Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Aktorė Kristina Mauruševičiūtė: Ne aš pasirinkau aktorystę, o ji mane

 
2017 09 15 9:08
Spektaklis „Tarmių stalas“. Stalo teatras
Spektaklis „Tarmių stalas“. Stalo teatras

„Kiek save prisimenu, maždaug nuo penkerių, aš visą laiką vaidindavau. Be mano spektaklių nepraeidavo nei vienas gimtadienis ar giminės susitikimas: niekas negalėdavo pradėti nei švęsti, nei valgyti, kol nepasižiūrėdavo eilinio mano vaidinimo,“ – pasakoja aktorė Kristina Mauruševičiūtė, viešėjusi radijo laidoje „Avanscena“. Menininkė, kurios užsispyrimas ir nuolatinis žinių, naujų patirčių, profesinio tobulėjimo poreikis paskatino ją įgyti net kelis magistro laipsnius, laidos kūrėjai Karinai Metrikytei papasakojo apie aktorinę lemtį ir pusiausvyros tarp kūrybos ir pagrindo po kojomis išlaikymą.

Pirmasis rimtas šiuolaikinis teatras – jau vaikystėje

K. Mauruševičiūtė tvirtai tiki, kad ne ji pasirinko aktorystė, o ši ją. Prisimindama vaikystę, aktorė šypsosi: „Atsimenu, buvau baisiai produktyvi: per kiekvieną giminės susitikimą parodydavau begales vaidinimų. Suburdavau visus šventėje esančius vaikus, kurie galiausiai nuo manęs pabėgdavo, nes tiek teatro jiems nereikėdavo, tad baigdavau vakaro programą monospektakliais“. Aktorė pasakoja net įkūrusi „rimtą šiuolaikinį teatrą“ savo namo laiptinėje, kurio rimtumo požymis buvo jos pačios daryti bilietai. Tiesa, šiais bilietais labai piktindavęsis kaimynas, dirbęs ir laiptinės valytoju, kadangi besimėtantys leidimai pamatyti spektaklį jam tebuvo popierinės šiukšlės. O teatro šiuolaikiškumas slypėjo tame, kad pagrindinei jo aktorei ir režisierei scena galėjo būti bet kuri erdvė – namo kiemas, šalia esanti pieva, pati laiptinė.

Kristina Mauruševičiūtė. Nuotraukos autorė Eglė Lekstutytė
Kristina Mauruševičiūtė. Nuotraukos autorė Eglė Lekstutytė

„Būdama vyresnė, pradėjau galvoti, kodėl būtent teatras, kodėl nuo mažens norėjau vaidinti. Kalbėdamasi šia tema su kitais aktoriais, atradau labai panašią kraujo grupę, lyg mumyse susiformavę panašūs neuronai: gimėme su tokiu vidiniu būviu, kad vaidiname nuo mažens, tai mūsų būdas kalbėtis su pasauliu ir savimi – būtent per vaidybą,“ – įžvalgomis dalijasi laidos viešnia. Jos teigimu, šios kraujo grupės žmonės gyvenime gali būti ir gana kuklūs, tylūs, tačiau atsiradus auditorijai, bent vienam žiūrovui, tampa visai kitokiais. „Ypatingai gerai tai pajutau, kai ūgtelėjo mano sūnus – jame matau tuos pačius procesus: kaip jis atsigauna, pajutęs žiūrovus, kaip kalba apie tai, ką mato, jaučia, būtent per tam tikrą teatrinį žaidimą, kaip jis mėgsta linksminti kitus, ir kaip jo juokai nėra savitiksliai,“ – pastebi aktorė ir paantrina, kad net jeigu nesi aktorius pagal profesiją, bet gimei su šiuo pašaukimu, tuomet vaidini gyvenime. „Tai nėra pasirinkimas – žmogus galbūt vėliau, sulaukęs aštuoniolikos, renkasi tai, kuo nori būti, būsimą profesiją – o „tai“ pasirenka tave anksčiau, nei gebi suprasti,“ – tiki K. Mauruševičiūtė.

