau visai kitokius jausmus sukėlė socialiniai srautai Vilniaus centre. Pernelyg nesikuklindamas pasakysiu, kad pasijutau išsiskiriantis iš minios. Tiesa, anuo metu jaunuoliui iš Lietuvos provincijos tas išskirtinumas nepridėjo pasitikėjimo savimi. Buvo, matyt, toks metas, gal po pamokų, kad centrinėse gatvėse dominavo jaunuolių srautai. Visi jie, kaip ir tie mano mylėti anuomet pastatai, buvo unikalūs ir spalvingi: kas rožiniais, o kas salotiniais ar mėlynais plaukais, odine striuke ir stilingai suplyšusiom kelnėm bei kitais būtinais ritualiniais artefaktais, pavyzdžiui, auskarais veide. O aš mūvėjau Rokiškio turguje pirktais džinsais, vilkėjau kažkokį megztinį... Apskritai visi mano rūbai tada buvo pirkti Rokiškio turguje, kur visos prekės mums, ten gyvenusiems, atrodė visai vienodos. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis man pasirodė, kad tie jaunuoliai yra visiškai vienodi. Na, juk koks skirtumas, ar tavo plaukai rožiniai, ar salotiniai, bet juk modulis yra tas pats. Tiesa, pastatuose aš to moduliškumo visai nepastebėjau, pastatai man vis dar buvo tikrai unikalūs, tuo tarpu žmonės – vienodi.

Dabar, kai praėjo šiek tiek laiko, pakito ir mano požiūris į carinę architektūrą. Apskritai dabar į reiškinius – socialinius ar meninius – žiūriu abstrahuotai nuo konkrečių procesų, nors ne visada pavyksta. Nors supratau ir tada, bet prireikė šiek tiek laiko artikuliuoti tai, kad išskirtinumo siekis suponuoja unifikaciją. O kas skaito mano tekstus, žino, kad unifikacija yra tas reiškinys, kurio aš labiausiai negaliu pakęsti. Ir unifikacija yra visai ne vienodumas per se ar sąmoningas vienodų sprendimų pasirinkimas, pavyzdžiui, kopijuojant sėkmingus pavyzdžius[1]. Gilesnis ir potencialiai labiau kritikuotinas unifikacijos aspektas yra masinis grynojo autentiškumo siekis, kai autentiškumo kriterijus yra formalioji substancija. Ir visai nebesvarbu, ar kalbame apie plaukų spalvos pasirinkimą, ar apie visiškai vienodus caro periodo pastatus Vilniaus Gedimino pr. – turime tą simuliuojamą autentiškumą, kurio absoliutas yra niveliuojamas į detalę, nepajėgiančią bent kažkiek pakoreguoti apibendrinto struktūros, namo ar šukuosenos, modulio.

Bet jei priimame anksčiau išsakytas mintis, ar mes tada galime iš viso kalbėti apie kūrybiškumo ir tikrojo autentiškumo kriterijų? Juk iš esmės viskas yra daugiau ar mažiau vienoda ir panašu. Be to, juk ir mūsų autentiškumo samprata yra griežtai atribota nuo fizinės substancijos ir tarpsta bet kokios abstrahuotos metastruktūros lygmenyje. Galiausiai ir kūrybiškumą aš aiškinu ne per „kūrybinių industrijų“ burtažodžio prizmę.

Atsakydamas į šį klausimą, aš vis tik norėčiau pasiremti kognityvine supratimo dimensija. Kažkada, rašydamas akademinį straipsnį apie viešąsias miestų erdves, visai netyčia akademinėje duomenų bazėje užtikau Kinijos tyrėjų darbą apie istorinių viešųjų erdvių įtaką dabartinių erdvių formavimui mieste[2]. Nors pačiame straipsnyje ir nebuvo artikuliuota, bet man susidarė įspūdis, kad naujos erdvės tarp aukštutinių Honkongo pastatų susiformavo pagal istorinių turgaus aikščių (tiksliau gatvių, tįstančių į kvartalo vidų ir pereinančių į kitas gatves) genotipus, nors tai ir nebuvo specialiai planuota. Ir jei mes žiūrėsime į Honkongo miestovaizdį, nematysime nieko kito, kaip tik dar vieną megapolio vaizdinį, būdingą Azijai, – erdvės tarp namų bus autentiškos, t. y. išlaikiusios, nors ir neplaningai, savo vietos autentiškumą.

