Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Aktoriaus Arūno Sakalausko „Spragt!“

 
2017 04 29 12:00
Žiūrovų akyse ieškodamas grįžtamojo ryšio Nacionalinio dramos teatro aktorius vylėsi sužinoti, ar eina teisingu keliu.
Žiūrovų akyse ieškodamas grįžtamojo ryšio Nacionalinio dramos teatro aktorius vylėsi sužinoti, ar eina teisingu keliu. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Man reikia sužinoti atsakymus“, – Lietuvos teatro sąjungoje vykusiame susitikime žiūrovams kalbėjo teatro ir kino aktorius Arūnas Sakalauskas. Lygiai prieš mėnesį jam sukako 55-eri.

Ieškodamas atgalinio ryšio Nacionalinio dramos teatro aktorius vylėsi sužinoti, kur esąs, ar tinkamu keliu einąs, kokios yra būsenos. „Antrame kurse žinojau, ką ir kaip daryti, maniau viską išmanantis. Tik baigęs mokslus supratau, kad yra priešingai. Teko mokytis iš kolegų“, – skėstelėjo rankomis aktorius.

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, režisieriaus Jono Vaitkaus kursą, A. Sakalauskas baigė 1986– aisiais. Viename pirmųjų spektaklių – Jeano Anouilho pjesėje „Antigonė“ (rež. J. Vaitkus) – jis įkūnijo griežto veido sargybinį Kreontą. „Yra dalykų, kurių neįmanoma suvaidinti, – esi per silpnas. Prašoviau manydamas, kad aktoriaus profesija lengva“, – neslėpė Arūnas.

Penkiasdešimt penkerių metų aktorius prisipažino, jog darosi vis sunkiau į gyvenimą žvelgti su nuostaba. „Patirtis pradeda trukdyti. Nebegali žiūrėti jauno žmogaus akimis. Atsidūriau duobėje, jaučiuosi tarsi voverė rate, – guodėsi publikai Arūnas ir pridūrė, kad bėgant metams tai tampa ne vieno aktoriaus problema: – Lenda seni personažai, daromės nuspėjami, retai nustebiname. Sukauptas vaidmenų kraitis nebepriverčia organizmo atsiverti kūrybai. Ieškojimai – savitas diskomfortas.“

Efemeriška dėžutė

Pasak Arūno, kiekvienas aktorius susikuria savo įvaizdį, stilių. Neįdomūs personažai artėja prie vaidintojo pamažu, ateina kaip iš tiršto rūko. „Spragt, ir jis sėdi tavyje. Tada tampa lengva. Jis viską nuveikia už tave, – pasakojo aktorius. – O tie nepavykę vaidmenų herojai stovi už kulisų ir juokiasi...“

A. Sakalauskas teigė, jog stengiasi laikytis atokiau nuo draugysčių su režisieriais, nes atėjus laikui jie aktoriams smeigia ten, kur skaudžiausia. „Režisieriai kalba tą patį, tad jiems nuolat tenka ieškoti naujų aukų. Dažnas nemato, kas vyksta scenoje, o kai išeini vaidinti, gali atsitikti bet kas, – tikino Arūnas. – Režisierius mato savo spektaklį kaip paties tapytą paveikslą. Tad jei kas nors vyksta ne taip, jam atrodo, lyg raižytum tą paveikslą. Kosmosas, kur veikia visai kiti dėsniai.“

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Teatras – efemeriška dėžutė, kurioje tyko nežinia... Milijardai variantų. „Kas pasakė, kad teatre negalima daryti vieno ar kito, arba kad vaidinti reikia būtent taip, o ne kitaip?“ – retoriškai klausė A. Sakalauskas.

