Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Adaukto – pamiršto optimisto – sugrįžimas

 
2016 07 08 6:00
Adaukto Marcinkevičiaus archyvą išsaugojo šeima – žmona Rymantė, sūnus Saulius ir jo žmona Nerilė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Adaukto Marcinkevičiaus paroda „Optimistai ir skeptikai“ veikia Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG). Joje – jauno menininko paskutinių gyvenimo metų fotografijos. Šia paroda susipažįstame su dar vienu nepelnytai pamirštu Lietuvos fotografijos klasiku. O jo sūnus Saulius ir žmona pianistė Rymantė Šerkšnytė vėl prisiliečia prie šeimos nario – talentingo fotografo ir „atšilimo“ laikų optimisto.

Klasikas per kelerius metus

A. Marcinkevičius (1936–1960) gimė Kaune, studijavo Maskvoje, ketino įgyti kino operatoriaus specialybę. Būdamas dvidešimtmetis pradėjo dirbti fotožurnalistu „Literatūros ir meno“, „Jaunimo gretų“, „Švyturio“ redakcijose.

Jo kūrybinio darbo metai sutapo su Sovietų Sąjungos „atšilimo“ laikotarpiu. Tuomet meninės fotografijos kryptis Lietuvoje dar tik formavosi. 1958 metais Adauktas surengė pirmąją sovietmečiu meninės fotografijos parodą, įsteigė Respublikinę fotosekciją, kuri dešimtmetį buvo pagrindinė fotografijos organizacija, besirūpinanti šio meno sklaida Lietuvoje.

A. Marcinkevičius fiksavo aktualijas, epochos žmones, jo kadruose gausu socialinių ir ano laikotarpio kasdienybės detalių. Toldamas nuo dokumentiško fotožurnalistikos žanro surinko apie šimtą menininkų portretų. Įamžino dailininkus Antaną Žmuidzinavičių ir Algirdą Lukštą prie molbertų, kompozitorių Stasį Vainiūną ir pianistą Dainių Trinkūną, palinkusius prie instrumentų.

Šiemet minimos 80-osios menininko gimimo metinės. Išleista ir jo retrospektyvos knyga „Adauktas Marcinkevičius. 1954–1959 metų fotografijos“. Fotografo kūryba visad buvo šalia, ranka pasiekiama, tačiau iki šiol nežinoma.

Per penkerius darbo metus Adauktas intensyviai dirbo ne tik fotožurnalistu, bet ir įkūrė meninės fotografijos nišą. Autoportretas. /Adaukto Marcinkevičiaus fotografija

Vieni – atsargesni, kiti – drąsesni

Kaip sakė „Optimistus ir skeptikus“ kuravusi fotografijos tyrinėtoja Margarita Matulytė, A. Marcinkevičius per vos kelerius metus sukūrė kultūros reiškinį. „Atšilimas“: menininkai pajuto laisvės kalbėti, rašyti, tapyti, reflektuoti savo jausmus ir patirtį atviriau. Vieni buvo atsargesni, kiti – drąsesni.

Adauktui buvo vos dvidešimt. Nenuostabu, jog savuoju laikotarpiu pradedantis menininkas nebuvo kaip reikiant įvertintas. „Pakako kelių jo darbų – „Skeptikų“, „Po lietaus“, „Darbininko“, „Neramios jausnystės“, kad susidomėčiau Adaukto asmenybe, – teigė M. Matulytė. – Tuo metu tikrąją, vidinę ideologiją buvo galima transliuoti per poetiškumą, ažūriškumą – pasakymą, bet ne iki galo. Niekas dar nesuprato fotografijos kaip meno. Turėjo atsirasti toks idealistas, kuris surizikavo savo darbus rodyti kitaip, sukūrė nišą eksponuoti fotografijas, netelpančias į žurnalistinius rėmus.“

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai ir šio meno tyrinėtojai ieškodami A. Marcinkevičiaus archyvo – kurį išsaugojo, suskaitmenino ir pasidalijo šeima – atrado, kad fotografo sūnus fizikas Saulius Marcinkevičius pasekė tėvo pėdomis. Taip pat jo sūnus Vytautas, Adaukto anūkas.