Taigi ir kūrybiškumo bei autentiškumo sąlyga tikrai nėra aiškiai apžvelgtinas ir fizinės substancijos suformuojamas žiūros taškas. Beje, kiek nuklystant nuo autentiškumo sukūrimo problemos, visgi turime pripažinti, kad galbūt, nors pats tuo sunkiai tikiu, ir Vilniaus Gedimino pr. carinio periodo pastatai turi kažką tokio mažyčio ir plika akimi neužčiuopiamo... Esu linkęs manyti, kad autentiškumas ir kūrybiškumas pasireiškia nepriklausomai nuo žmogaus valios ir juo labiau nuo paprastosios intencijos (noriu būti kitoks, todėl sukuriu autentišką „aš“). Taip pat nelabai tikiu ir architekto, menininko, antreprenerio grynuoju kūrybiškumu ir geba kurti autentišką produktą. Autentiškumas tiesiog esti kaip lemiantysis faktorius civilizacijoje ir jis pasirodo tada, kai tam atsiranda geriausios sąlygos pasirodyti, nepriklausomai nuo to, kas yra suplanuota, kadangi visuomenės struktūra laike ir erdvėje turi begalybę prasminių jungčių. Vokiečių istorijos filosofas Reinhartas Kosseleckas, rašydamas apie laiko sampratą istorijoje, prabrėžė savotiško kodo egzistavimą ir tai, kad tam tikri įvykiai yra užprogramuoti kartotis nuolatos, nepriklausomai nuo žmonijos valios.

Taigi, iš čia kyla mintis, kad yra nuo mūsų nepriklausančių dalykų, tačiau daug svarbiau yra tai, jog žmogus, kaip būtybė apskritai, yra netobulas. Mintis gana konkreti ir provokatyvi. Tačiau sutikime, tam, kad suinteresuotas subjektas galėtų suprasti kultūros paveldo reikšmę, jam yra būtinas objektas. Dar blogiau, jam būtinas objektas, apie kurį bus pasakyta, kad jis yra būtent iš to ir ano laikmečio bei kad jis yra autentiškas vykusių procesų liudininkas. Ką jau kalbėti apie profesionalus, kurie, rodos, nėra linkę matyti paveldo šiuo metu kylančiose pastatų struktūrose. Todėl mūsų vienodėjimas ir tik fragmentiškas autentiškumo pasireiškimas yra neišvengiamas ir lemiantysis faktorius. Tačiau galbūt ateis laikas, kai mes, pasižiūrėję kad ir į Mančesterio „Beetham“ dangoraižį, aiškiai pamatysime visiškai tuos pačius dėmenis, kuriuos matome Paryžiaus Dievo Motinos katedros sprendiniuose, ir tai bus pirmas žingsnis link gebėjimo pačiam kurti savo autentiškumą.

Man patinka tautinio kostiumo idėja. Ir ne todėl, kad tai sutampa su valstybės šimtmečio proga, o tai lyg ir suponuotų reprezentacinį, todėl nelabai prasmingą veiksmą. Man patinka, kad gilumine prasme (nemanau, kad ir patys idėjos autoriai apie tai susimąstė) ši idėja parodo, kad mes tikrai esame pakankamai panašūs. Ir nelabai svarbu, ar mes esame popierinių-plastikinių puodelių kavos kultūros atstovai, ar snobai, geriantys kavą tik iš porceliano, mes vis tiek esame glaudžiai susiję vienas su kitu, nes mūsų gyvensena yra valdoma to paties principo. O principas paprastas – mums būtinas bendrumo jausmas su kitais, su praėjusiu ir su ateisiančiu laiku. To bendrumo, ir jei norite, vienodumo, pabrėžimas yra daug prasmingesnis veiksmas, nei simuliuotas ir visiškai beprasmis „unikalumas“, bandant atsiskirti nuo kitų per formalųjį aspektą, kuris visada veda link komiškos unifikacijos.

O ar gali vienodas rūbas suteikti unikalumo? Bus matyti, bet Honkongo šiuolaikinė architektūra irgi niveliatyvi, palyginti su kitais sėkmingais Azijos megapoliais. Vis tik net ir tokia forma pavyksta užčiuopti artefaktus, ateinančius iš praeities, taip užtikrinant tvaresnę raidą dabartyje ir ateityje. Galiausiai tautinio kostiumo vaikams idėja – edukatyvus veiksmas, nurodąs ne tik į bendrystės neišvengiamumą, bet ir į bendrystės naudą, kadangi tik gyvenant bendrai atsiranda poreikis diversifikuoti savo gebėjimus, kad ir banalių banaliausioje ekonomikoje. Juk kam gi reikalingas auksakalys, jei nebus kas dėvi jo dirbinių, ir kam puoštis, jei nebus, kas tavimi pasigroži? Banalu? Neprasminga? Bet taip yra tik todėl, kad mes esame labai labai panašūs vieni į kitus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"