Ne ta diena

Įtikinimo meno teorija – gaji aktorystės atšaka. „Ką nori, tą daryk, bet įtikink. O įtikinti sunku, – prisipažino Arūnas. – Būna, išaušta ne mano diena... Tiesiog ne ta diena. Pradedi kabinėtis – šuo loja ar šaligatviai kreivi, šlykštokas automobilių dizainas... Atrodo, viskas ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Apima niūri nuotaika.“

Anot A. Sakalausko, šį „ne tos dienos“ apibūdinimą geriausiai nusako teatrališka austrų dramaturgo Thomo Bernhardo hiperbolė – viskas yra ne taip, kaip jūs galvojate. „Įpratote gyventi savo gyvenimą. Išsivirti kavos, eiti į darbą, bet pasižiūrėkite į viską įdėmiau. Rytą, dar gulėdami lovoje, pagalvokite, kas jūsų laukia. Ar pasimokėme ko nors? Nieko. Kiek žmonės gyvena, tiek – karai, karai, karai. Tūkstančiais metų. Kas vyksta?“ – sėjo neramias mintis aktorius.

Jį nustebino neįtikimos ir gąsdinančios mokslininkės, profesorės Tatjanos Černigovos mintys apie smegenų, pasąmonės ir psichikos savybes. „Smegenys priima sprendimą 30 sekundžių prieš tai, kai žmogus jį suvokia. Kas priima sprendimą – žmogus ar jo smegenys? Kas tikrasis šeimininkas namie? Gal įdėtas koks kietasis diskas?“ – svarstė Arūnas.

Iš salės atsklido ironiškas balsas: „Galbūt minkštasis?“

Teatras egzistuos

Teatras gyvuoja: buvo, bus, tęsis. Aktoriaus žodžiais tariant, jis kaip žolė, kuri prasikala pro asfaltą. „Žmonės eina į teatrą, juos čia traukia. Sunku paaiškint šį fenomeną, – stebėjosi jis. – Teatre išmokome įvynioti saldainį. Reklama, rinkodara, dailininkai... Žadame, kad bus toks saldainis, bet kai išvynioji... Geras vaidmuo? Stengiamės apgauti, o žiūrovai stengiasi patikėti.“

Daugiau kaip aštuoniasdešimt vaidmenų teatre ir kine sukūręs aktorius neišdavė, kurie, jo manymu, labiausiai pavyko. Tik juokais užsiminė, kad nėra už juos gavęs apdovanojimų. „Vienodų vaidmenų nebūna. Man pasisekė kokius penkis ar šešis personažus įkūnyti idealiai, nepervaidinti. Neįvardysiu, nes vėliau negalėsite objektyviai žiūrėti. Nereikia jų minėti“, – pridūrė aktorius.

Sakalausko įsitikinimu, įkūnyta energija niekur nedingsta. „Kai kurie personažai gali tapti pavojingi. Jeigu pernelyg į kurį nors „įlįsi“, jis pradės tave valdyti. Yra pasitaikę atvejų, kai stiprų personažą įkūnijęs aktorius negalėjo iš jo „išeiti“. Buvo tiesiog užvaldytas. Žmogui prireikė dešimties metų, kad sugrįžtų į įprastas ribas“, – pasakojo Arūnas.

Kartais personažai kalba kaip bendraminčiai, kartais – toli gražu. Aktorius nepritaria nuomonei, jog reikia ieškoti teigiamų herojaus bruožų, kad ir koks blogas jis būtų. „Žmogus nenusakomas, kupinas visko. Tačiau suskis ir yra suskis„, – konstatavo jis.

Arūnas Sakalauskas: „Spragt – ir personažas sėdi tavyje, tada tampa lengva. Jis už tave viską nuveikia, – pasakojo. – O tie, nepavykę vaidmenų herojai, stovi už kulisų ir juokiasi...“

Skirtingai vienodi

Šešiolika metų vaidinti tame pačiame spektaklyje pabosta. Tačiau teatrui atsisveikinant su spektakliu visi aktoriai, pasak A. Sakalausko, stengiasi, kad jis būtų rodomas kuo ilgiau. „Deja, tik praėjus porai metų po paskutinio spektaklio supranti, kaip iš tiesų reikėjo vaidinti“, – dalijosi patirtimi Arūnas.

