Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Antano Vaičiulaičio premija – už geriausias noveles

 
2016 06 23 13:27
Antano Vaičiulaičio pagerbimo vakare susirinkusieji sveikino laureatus, violančele griežė Ramutė Kalnėnaitė. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Į sostinės Rašytojų klubą vakar susirinkę Antano Vaičiulaičio kūrybos gerbėjai džiaugėsi galimybe ne tik išgirsti laureato vardą, bet ir išvysti į svečius atvykusias Vaičiulaičių dukras.

Jos – aristokratiško gymio moterys remia šiuolaikinę lietuvių novelistiką. Premijos mecenatės tęsia tėvų pradėtą iniciatyvą. A. Vaičiulaičio premija įteikta jau vienuoliktą kartą. Ji skiriama kas dveji metai už geriausią novelę, publikuotą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“. Per renginį pirmą kartą įteikta ir Jaunojo novelisto premija.

A.Vaičiulaičio dukra Danutė Nourse prieš paskelbdama geriausios novelės autorių sakė, esą jos tėvas visada norėjęs, kad bent vienas žodis nueitų į tolesnes gadynes. „Saugok, klostyk rašyojų rūpesčius,“ – primindavęs jis. Širdingai pasveikinusi viešnia paskelbė premijos laureatus: Alvydas Šlepikas apdovanotas už novelę „Violončelė“. Jaunojo novelisto premija atiteko Paulai Urbonaitei už novelę „Kaimynas.“

Padėkojusi literatūrologui Vytautui Martinkui už tai, kad jis visuomet buvęs kartu su Vaičiulaičių šeima, D. Norse perleido jam žodį.

Premijos teikimo vakare - Arvydas Šlepikas ir Antano Vaičiulaičio dukterys Aldona de Bold bei Danutė Nourse.

Trys skaičiai

Pasak V. Martinkaus, A. Vaičiulaičio literatūros premija įsteigta 1994 metais. „Apie tokią sėkmingai susiklosčiusių įvykių tėkmę negalėjome net svajoti, tik įsivaizduoti,“ – sakė jis.

V. Martinkus savo kalboje pabrėžė, kad A. Vaičiulaitis visų atmintyje išliks kaip puikus prozininkas, literatas, kritikas.

Tikino, kad jo gyvenime buvo svarbūs skaičiai – mistiška numerologija. Išvardijo tris, V. Martinkaus manymu, svarbius skaičius.

„110 – tiek būtų suėję A. Vaičiulaičiui. 11 – tai skaičius laureatų, gavusių premiją. 86 – prozininkui buvo tiek metų (be vienos dienos), kai jis mirė.“ Anot literatūrologo, nedažnai gimsta tokia asmenybė, kurios negalėtume pamiršti ir po mirties.

Baigdamas kalbą V. Martinkus laureatams palinkėjo patirti kuo daugiau „švento siaubo valandų,“ palenktyniauti meistiškumu su vienu subtiliausių literatūros vertintojų A. Vaičiulaičiu. „Labai aukšti Vilniaus bokštai, kviečiu pašokinėti,“ – ragino rašytojus V. Martinkus.

Tarsi pritardami literatūrologo palinkėjimams suskambo violončelės garsai. Violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė jausmingai grieždama įsiliejo į žiūrovų širdis.

Renginio vedėjas, žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus tarti žodžio pakvietė vieną iš premijos vertinimo komisijos narių Danielių Mušinską.

Jaunoji debiutantė Paula Urbonaitė

„Komisija nesusimušė ir paskirstė premijas“, – teigė buvęs „Metų“ vadovas. Pasak jo, pretendavo daug kandidatų, labiausiai išsiskyrė Jolitos Skablauskaitės „Juoda šviesa“, Andriaus Jakučiūno „Urlaganas“.

Anot D. Mušinsko, nustatytus reikalavimus atitiko ir daugiausia teigiamų įvertinimų sulaukė A. Šlepiko ir jauniausios debiutantės P. Urbonaitės novelės.

