Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ iš Žirmūnų rajono

 
2017 06 24 12:00
Andrius Blaževičius: „Aš – maroziukas iš Žirmūnų, nežinomas kino žiūrėtojas – mokytojams kitados pradėjau pasakoti apie režisūrą. Iš pradžių jie žvelgė į mane nesuprasdami, kas vyksta.“
Andrius Blaževičius: „Aš – maroziukas iš Žirmūnų, nežinomas kino žiūrėtojas – mokytojams kitados pradėjau pasakoti apie režisūrą. Iš pradžių jie žvelgė į mane nesuprasdami, kas vyksta.“ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Šventojo“, šešias Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrines gerves“ laimėjusio Andriaus Blaževičiaus filmo, premjera – rugsėjį. Rašyti mažo Lietuvos miestelio žmonių istoriją režisierius pradėjo 2014 metais. Dalyvaudamas edukaciniame projekte „Mokausi iš kino“ aplankė kelias dešimtis miestų. Nematoma vidurinė klasė – aktuali filmo, virstančio nūdienos satyra, tema ir draminis konfliktas.

„Šventasis“ – trisdešimtmetis mechanikas, dviejų dukrų tėvas iš provincijos, atleidžiamas iš darbo. Nesėkmingai bandydamas susirasti kitą darbą jis grimzta į rutiną – žiūri televizorių, slampinėja po miestelio kiemus. Po darbo paieškos seminaro, paisydamas nurodymų, Vytas nusiperka kostiumą, apsikerpa, tada įsimyli nerūpestingą kirpėją Mariją. Ją suvaidinusi Gelminė Glemžaitė pelnė „Sidabrinę gervę“ už geriausią antraplanės aktorės vaidmenį.

Ankstesnis A. Blaževičiaus filmas „Dešimt priežasčių“ (2011) buvo įvertintas „Sidabrine gerve“ už geriausią trumpametražį vaidybinį filmą ir laimėjo pagrindinį prizą festivalio „Scanorama“ konkursinėje programoje „Jauna Lietuva trumpai“. Pats režisierius sako „Scanoramos“, „Naujojo Baltijos kino“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukurtų filmų peržiūrų laukiantis labiau nei lietuviškų ilgametražių filmų premjerų kino teatruose.

– Aktoriaus Mariaus Repšio herojus Vytas – visai ne šventasis (bet kažkas miestelyje pamato Jėzų Kristų). „Dešimties priežasčių“ veikėjas taip pat buvo Vytas. Kur ir kada atsirado šis personažas? – teiravomės režisieriaus Andriaus Blaževičiaus.

– Marius Repšys vaidino visuose mano filmuose nuo antro kurso. Net ir tuose, kurių dar negalima vadinti filmais. Personažas – ne tas pats, bet vis turi tą patį didingą vardą. Vytautas – regintis tautą. Didieji Lietuvos vyrai buvo Vytautai. Norėjau jį pavaizduoti priešingai – kaip paprastą žmogų. Dažnai žiūrėdamas lietuviškus filmus pasigesdavau tikroviškų personažų, su kuriais galėčiau susitapatinti.

– „Šventasis“ iš pradžių buvo pavadintas „Krize“: absolventas eina į Darbo biržą (šalyje – ekonomikos krizė), jį siunčia į mokymus. Sakei: „Ko tik jis ten neprisižiūri.“ Taigi dabartinė kino kūrėjų karta – autobiografiška.

– Taip, siužetinės linijos, detalės – asmeninės ir sulipdytos iš mano aplinkos žmonių patirčių. Dauguma jaunų režisierių dabar taip kuria. Manau, kad tai – sveika. Kinas tampa asmeniškesnis, nuoširdesnis, tikroviškesnis.

Scena „Darbo pokalbis“ su darbdaviu – Dariumi Meškausku – ir mokymai iš tiesų buvo nutikę man. Baigęs bakalauro studijas, prasidėjus ekonomikos krizei, registravausi Darbo biržoje. Iš čia mane nusiuntė į seminarą-komediją. Susirinkome aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, o jauna mergina (studijas turbūt baigusi ne anksčiau nei mes) mokė: eidami į darbo pokalbį išsiplaukite galvą ir tvarkingai apsirenkite. Absurdas – ar išmokęs valytis dantis rasiu darbą, nors šalyje – krizė? Žinoma, filme šią situaciją „suspaudėme“ į keturias minutes, bet tuo, kas ten vyksta, lengvai galima patikėti.