A. Sakalauskas, teatrologų vadinamas kraštutinės būsenos aktoriumi, atsakydamas į klausimą, kaip prasideda artisto diena, nepaneigė mito apie save. „Prasideda nuo baimės, – sakė jis. – Kai aktorius jaučia baimę, jis daug pliurpia. Iš tiesų niekada nežinai, kaip viskas išeis.“

"Gyvenimas nesibaigia teatru, jei būtų kitaip - sukramtytų, suvalgytų ir išspjautų", - teigė teatro ir kino aktorius Arūnas Sakalauskas.Alinos Ožič nuotrauka
"Gyvenimas nesibaigia teatru, jei būtų kitaip - sukramtytų, suvalgytų ir išspjautų", - teigė teatro ir kino aktorius Arūnas Sakalauskas.Alinos Ožič nuotrauka

Pasak Arūno, visi esame skirtingai vienodi. Rutina ir pilka kasdienybė vargina daugelį, ne vien aktorius: „Niekuo nesiskiriame. Gali būti surūgęs ir Petras, ir Jonas.“ Garsenybė paneigė nusistovėjusį stereotipą, neva aktoriai labiau linkę į savižudybes nei kiti. „Žudosi visokių profesijų atstovai. Apmaudu, kad žinomos asmenybės paskui save nusitempia dar daugiau žmonių. Vienas tokių atvejų – žymaus muzikanto Kurto Cobaino savižudybė. Yra nustatyta, kad neatsakingi pranešimai apie garsių žmonių savižudybes didina tokių atvejų skaičių visuomenėje“, – kalbėjo aktorius, prieš keletą metų surengęs akciją „Šmėkla“, skirtą Jaunimo linijai paremti. Katedros aikštėje ant grindinio atsigulė apie 700 žmonių. Tuomet akcijos sumanytojas tvirtino, kad tikslas – įtikimiau už statistinius duomenis parodyti realų kasmet mus paliekančiųjų skaičių.

Kur aš esu?

Bėgant metams, anot aktoriaus, dažniau imi galvoti apie kitus dalykus, domina ne vien pjesės. „Gyvenimas nesibaigia teatru. Jei būtų kitaip, jis sukramtytų, suvalgytų ir išspjautų. Nereikia teatrui leisti pagrobti savęs“, – pabrėžė aktorius.

Paklaustas, ko tikisi iš teatro, jis atsakė, kad ateina laikas, kai žmonės arba išpuiksta, arba nusivilia savimi. Leido suprasti, jog pasirinko pastarųjų kategoriją, ir liko žiūrovų apkaltintas gyvenimu nuodėmėje. Labai nenustebo – kas gi be nuodėmės?

Publika nenurimo. „Teatras turi rodyti išeitį“, – teigė jie. A. Sakalauskas su šia mintimi nesutiko ir nedaugžodžiaudamas oponavo: „Nėra išeities – reikia ją rasti.“ Tada žiūrovai priminė apie tikėjimą. „Meldžiuosi... Tačiau tikėjimas, meilė, prasmės paieškos anksčiau ar vėliau nuveda pas psichiatrą“, – įspėjo aktorius.

Žiūrovai, anot Arūno, labai keista kompanija, turinti savo energiją. „Būna, salėje nuaidi juokas, visai ne vietoje. Chi, chi, chi, – tikroviškai atkartojo kikenimą aktorius. – Vyrai pasmaugti kaklaraiščiais, moteriškės... Atrodo, kad suvažiavo giminės.“

Vis dėlto net ir giminės ne visada gali padėti atsakyti į visus kamuojančius klausimus, juolab – hamletiškus. „Matau, nesužinosiu, kur esu“, – baigiantis susitikimui liūdnai palingavo galva A. Sakalauskas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"