Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Aleksandras Sokurovas: menas karo fronte

 
2016 08 18 12:20
Meninės dokumentikos filme Aleksandras Sokurovas pasakoja apie siekį išsaugoti Luvro kolekciją nacių okupacijos laikotarpiu. Muziejaus eksponatai prieš pat karą buvo perkelti į įvairias Prancūzijos pilis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Rusų režisierius Aleksandras Sokurovas šią savaitę Vilniuje ir Kaune pristatė savo naujausią filmą „Frankofonija“. Dokumentinėje juostoje pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo metų Prancūziją ir Luvre saugotų meno kūrinių likimą. Nors būta tautų nesantaikos, skirtingų politinių santvarkų ir nacių okupacijos, abi šalys siekė išsaugoti Luvro turtus, išgabentus ir slėptus įvairiose Prancūzijos pilyse.

Sumanytas terminas „frankofonija“ išreiškia meilę Prancūzijai ir jos kultūrai. Ilgą laiką visos Europos kultūra buvo neatsiejama nuo Prancūzijos, kuri diktavo meno tendencijas. „Luvras – Prancūzijos simbolis, kaip Ermitažas Sankt Peterburgo ar Tretjekovo galerija Maskvos. Kultūros žmonėms neegzistuoja teritorinės sienos, nes tautas sieja vidiniai ryšiai, – teigė Lietuvoje viešėjęs režisierius. – Frankofonija – tai Prancūzijos įsimylėjimas. Taip pat – apmąstymai apie visos Europos kultūrą ir ateitį.“

Tanku per kultūros paveldą

„Frankofonija“ – priešų santarvės istorija. Filme rodoma, kaip nacių okupuotos Prancūzijos meno kolekcijas vokiečiai saugojo ir vertino. Kūrinius iš Luvro slėpė Prancūzijos nacionalinių muziejų direktorius Jacquesas Jaujardas. Kelias dienas prieš prasidedant Antrajam pasauliniui karui jis uždarė Luvrą ir padedamas darbuotojų į medines dėžes pakavo kūrinius. Šedevrai buvo pažymėti pagal svarbą: geltonu apskritimu – itin vertingi, žaliu – reikšmingi, raudonu – meno brangenybės. Leonardo da Vinci „Moną Lizą“ jis pažymėjo trimis raudonais apskritimais.

Aleksandras Sokurovas ir kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Režisierius teigė, kad jam artima senojo žemyno kultūra ir demokratiniai principai.

Prasidėjus karui į muziejų kūrinių prižiūrėti atvyko Hitlerio paskirtas pareigūnas, grafas Franzas Wolffas-Metternichas. J. Jaujardas savo dienoraštyje rašė, kad F. W. Metternichas, pamatęs beveik tuščią, evakuotą Luvrą, su palengvėjimu atsiduso. Skirtingai nei kiti nacių partijos nariai jis nesiekė pasipelnyti iš Prancūzijos meno kolekcijų, o priešingai – padėjo kūrinius išsaugoti, vilkino juos grąžinti į Luvrą, kur jie būtų buvę išgrobstyti.

A. Sakurovas stebi „karštąsias“ karo zonas šiandien ir, anot jo, šis Antrojo pasaulinio karo pavyzdys – retas saugant kultūros paveldą. Sovietų Sąjungos teritorijoje tokių meno gynybos pavyzdžių – dar mažiau. „Galiu pateikti vieną. Nežinau, ar jis yra užfiksuotas istoriniuose dokumentuose, tačiau apie tai man pasakojo vienas istorikų. Kai vokiečių daliniai užėmė Jaltą, kariai atėjo iki namo, kuriame kadaise gyveno Antonas Čechovas. Ten gyvenusi rašytojo giminaitė vokiečių pareigūnui pasakė: „Žinote, čia yra A. Čechovo namas“. Taigi vokiečiai to namo nelietė, jame neapsigyveno ir toks atvejis yra vienintelis man žinomas, – kalbėjo režisierius ir pabrėžė, kad istorinis kultūros paveldas turi būti saugomas visais laikais, nors ir vyktų kariniai veiksmai. – Negalima tanko vikšrais važiuoti per istorines teritorijas.“

Luvras – žmonijos kultūros ištakų simbolis. Aleksandras Sokurovas (dešinėje) filme kartoja pagrindines vakarietiško pasaulio vertybės: laisvė, lygybė, brolybė. /Užsienio spaudos nuotraukos

Elegija Europai

72-ajame Venecijos tarptautiniame kino festivalyje parodytas filmas – dokumentinio žanro. Tačiau jame sujungiamos ir vaidybinės scenos, režisierius mezga dialogą su žiūrovu, istoriniai ir biografiniai faktai susipina su autoriaus Luvro (kultūros simbolio) paieškomis.