Juokino skirtingi epizodai

– M. Repšys pasakojo nekentęs šio filmavimo proceso: buvo šalta, filmavote dviejų kambarių bute, į kurį sulįsdavo visa kūrybinė komanda – 25 žmonės ir aparatūra.

– Tuo metu jo paties gyvenime buvo nelengvas periodas, todėl ir filmavimas – nelengvas. O aš, tiesą sakant, buvau nusiteikęs didesniam šalčiui. Tik kartą atšaukėme filmavimą dėl lietaus. Anksčiau filmuoti nemėgau, labiausiai man patiko sugalvoti scenarijų ir montuoti medžiagą. Po šio filmo mano požiūris pasikeitė.

– „Sidabrinę gervę“ drauge su seserimis Marija ir Tekle Kavtaradzėmis pelnėte ir už geriausią scenarijų. Mieliau rašai savo originalią istoriją, nei adaptuoji jau esamą?

– Mielai adaptuočiau, bet gal skaitau netinkamas knygas? Per geras. Režisieriai sako, kad geros knygos nepaversi geru kinu, tik iš blogos galima ką nors išspausti. Ne vienas toks – Alfredo Hitchcocko šedevras.

– Kaip žinoti, kad istorija – verta filmo?

– Sudėtingas klausimas. „Šventojo“ atveju mums pasirodė, kad kine nereflektuojame jokių socialinių reiškinių. Nors pusė šio filmo – socialinė drama, o kita dalis – tiesiog drama. Keistos, neįdomios, nuvalkiotos istorijos taip pat gali būti pateiktos autentiškai. Korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo pasakojimai – paprasti: susitiko žmonės ir praleido dieną. Fantastiški filmai.

– Tiesa, kad Busano kino festivalio Pietų Korėjoje publiką tavo filmas prajuokino?

– Priešingai – tai buvo pirmoji mūsų premjera, ir niekas nesijuokė. Išsigandau. Man atrodė, kad filme tikrai yra juokingų scenų. Po penkių dienų vykome į Varšuvos kino festivalį, ten publikos atsakas buvo gyvesnis. Žmonės į humorą reaguoja skirtingai: Vakarų Europoje žiūrovai kukliai šypsojosi, Lenkijoje, Lietuvoje – žvengė. Busane jie nusijuokė tik žiūrėdami sceną, kur Vyto dukros dainuoja popdainą. Nors man tai – paprasčiausiai mielas epizodas.

– Koks epizodas tau pačiam juokingas?

– Daug kartų žiūrėjau filmą, bet iki šiol man neišeina nesijuokti žiūrint darbo pokalbio sceną.

Žirmūnų brigada

– Ilgai norėjai tapti režisieriumi?

– Taip, tik iš pradžių norėjau tapti aktoriumi – maniau, kad jie kuria filmus. Paauglystėje atrodė, kad yra skirtingi dalykai: apie ką svajoji ir kuo iš tiesų turi užsiimti gyvenime. Nemaniau, kad tai įmanoma sujungti. Dešimtoje klasėje lietuvių kalbos egzamino viešojo kalbėjimo tema buvo „Tavo svajonių specialybė“. Aš – maroziukas iš Žirmūnų, nežinomas kino žiūrėtojas – mokytojams pradėjau pasakoti apie režisūrą. Iš pradžių jie žvelgė į mane nesuprasdami, kas vyksta. Paskui paaiškėjo, kad žinau Michelangelo Antonioni, Federico Fellini ir Luchino Visconti filmus, o Luisas Bunuelis – vienas mėgstamiausių mano režisierių. Pokalbio pabaigoje mokytojai pasakė: „Gerai, turėsime režisierių.“ Tuomet supratau: o kodėl gi ne? Reikia pabandyti.

– Prieš stodamas į režisūrą metus mokeisi kultūros istorijos. Vizualaus meno kūrėjai turbūt yra vieni geriausių istorikų.