Kai padeda tvirtas ryžtas ir... nuovargis

Neretai aktorystės meno paslapčių mokymuisi, studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prieštarauja pašaukimą jaučiančių jaunuolių tėvai, stengdamiesi atkalbėti atžalas nuo neva neapsimokančios bei finansiniam nepritekliui pasmerkiančios profesijos. Kristinos atveju tėvai profesiniam dukters pasirinkimui buvo ruošiami nuo pat pašnekovės vaikystės. „Iš pradžių jie į mano planus būti aktore žiūrėjo pro pirštus, nereagavo rimtai. Tačiau vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje aš vis dar taip pat rimtai kalbėjau apie aktorystę ir situacija tapo dvejopa: tėvai lyg ir palaikė mane, bet kartu bandydavo paprotinti, siūlydami rinktis finansininkės duoną,“ – pasakoja K. Mauruševičiūtė. Dabar aktorei atrodo netgi įdomu tai, jog stodama į aktorinio meistriškumo specialybę, ji buvo įsitikinusi, kad tėvai jos sprendimą palaiko, tačiau praėjusi visus tris stojamųjų egzaminų turus ir likus tik paskutiniajam – koliokviumui, paskambinusi namo pranešti šią naujieną, vietoj pasveikinimo ji išgirdo atkalbinėjimus ir siūlymą dar pagalvoti. „Paskui tėvai man prisipažino, kad tikėjosi, jog aš neįstosiu. Bet aš įstojau,“ – šypsosi svarbų gyvenimo etapą prisimindama pašnekovė.

Tais metais, kai K. Mauruševičiūtė stojo į LMTA, aktorinį meistriškumą norintys studijuoti jaunuoliai buvo renkami net po trejų metų pertraukos, tad konkursas į aktoriaus Vlado Bagdono ir režisieriaus Cezario graužinio kursą buvo išties didelis. „Visą tą procesą prisimenu kaip tokį kosmosą... Stojančiųjų buvo tiek, kad pirmas turas vyko beveik tris paras – nuo ryto iki dešimtos valandos vakaro. O aš nuėjau su trečiosios dienos paskutiniuoju stojančiųjų dešimtuku. Ir buvau tokia pavargusi nuo laukimo, kad svarbiausiąją akimirką man jau buvo tas pats – buvau tokia atsipalaidavusi, kažką dariau scenoje, ir atsimenu, kad visa tai visiems buvo labai juokinga,“ – pasakoja aktorė. Vėliau ji sužinojusi, kad nuovargis išties suteikia atsipalaidavimo jausmą, kuris per stojamuosius jai labai pasitarnavo.

Duona, kūryba ir realybė už žodžių

Kūrybinėje Kristinos Mauruševičiūtės biografijoje – ne vien darbai teatro scenoje įvairių lietuvių režisierių spektakliuose, bet ir nemažai vaidmenų kino filmuose – Jono Vaitkaus „Vienui vieni“, Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu“, Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“, Barto Polonskio „Vilniaus pasaka“ ir kituose. Platus aktorinės patirties spektras nepatvirtino tėvų nuogąstavimų dėl skurdžios aktoriaus duonos. Visgi Kristina pripažįsta, kad verta išmokti atrasti pusiausvyrą tarp kūrybos ir pragyvenimo sferų. „Iš tikrųjų gal net ir nėra buvę, kad labai žiauriai susidurčiau su juodąja gyvenimo realybe, gal dėl to kalbu optimistiškai. Kita vertus, be aktorinio, turiu ir kitą profesinį gyvenimą – tai edukacinė ir šiek tiek vadybinė veikla. Tad išlaviruoju tarp kūrybos ir to, kad reikia uždirbti duonai ir pragyvenimui,“ – patikslina menininkė. Jos teigimu, taip gyvena daugelis aktorių.

