Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Akvilina Cicėnaitė: tarp egzotiškų pasakojimų ir moterų istorijų

 
2017 04 11 11:30
Rašydama „Tylos istoriją“ Akvilina Cicėnaitė rėmėsi savo aplinkos moterų portretais: prosenelės, gimusios XX amžiaus pradžioje ir gyvenusios daugiau nei šimtą metų, močiutės, kurios nepažinojo, mamos, seserų.
Rašydama „Tylos istoriją“ Akvilina Cicėnaitė rėmėsi savo aplinkos moterų portretais: prosenelės, gimusios XX amžiaus pradžioje ir gyvenusios daugiau nei šimtą metų, močiutės, kurios nepažinojo, mamos, seserų. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauk0s

Australijoje gyvenanti rašytoja Akvilina Cicėnaitė parašė pirmąją suaugusiesiems skirtą knygą „Tylos istorija“. Ankstesnė „Niujorko respublika“ buvo išrinkta viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų ir pelnė Prano Mašioto premiją. Iki šiol autorė rašė paaugliams, taip pat – apie literatūrą, ji verčia ir užsienio rašytojų kūrinius.

Vilniaus universitete A. Cicėnaitė studijavo literatūros teoriją, vėliau išvyko į Naująją Zelandiją, Velingtono Viktorijos universitete baigė religijų studijų doktorantūrą. Sidnėjuje gyvenanti autorė yra išleidusi knygas „Viskas apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“, „Kengūrų slėnio paslaptis“, „Raudonosios Uolos prakeikimas“. Naujausia „Tylos istorija“ – pasakojimas apie keturių kartų moterų gyvenimą ir likimus nuo XX amžiaus pradžios iki pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio.

Istorijos beldžiasi pačios

„Niujorko respublikos“ personažai Beatričė ir Oskaras gyvena nepriklausomybės metais ir svajoja aplankyti tolimas šalis. „Tik atvykusi į Australiją svarsčiau rašyti apie nepriklausomybės metų pradžios vaikus, bet tada dar neturėjau aiškaus siužeto. Ėmiau rašyti, kas buvo artima – paauglių nuotykių istorijas. Berašant „Raudonosios Uolos prakeikimą“, „Niujorko respublika“ pradėjo belstis į duris – turėdavau mesti vieną tekstą ir užrašyti ištisas kitos knygos pastraipas ar net skyrius“, – pasakojo Akvilina.

Išleidusi penkias knygas paaugliams autorė ėmė rašyti suaugusiesiems.
Išleidusi penkias knygas paaugliams autorė ėmė rašyti suaugusiesiems.

Išleidusi šią knygą autorė sako pajutusi galinti rašyti ne vien paaugliams, bet ir suaugusiesiems. „Iš pradžių galvoje sukosi egzotiški siužetai – negalvojau nei apie XX amžiaus istoriją, nei apie moterų likimus. Tuomet pasibeldė ši istorija. Žinojau, kad turiu ją parašyti, – kalbėjo rašytoja. – Kartais istorijų reikia išlaukti – veikėjai gyvena galvoje, mintyse susidėlioju siužetą, tada sėdu ir užrašau – tai užtrunka kelis mėnesius.“

Tylos atspalviai

Keturios skirtingų kartų moterų – Elžbietos, Veronikos, Teresos ir Nikos – istorijos trunka beveik šimtą metų. Veiksmas prasideda XIX-XX amžių sandūroje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tęsiasi tarpukariu, Teresa gyvena sovietmečiu, Nika – nepriklausomybės pradžioje. Skaitytoją anksti apima nuojauta, kad jų istorijos – susijusios.

A. Cicėnaitė rašė apie išgalvotą vietovę – Sniegų kaimą. „Nenorėjau susisieti su konkrečia geografine vietove. Sniegai man – išnykstančio laiko ir erdvės simbolis. Tai – jausmų ir labiau tylos istorija. Kiekvienos moters atveju šioji tyla skirtinga: gimusi iš begalinio skausmo, paslapties, kurios negalima atskleisti, tyla, kuri atsiranda tada, kai visuomenėje nepridera apie tai šnekėti. Šiuos tylos atspalvius ir stengiausi atskleisti“, – svarstė ji.

