Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Aldonos Gustas piešiniai ir eilės

 
2017 04 17 13:00
Aldona Gustas Vilniuje pristatė savo parodą.Browse Gallery nuotrauka

Vilniuje lietuvių kilmės Vokietijos poetė ir grafikė Aldona Gustas pristatė savo parodą „Moterys su burnomis“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, ekspozicija bus rodoma iki gegužės 19 dienos.

A. Gustas gimė 1932 metais Šilutės rajone, čia ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 metais pasiekė Vakarų Berlyną, kur menininkė gyvena iki šiol. Sulaukusi 26-erių ji pradėjo kurti eilėraščius ir nuo tada yra išleidusi dešimtis poezijos knygų. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, buvo išversti į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas. Iki devynerių A. Gustas dar kalbėjo lietuviškai.

Kai jos šeima atsidūrė Vokietijoje, ji ėmė kalbėti, o vėliau ir rašyti vokiškai. Poetės teigimu, vokiečių kalba jai vis dar turi kažkokio „užsienietiško žavesio“, ji jaučiasi lyg būtų prašalaitė, kurios šaknys – lietuviškos, net jei ji ir nemoka rašyti šia kalba.

Daug metų A. Gustas priklausė Vakarų Berlyno bei Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais, kaip Guenteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ar Guenteris Grassas.

Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama susieti literatūrą ir tapybą, 1972 metais ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten).

Šiai legendinei grupei priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, kurie išdrįso realizuoti dvejopus gebėjimus – meniniu požiūriu ganėtinai skirtingai, kiekvienas pagal savo įsivaizdavimą ir savo paties sudėliotus akcentus.

A. Gustas buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė. Remiama Goethe‘s instituto, ji organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse) bei Pietvakarių Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo) Be to, ji yra išleidusi keletą Berlyno dailininkų-poetų antologijų.

Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip – jos pačios žodžiais tariant – „kaprizingą“ stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką

Savo grafikos darbus A. Gustas eksponavo ir personalinėse, ir grupinėse parodose. Cikle „Moterys su burnomis“ puikiai atsiskleidžia pagrindinės A. Gustas poetinės ir pieštinės kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas.

Dauguma darbų gausios piešinių serijos „Moterys su burnomis“ buvo nupiešti XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir anksčiau niekur neeksponuoti. Tai minimalistiniai mažesnio ir didesnio formato piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis.

Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.

Aldonos Gustas piešinys ir eilės.

Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia A. Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. A. Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė turinti saugotis. Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip – jos pačios žodžiais tariant – „kaprizingą“ stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių. Šią A. Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį jį mato menininkė. Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt. Ekspozicijos dailininkė – Eglė Kuckaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"