Filme pasakojama, kad į Paryžių meno vertybės atgabentos įvairiai: nupirktos, parsivežti karo trofėjai, kiti kūriniai (kaip laivais plukdyti iš Asirijos) pasimetė. Visgi iš viso pasaulio surinkta kolekcija liudija apie kultūros ištakas, senieji kūriniai – ir žmonijos pradžią. Simboliškai filme vis kartojamos pagrindinės vakarietiško pasaulio vertybės: laisvė, lygybė, brolybė.

A. Sokurovas žavisi muziejais, save laiko europietišku žmogumi ir baiminasi jo gimtąją šalį bei Europą ištikusios vertybių krizės. „Man Europa – jos kultūra ir demokratiniai principai – yra atrama, užnugaris. Pokyčiai joje visuomet turėjo poveikį ir mano gyvenimui“, – tikino režisierius.

Filmas pavadintas elegija senajam žemynui. „Su prodiuseriais daug diskutavome dėl pavadinimo, kadangi prancūzams prodiuseriams pasirodė, kad „Frankofonija“ bus pernelyg sudėtingas. Nustebau. Man visuomet atrodė, kad Europos žiūrovas yra pakankamai aukšto išsilavinimo ir intelekto. Anksčiau niekada nekilo problemų dėl filmo pavadinimo ir jo santykio su žiūrovu“, – svarstė A. Sokurovas ir pridūrė, kad elegija – tai apmąstymai apie sunkiausius ir svarbiausius Europai – moralinius – klausimus, kurie iki šiol nėra išspręsti.

Istoriko ir režisieriaus Aleksandro Sokurovo kūryboje – žmogaus, tautos, valdžios temos. Kurdamas „Frankofoniją“ jis dirbo Luvre.

Domisi žmogumi, ne politika

Pirmąjį savo filmą „Vienišo žmogaus balsas“ A. Sokurovas sukūrė 1978 metais. Režisierius, baigęs ir istorijos studijas, iškart susidūrė su meno cenzūra. Jo debiutinės juostos premjera įvyko tik po dešimties metų. „Kinematografinis kūrinys yra kur kas jautresnis cenzūrai nei literatūra, kadangi čia kalbama vaizdais. Nesu nei politikas, nei opozicijos šalininkas, „Faustas“, „Saulė“ – ne politiniai filmai. Kurdamas „Vienišo žmogaus balsą“ norėjau daryti tai, kas artima mano sielai, išreikšti, kas buvau, apie ką mąsčiau tuo metu, – prisiminė A. Sokurovas. – Neturėjau jokių ketinimų ką nors deklaruoti, teigti, kad kovoju su sovietų valdžia, nesakiau, jog kine man nepriimtinas socialistinis realizmas. Man kur kas svarbiau tai, kas vyksta žmogaus viduje, nei aplinkoje, kuri tą žmogų supa.“

2011 metais režisierius Goethe's „Faustą“ pastatė vokiškai, pats dažnai skaito knygas originalo kalba. Pasak jo, svarbu, kad valstybės gintų savo kalbą ir kultūrą. „Baltijos šalių literatūra atsilieka. Šios šalys turi tragišką ir sudėtingą istoriją, mane stebina, kad iki šiol čia nėra sukurta nieko fundamentalaus. Manau, tai – tautos, švietimo sistemos, formuojančios vertybes, problema. Iš tiesų jokia tauta negali būti maža“, – apie literatūrą Lietuvoje kalbėjo A. Sokurovas.

Pristatydamas „Frankofoniją“ jis atkreipė dėmesį ir į komercinio bei meninio kino skirtumus, kurie vis aktualesni šiuolaikinio kino rinkoje. „Jeigu kino produkciją siekiama pelningai parduoti, tai nėra menas, – įsitikinęs režisierius. – Kino kūrėjai gimsta išties retai. Jie negali išvengti rinkos taisyklių. Bet gali jas apeiti ir kurti tai, ką iš tiesų nori kurti.“

Ant darbo stalo – žodynas

„Frankofonijos“ premjera įvyko 2015 metais, filmas buvo rodomas ir Lietuvoje per „Kino pavasarį“, bet tuomet A. Sokurovas negalėjo atvykti į mūsų šalį. Dabar, lankydamasis Vilniuje ir Kaune, jis pasakojo besidomintis Antruoju pasauliniu karu, toliau renkantis apie jį medžiagą. Be istorinių knygų ant režisieriaus darbo stalo – naujas rusų kalbos žodyno leidimas, kurį skaitydamas jis praturtina savo kalbą.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"