Knygoje A. Cicėnaitė aprašo savo prisiminimus apie Vilnių: „Dangus Vilniuje – kitoks: žemas, pilkesnis, niūresnis, savesnis, pažįstamas. Kiekvienas debesis turi savo vardą, kiekviena gatvė turėjo po du vardus. Ir kiekviena gatvė turėjo savo kvapą – kavos, aliejuje verdamų varškės spurgų, gintaro suvenyrų, šlapio šuns kailio, praštmatnių užsienietiškų cigarečių, šokoladinio sviesto, kisieliaus briketų...“

„Sniegai man – išnykstančio laiko ir erdvės simbolis. Tai – jausmų ir labiau tylos istorija.“

Tokį ji atsimena savo vaikystės Vilnių, toks, jai regis, jis ir buvo. Ir priduria: „Vis dar atsimenu kvepalų aromatą, iki šiol man atrodo, kad dangus čia – žemas, pilkas, kartais niūrus. Prieš pradėdama rašyti gyvenau prie jūros, ramiame priemiestyje, kuriame puikiai tiktų filmuoti „Midsomerio žmogžudystes“. Bet kažkodėl man atėjo istorija apie XX amžiaus Lietuvos moteris. Galbūt todėl, kad apie šį laiką galėjau rašyti autentišką pasakojimą.“

Niūrūs vyrų portretai

Rašydama „Tylos istoriją“ autorė rėmėsi savo aplinkos moterų portretais: prosenelės, gimusios XX amžiaus pradžioje ir gyvenusios daugiau nei šimtą metų, močiutės, kurios nepažinojo, mamos, seserų. „Istorija – ne apie jas, bet jos man padėjo rašyti. Norėjau, kad vienos šeimos istorija būtų kaip daugelio šeimų, kad kiekvienas atrastų ką nors sau atpažįstamo“, – užsiminė A. Cicėnaitė.

Autorės vyrui knygos siužetas pasirodė niūrus. Akvilina pabandė pasiteisinti: „Toks ir buvo gyvenimas.“
Autorės vyrui knygos siužetas pasirodė niūrus. Akvilina pabandė pasiteisinti: „Toks ir buvo gyvenimas.“

Jos pasakojimuose vyrų personažų arba nėra, arba išeidami į karą jie palieka šeimas. „Kartą įsileistas į namus vyras nebeišeina iš tavo širdies, turi jį išplėšti pati apsipildama kraujais„, – knygoje moko Elžbieta. „Turiu pripažinti, kad vyrai tapomi ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis, – mąstė Akvilina. – Rašytojas nebūtinai turi sutikti su savo veikėjų poelgiais ar pasirinkimais. Jie ateina tokie, kokie yra. Kurti Veronikos paveikslą man prireikė daug emocinių jėgų – jos istorija itin skaudi. Nors skaičiau daug istorinių šaltinių, atrodė, kad ją papasakojo pati Elžbieta. Dėl to buvo sunku atiduoti šią knygą į leidyklą – nenorėjau jos paleisti.“

Autorė rašo lietuviškai. Jos vyras – kanadietis. „Pasakojau vyrui siužetą, jam jis pasirodė niūrokas. Pabandžiau pasiteisinti: „Toks ir buvo gyvenimas.“ Bet kuriuo atveju tokia ar panašios knygos gali būti įdomios užsienio auditorijai“ , – sakė ji.

Niujorko vartai

A. Cicėnaitė teigė, kad Lietuvoje apie Lietuvą nebūtų kūrusi. „Visgi atstumas man leido kitu žvilgsniu pažvelgti į XX amžiaus istoriją, atrasti naujų prasmių. Nutolusi supratau, kokia svarbi yra krašto istorija, rašydama lietuvių kalba esu namuose, taip priartėju prie to, kas esu iš tikrųjų“, – kalbėjo Akvilina.

Sunku buvo tai, kad medžiagą knygai rinko iš Lietuvos, nors gyvena Australijoje. Sakoma, kad ir rašyti suaugusiems žmonėms – sudėtingiau. „Parašiusi penkias knygas paaugliams pati susikūriau sau tą sunkumą – įsivaizdavau, kad vyresniems skaitytojams reikia rašyti kitaip, rimčiau. Tačiau „Niujorko respubliką“ skaitė tiek paaugliai, tiek vyresni žmonės, todėl ši knyga man tapo vartais į rašymą suaugusiesiems“, – prisiminė A. Cicėnaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"