– Žmonės, po dešimties metų pasižiūrėję šį filmą, vis tiek atpažins laikotarpį. Prieš pusmetį „Skalvijos“ kino akademijoje moksleiviams rodžiau Dovilės Šarutytės 2009 metų filmą apie paauglius „Aš tave žinau“. Šiems jis – jau istorinis kinas. Įdomus, nes rūbai, muzika atrodo senoviniai. Taip galima atpažinti kitokį laiką, žmonių gyvenimą, jiems tada aktualias problemas. Tai didelė vertybė.

– „Šventojo“ veiksmas vyksta tarp Vilniaus ir Lentvario daugiabučių. Sostinėje tau geriausiai pažįstamas Žirmūnų mikrorajonas. Prieš penkiolika metų tarp kurių laiptinių landžiojai su draugais?

– Visą gyvenimą gyvenu šiame rajone. Mano draugas istorikas yra įdomiai aprašęs dešimtojo dešimtmečio „rajono gyvenimą“. Visi vaikai sėdėdavo lauke: ryte išeini į lauką ir, jei mama įkalba, grįžti nebent pavalgyti. O lauke prisižiūri neįtikimų dalykų: kaimynystėje tavo pažįstamo močiutę nužudė, su draugais bėgame prie tos laiptinės pažiūrėti, kaip išnešamas lavonas, bandome patekti į buto vidų. Buvau priėjęs prie pat durų, kai policininkas išstūmė lauk. Kiemo girtuokliai voliodavosi kieme be kelnių. Degindavome laužus viduryje daugiabučių. Kiek toliau gyveno kažkoks „Vilniaus brigados“ veikėjas, kurį pašovė. Mes, dešimtmečiai, matydavome vyresnius 17–18 metų banditus, kurie, važinėdami motociklais, užsiėmė ne pačiais švariausiais reikalais. Tam tikra prasme (iš arti visa tai stebėdami) juose ir dalyvavome. Rajono gyvenimas suniokojo mano kalbą. Iki šiol negaliu atsisakyti to meto žargono. Kine iš to, matyt, atsiranda tiesos jausmas.

„Iš pradžių norėjau tapti aktoriumi – maniau, kad jie kuria filmus.“

Filmuotų trilerį

– Kokios sporto šakos tau labiausiai patinka?

– Patinka žiūrėti futbolą, krepšinį, lengvąją atletiką ir 100 metrų bėgimą. Didelis azartas: per dešimt sekundžių – vienas nugalėtojas, maža klaidelė ir tu – pralaimėjęs. Tai man labai įdomu.

– Ar nuliūsti kino teatre pasižiūrėjęs prastą lietuvišką filmą?

– Nuliūstu pasižiūrėjęs bet kokį prastą filmą. Lietuviškas kinas – svarbus ir aktualus. Nesmagu, kai filmas, gavęs valstybės finansavimą, išeina nekokybiškas, o tai – gana dažna. Bet visąlaik atsiras žiūrovų, kritikuojančių ir geriausią filmą. Šiuo požiūriu kinas – neobjektyvus.

– Jei tau būtų prieinamos bet kokios šiuolaikinės technologijos, apie ką kurtum kitą savo filmą?

– Apie tą patį. Rašydamas scenarijų vis tiek turi galvoti apie finansavimą. Ne vienas kūrėjas „susimovė“ parašęs nerealų scenarijų, o pinigų gavęs tiek, kad galėtų nufilmuoti daugiausia tris butus.

Vyksta įdomūs ir kiti šiuolaikiniai procesai – atsirado „Netflix“ kompanija, skirianti didžiulius biudžetus autorinių filmų kūrimui, ir jų nė neišleidžia į kino teatrą. Nesvarbu, kas sakoma Kanų kino festivalyje, manau, kad tai yra gerai. Jimas Jarmuschas „Patersoną“ galėjo sukurti „Amazon Studios“ dėka. Ir turbūt galės filmuoti dar kitą juostą.

Viena, ką norėčiau ateityje sukurti, tai trilerį. Kaip tikram berniukui man patinka įtempti filmai, kuriuose šaudoma.

– O Vytas taip pat bus?

– Kitame filme pagrindinė veikėja bus moteris, bet bus ir Vytas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"