Pažintis su užmirštu menininku

Fotografas būrė kolegas į bendraminčių ratą. Jie parodoje pasakoja savo prisiminimus apie tragiško likimo menininką. Taip pat A. Marcinkevičiaus žmona R. Šerkšnytė, kurią jis nufotografavo „Prie seno malūno“. „Paroda po beveik šešiasdešimties metų – neapsakoma, kaip prisikėlimas. Visokį jį prisimenu. Kūryboje – tik optimistą. Abu buvome ne racionalūs žmonės, o idealistai, romantikai iki kaulų smegenų“, – pasakojo Rymantė.

Su tėčio kūryba Saulius Marcinkevičius susipažino per jo laiškus, rašytus mamai.

Adauktas visuomet pasiimdavo fotoaparatą. Viename laiške Rymantei rašė: „Važiuodamas traukiniu mačiau gražų peizažą. Reikės ten grįžti, „prisitaikyti“ gerą apšvietimą.“ Jiedu susituokė būdami dar studentai. Būtent per tėčio laiškus mamai su juo susipažino sūnus. „Knygoje rašiau straipsnelį apie tėčio, kurio nepažinojau, gyvenimą. Jis buvo energingas, entuziastingas žmogus. Pusę metų studijavo Maskvoje – guldavo antrą, keldavosi septintą, ir taip kiekvieną dieną“, – kalbėjo Saulius apie tėtį, kuris 1960-ųjų sausį buvo rastas susmukęs laiptinėje. Prasidėjus sunkiam plaučių uždegimui, mirė ligoninėje.

Pastaruosius porą metų A. Marcinkevičiaus fotografijas skaitmenino Sauliaus žmona architektė Nerilė Marcinkė. Su šeima išvykę gyventi į Švediją, Stokholmą, negatyvus išsivežė kartu. Juos nuskenavo, atrinko 130 nuotraukų ir jas sudėjo į albumą – kelis egzempliorius padalijo vaikams, vieną padovanojo Vilniaus dailės akademijai, susistemintą fotografo kūrybinį palikimą paskelbė internete.

Iš viso A. Marcinkevičiaus archyve, kurį po vyro mirties saugojo R. Šerkšnytė, – 1370 negatyvų ir šimtas originalių atspaudų.

„Abu buvome ne racionalūs žmonės, o idealistai, romantikai iki kaulų smegenų“, - prisiminė Rymantė Šerkšnytė. Jos pasakojimas – ir parodoje.

Atsinaujinimo ženklai

A. Marcinkevičiaus kūryba sufleruoja Lietuvos fotografijos atsinaujinimo ženklus. Anuomet jis ėmė fotomenininkus telkti į bendruomenę, surengė pirmąją parodą. Dabar jo kūrybą lydi sudėtinė paroda: rodoma NDG, paskui bus perkelta į autoriaus gimimo miestą, Kauno fotografijos galeriją, išleista ir retrospektyvos knyga.

Kaip teigė fotomenininkas Gintaras Česonis, „Optimistai ir skeptikai“ užėmė dar vieną tuščią vietą pokario fotografijoje, kuri pasitarnauja tyrinėjant to meto istoriją. „Šis laikas man visuomet asocijuojasi su vakuumu. Kai tiek mažai apie jį težinome, kiekvieno fotografo atskleidimas – tuščios vietos užėmimas, naujas Lietuvos fotografijos puslapis“, – sakė jis.

Šio autoriaus trūko amžinininkams. Talentingų fotografų vis atgimsta, vadinasi, istorijoje likę spragų. „Išlikusi Kazio Lauciaus tardymo byla. Kaip ir Adauktas, jis kilęs iš Kauno. Bet apie K. Lauciaus archyvą – jokių žinių. Tikiuosi, ateityje mūsų dar laukia naujos fotografijos atodangos“, – sakė M. Matulytė.

A. Marcinkevičius mėgo tapybiškumą, piktorializmą, gręžėsi į fotografijos klasiką. Jam neužteko laiko atrasti naujų menininių formų, išgryninti savą dokumentišką raišką. Visgi šeima rinkdama fotografijas jas susistemino, suvedė į temas – po daugelio metų padėjo autoriui tapti autoriumi.

Rymantė „Prie seno malūno“. Fotografas užfiksavo ir šimtą savo laikotarpio menininkų portretų. /Adaukto Marcinkevičiaus fotografija
Fotografijos tyrinėtojai Margaritai Matulytei pakako pamatyti kelis Adaukto kadrus, kad susidomėtų šia asmenybe.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 18 dienos, paskui bus perkelta į Kauno fotografijos galeriją.

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 18 dienos, paskui bus perkelta į Kauno fotografijos galeriją.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"