Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Andriaus Zakarausko grįžimas prie šventojo meno

 
2017 08 02 19:00
Šiemet Andrius Zakarauskas surengė parodą Austrijoje. Kai galerininkai paklausė, kaip norėtų ją pavadinti, atsakė: „Galimai tobulas prisilietimas.“ Parodos rengėjai pamanė, kad menininkas jau apsisprendė, ir užrašė: „Tobulas prisilietimas“. Romo Jurgaičio nuotraukos

„Grubi linija“ – naujausia ir jau devynioliktoji tapytojo Andriaus Zakarausko paroda, veikianti Martyno Mažvydo bibliotekoje. Menininkas pristato 2013–2014 metais ir vėliau sukurtus darbus.

Balandį parodą „Perfekte Berührung“ („Tobulas prisilietimas“) A. Zakarauskas atidarė „Galerie 60“ Feldkirche, Austrijoje. Kovą jis dalyvavo tarptautinėje „Art Dubai“ meno mugėje. Vasarį buvo pašventintas jo nutapytas šv. Motinos Teresės portretas, dabar saugomas viename Visų Šventųjų bažnyčios altorių sostinėje.

Šiuo metu Pamėnkalnio galerijoje veikia ir grupės menininkų, kūrusių pagal priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ narių užrašytas istorijas, paroda. A. Zakarauskas joje eksponuoja „Double L Brushstroke“ portretą. Dviguba L – Laura ir Laurynas. Šis rašė: „Tėvai laukė gimstant mergaitės, o gimiau aš ir sujaukiau visą jų gyvenimą.“ Andrius drobėje pavaizdavo du susiliejusius portretus, kuriuos perskyrė grubia linija.

Nuobodžioji estetika

Parodoje „Grubi linija“ A. Zakarauskas pristato 2013–2014 metais ir vėliau sukurtus darbus. Vienas jų – naujas, kitas dar nerodytas Lietuvoje, triptiko personažai susitiko antrąkart. A. Zakarausko tapyba autorefleksyvi – jis tapo personažą, o šis tampa tapytoju, dažnai panašiu į patį autorių, ir pertapo paveikslą. Net ir drobių formatas (visų dydis – apie 180x190 cm) toks, kaip ir dailininko ūgis.

„Kviečiau bičiulį į parodą. „Ką rodysi?“ – klausė jis. Itin nuobodžią ekspoziciją, kurią pabrėžia grubus potėpis ir viena – horizontali arba vertikali – linija, – pasakojo A. Zakarauskas. – Parinkau minimalistinės raiškos, šviesos ir šešėlio žaismės kūrinius, kuriuos sieja panašus koloritas, frontalus komponavimo būdas. Nenoriu, kad žiūrovas ieškotų per daug prasmių, tegu mėgaujasi nuobodžiu vaizdu, grubiu potėpiu.“

Pakviestas parodą rengti M. Mažvydo bibliotekoje, jis atrinko ankstesnio laikotarpio kūrinius. Nuobodulio estetika dera prie bibliotekos salės aukštomis lubomis.

„Biblioteka – įstaiga, informacijos turėtoja, jos sklaidos institucija. Ieškojau drobių, kurios būtų tokios nuobodžios, kaip ir ši šalta, griežta erdvė, – kalbėjo jis. – Šiandienos darbai – trapaus, nedidelio, saloninio formato. Į Pamėnkalnio galeriją nuėjęs žiūrovas pamatys mano naujausią kūrinį, šioje parodoje – kitokią kūrybos versiją. Kūryboje nesiekiu vientisumo, man įdomus ieškojimų kelias: ką dar pasiūlysiu žiūrovui?“

Meilę skaičiuoja žvakėmis

Kaune gimęs ir augęs A. Zakarauskas studijavo Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Dabar savo studijoje sostinėje jis renka kitų menininkų albumų ir monografijų kolekciją.

Didžiuojasi turintis vieną belgų dailininko Luco Tuymanso monografijų, išleistą jo parodai Serralves muziejuje, Portugalijoje. Knyga – segtuvas, į kurį sudėtos „Polaroid“ fotografijos, plakatai, vokai, užrašai ranka. „Neįtikėtinai brangi knyga“, – pridūrė pašnekovas.

„Anksčiau dažų ir terpentino kvapas erzindavo arba pasiilgdavau jo. Dabar nebekreipiu dėmesio – svarbu, kad būtų kuo įkvėpti.“

Šiemet jis jau surengė parodą Austrijoje. Kai galerininkai paklausė, kaip norėtų ją pavadinti, Andrius atsakė: „Galimai tobulas prisilietimas“. Pavadinimas pakito verčiant. Parodos rengėjai pamanė, kad menininkas jau apsisprendė, ir užrašė: „Tobulas prisilietimas“.

Visų Šventųjų bažnyčioje kabo jo šv. Motinos Teresės portretas. Bažnyčia iš Vatikano gavo šventosios relikviją, kurią parapijos kunigas Kęstutis Dvareckas sumanė įprasminti paveikslu. Jį nutapyti paprašė šioje bažnyčioje besilankančio dailininko. „Lankiausi pas Teresės seseris, norėjau, kad paveikslas būtų išskirtinis ir įdomus, bet tinkantis bažnyčiai. Žinojau, kad žmonės į jį žiūrės ne kaip į paveikslą, o kaip į atvaizdą, kurį mylės. Baugu“, – prisiminė jis.

Šv. Motinos Teresės atvaizdą reikėjo padaryti atpažįstamą tikintiesiems, o tai menininkui reiškė „perlipti“ per save. Kadangi ją vadindavo Šventąja iš tamsos, tai tapo pagrindine portreto idėja. „Meilę galima skaičiuoti žvakutėmis. Viename altoriuje kabo Juodoji Madona, kitame – Teresė. Prie jos uždegta daugiau žvakučių. Kartais nueinu pasižiūrėti“, – sakė portreto autorius.