Dėmesys jauniems

Kita premijos vertinimo komisijos narė Danutė Kalinauskaitė kalbėjo, kad vertindami pateiktus darbus ypatingą dėmesį skyrė jauniesiems autoriams. „Kūliavirsčiais versdamiesi jie sugeba sukurti intrigą. Įdomūs jaunų žmonių pasauliai. Visi darbai patiko, tačiau visuose buvo ir trūkumų. Svarbi visuma: rašybos, kalbos stiliaus ir t.t.,“ – teigė D. Kalinauskaitė.

Prozininkė stebėjosi jaunos rašytojos P. Urbonaitės branda ir įtaigumu. Novelėje „Kaimynas“ narpliojami sudėtingi ryšių verpetai. „Tarpusavio santykių tinklas išaustas buitiniais siūlais, o audinys – prabangus,“ – novelę apibūdino D. Kalinauskaitė.

Jai paliko įspūdį „Kaimyno“ detalumas, daiktiškas konkretumas. „Vyraujančios raiškios detalės išsirutuliuoja į nenuspėjamą epizodą, baigiamoji dalis suformuoja puikią atomazgą,“ – dėstė D. Kalinauskaitė. – Tos detalės daug sakančios, įaustos į rupų novelės kontekstą.“ P. Urbonaitės vaizduojamų įvykių visuma susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais. D. Kalinauskaitė negalėjo atsistebėti, kaip egzistentiškai svarbi kiekviena novelės eilutė.

P. Urbonaitė savo padėkos kalboje sakė, jog ši premija jai tarsi atspirties taškas. „Džiaugiuosi, kad buvau įvertinta, tikiuosi prasidės naujas etapas, pasišokėjimas.“

Renginyje dalyvavusi literatūrologė Jūratė Sprindytė pasveikino visus susirinkusius pagerbti A. Vaičiulaičio. Dėkojo A. Šlepikui už savitą „vaičiulaitišką“ novelę. „Rašo mažai, bet blizga, žiba, išmušė jo valanda,“ – pasidžiaugė moteris.

Danutė Nourse padėkojo rašytojui Vytautui Martinkui už palaikymą ir paskelbė laureatus

Nėra pabaigos

Prieš auditoriją stojęs A. Šlepikas kukliai padėkojo už premiją. „Man didelė garbė, – tarstelėjo jis. – Padėkos kalbų rašyti aš nemoku, tad priimkit ją kaip pokštą ar vieną iš mano kaukių.“

Skaitydamas savo ilgą padėką, nežinia ar nepametęs jos pradžios bei pabaigos siūlo, sugebėjo išlikti gan lakoniškas. „Be sakinio nėra literatūros, jei yra sakinys – siužeto gali ir nebūti,“ – bėrė žodžius lyg iš gausybės rago. Pasak jo, autoriams svarbi autentiškumo problema. „Kaip balsas gali išsiskirti iš kitų balsų? – klausė jis. – Atidedi tekstą į šalį, kad išsivaduotum iš kitų autorių įtakos. Kūrybos šviesa tampa apšviesta. Siužetas ir istorija ilgai bręsta galvoje, neatlaikę spaudimo žodžiai plyšta, juos pradeda veikti tikrovės dėsniai.“

Sudvejojęs sau daromomis įtakomis, rašytojas prisipažino, kad literatūros personažams kurti panaudojąs realius asmenis. „Taip rašyti įdomiau. Kiekvienas yra atskiras pasaulis ir su tavuoju jis nesusisiekia. Mes, rašytojai, alergiški melui. Noriu rašyti apie žmones, kurie mane supa. Tokia menka mano galimybė pagerinti pasaulį. „

Autorius tarsi atsiprašydamas dėl „Violončelės“ atomazgos, sakė: „Ne viskas priklauso nuo mūsų intencijos. Tikrovė tarsi akmuo, nėra laimingos pabaigos. Niekas negaunama veltui. Už gyvybę tenka atiduoti violončelę. Melo žvyrui pradėjus byrėti tik skaitytojas gali pakeisti pabaigą.“

Baigdamas renginį A. Šimkus vylėsi, kad A. Vaičiulaičio atminimo diena nebus užmiršta. „Juk be šių žmonių nebūtų ir apdovanojimų.“

Kaip paskutinis padėkos žodis, atsisveikinimo pavymui, nuaidėjo gležnos violončelės akordas...

„Štai garsai pasikeitė, neramūs ir greiti krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomis čiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais.“ ( A. Vaičiulaitis).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"