„Kita vertus, teatras kaip toks dovanoja daug platesnę realybę,“ – patikina aktorė. – „Legendinis Holivudo kino aktorius Barry Primus savo ekraninės vaidybos mokymuose pasakė, kad aktoriais tampa žmonės, kuriems neužtenka realybės, kurioje jie yra. Tai tiesa – aktoriai nori patirti kažką daugiau, pabūti kito kailyje. Tą galimybę kaip tik ir suteikia scena.“ K. Mauruševičiūtės įsitikinimu, aktoriams scenoje reikalinga tai, kas yra už žodžių, dėl to paties ateina ir teatro žiūrovai: „Juk publikai svarbu ne teksto pasiklausyti – galėtų tiesiog pasiskaityti knygą, – jie ateina pamatyti būtent tą aktorių ir režisieriaus kuriamą realybę už žodžių.“

Nuolatinis naujų žinių ir kūrybos alkis

Vaidindama ne tik pripažintų Lietuvos teatro režisierių spektakliuose, bet ir mažesniuose nepriklausomuose teatruose – „Forumo teatre“, „Idioteatre“ bei „Stalo teatre“, Kristina vis nenustygsta vietoje ir nuolat siekia naujų žinių, plečiančių ne tik profesinį, bet ir kūrybinį akiratį. Baigusi aktorinio meistriškumo studijas LMTA, vėliau K. Mauruševičiūtė įgijo net du – teatro edukologijos bei kultūros vadybos ir kultūros politikos – magistro laipsnius. Aktorė teigia, kad abi specialybes rinkosi vedama smalsumo, nors negalėtų tvirtinti stojusi į magistro studijas visiškai spontaniškai. Po teatro edukologijos studijų baigimo buvo toks tarpsnis, kai ji norėjusi kažką gyvenime keisti: „Nebuvo taip, kad vieną akimirką tiesiog nusprendžiau stoti ir įstojau – apie tai galvojau vienus metus, paskui šią mintį nustūmiau į šalį, tada vėl galvojau kitus metus... O paskui ėmiau ir apsisprendžiau, kad dabar štai stosiu. Niekam apie savo pasiryžimą nesakiau – pabandžiau ir įstojau.“ Tapusi kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrante, aktorė sakosi sąžiningai mokiusis ir ketinusi tapti kultūros vadybininke, bet kone savaime gavosi taip, jog vos baigusi studijas, ėmė vėl vaidinti. „Supratau tam tikrą paslaptį – jeigu nori vaidinti, turi visą laiką stengtis nevaidinti,“ – juokiasi Kristina. – „Nusprendi keisti profesiją, o viskas vėl ima ir apsiverčia. Bet įdomiausia yra tai, kad visos trys profesijos, kurių specialybes esu baigusi, tam tikromis proporcijomis mano gyvenime yra reikalingos ir naudojamos.“

K. Mauruševičiūtė taip pat domisi įvairiais su aktoryste susijusiais seminarais, kūrybinėmis dirbtuvėmis. Prieš pusmetį naujų teatrinių patirčių ir žinių ji sėmėsi Italijoje. „Mane inspiruoja saviedukacijos poreikis ir smalsumas,“ – sako ji. – „Kai dirbi kūrybinėje plotmėje, labai svarbu įkvėpti – seminarai ir tampa to įkvėpimo šaltiniu. Tai gera proga pasitikrinti, įstumti save į tam tikras naujas aplinkybes. Tarp nepažįstamų žmonių išstumi save iš komforto zonos, ir kiekvieną kartą kažko naujo išmoksti, sužinai.“

Dianos Gancevskaitės parengtas straipsnis pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą rugsėjo 3 d. radijo stoties Relax FM eteryje. Visą laidos vedėjos Karinos Metrikytės pokalbį su aktore Kristina Mauruševičiūte rasite ČIA.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"