Dieviškoji prasmė

Anksčiau dailininkai tapydavo vien bažnyčioms. Po reformacijos menas paplito už Dievo namų ribų. Šiuolaikiniai menininkai retai susidomi religiniu menu. „Bėgant laikui keičiasi pati tapyba ir menininko pozicija. Kartais man kyla klausimų: dėl ko tai darau? Meno mugėje norėjau pristatyti naujų kūrinių. Nutapiau ir pagalvojau: dar vienas paveikslas. Pradėjau mąstyti apie tolesnį kelią ir tai, kad reikėtų grįžti prie bažnytinio meno. Ten yra daug prasmės menui ir menininkui. Tapydamas visada ieškai ko nors aukštesnio, kito grožio“, – svarstė A. Zakarauskas, ketinantis sukurti Kristaus kančios kelio ciklą.

Tiek šiais, tiek praėjusiais metais Andrius ir kiti jauni menininkai „ArtVilnius“ mugėje dalyvavo atstovaudami „The Rooster“ galerijai. Pernai „The Rooster“ pavyko parduoti aštuonis jaunųjų dailininkų kūrinius. Šiemet mugės rengėjai dar ryškiau akcentavo, kad dalyvaujantys kūrėjai ir galerijos turi ne tik pristatyti savo darbus, bet ir aktyviai siekti juos parduoti.

„Nežinau, ar tai – teisinga žinutė. Galerija yra tarpininkas, kurio siekis – parduoti menininko kūrybą. O šio indėlis – pasakoti apie savo darbus“, – įsitikinęs Andrius. Pernai surengęs personalinę parodą jis sumanė ekskursiją po ją. Apsilankė kolegos Žygimanto Augustino ekskursijoje po parodą, kai tapytojas gynėsi daktaro laipsnį. „Tuo metu dar buvo neįprasta, bet pratinomės kalbėti žiūrovams. Pamenu, mugės sekmadienį dar kartą pasakojau apie savo kūrinį. Jau buvau pradėjęs nebetikėti tuo, ką kalbu, ir norėjosi lankytojui pasakyti: „Taigi matai? Supranti?“ – juokėsi jis.

Ne mano tapyba

Dar prieš „ArtVilnius“ A. Zakarauskas dalyvavo Dubajaus meno mugėje Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Mugė – didžiausia Artimuosiuose Rytuose, į ją kasmet atvyksta nedidelės ir žinomos galerijos iš viso pasaulio. „Pati išvyka į tą krašą – nežinai, ko tikėtis. Europoje žmonės ir tradicijos panašūs. Nors gyventi ten nenorėčiau, buvo įdomu pasižvalgyti po kitą kultūrą ir peizažą“, – sakė Andrius.

Pernai pristatydamas savo dešimtmečio kūrybos parodą „Raiščiai“ sostinės „Vartų“ galerijoje jis paskutinę dieną prieš atidarymą nutapė dar vieną darbą ant sienos. Lankytojams renkantis galerija tebekvepėjo dažais. „Paprastai parodose rodau ką nors itin nauja. Nesvarbu, kada rodytum aliejiniais dažais nutapytus darbus, dažų ir terpentino kvapas visada yra. Anksčiau jis erzindavo arba pasiilgdavau jo. Dabar nebekreipiu dėmesio – svarbu, kad būtų kuo įkvėpti“, – mąstė parodos autorius.

Mėgstamiausia parodų ir mugių akimirka, pasak menininko, – kai žiūrovai ateina pasidalyti savo patirtimi. „Man patiko britų tapytojo Glenno Browno mintis. Žurnalistas jo klausė: „O kaip ta jūsų tapyba...“ – „Tai – ne mano tapyba, – atsakė jis. – Pas mane ateina žmona, draugai, mes kalbamės apie kūrinius. Tapyba – ne vien mano, ji – mūsų.“ Esu tik vienas šios šventės įrankių“, – tikino jis.

Zakarausko troleibusas

Nuo praėjusių metų A. Zakarauskas yra ir VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros dėstytojas. Pernai trečiakursiams jis dėstė tapybą ir piešimą. Be to, įterpdavo kūrybinių užduočių. Jo piešimą profesoriai supeikė – pavadino iš Vilniaus atvežta mada. Tačiau lektorius (visai kaip ir savo paveiksluose) norėjo, kad studentai ne tik išmoktų teisingai piešti pozuojančiųjų veidus, bet ir surastų santykį su vaizduojamais personažais.

Praėjusią savaitę grupė menininkų kabino savo darbus Pamėnkalnio galerijoje, ruošėsi parodai. Susėdę prie lango gėrė kavą ir kalbėjosi. Staiga iš už kampo išsuko trečiasis troleibusas, vežantis keleivius iš Antakalnio į Žvėryną. „O, mano trūlikas!“ – apsidžiaugė Andrius ir puolė lauk nusifotografuoti.

Po sostinę kursuojantys troleibusai („Tapybos maršrutizatoriai“), papuošti įvairių dailininkų paveikslų reprodukcijomis, kviečia apsilankyti parodose. „Maketą padariau lyg važiuojančios parodos – su grindimis ir sienomis, ant kurių kabo paveikslai. Žinoma, tai – tik skaitmeninis atvaizdas, pikseliai, atspausti ant lipduko ir užklijuoti ant troleibuso. Tikras paveikslas – gyvesnis, intymesnis“, – palygino A. Zakarauskas.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"