Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Apie kasdienius onkologų žygdarbius

 
2016 07 21 6:00
Operuoja dr. Kastytis Žilinskas (kairėje). Kadras iš nufilmuotos medžiagos.

Nacionaliniame vėžio institute ją jau daug kas įsidėmėjo ir vis klausinėja, kada gi filmas. Mergina su kamera – maskvietė teatro ir kino režisierė Marija Turčaninova. Nuo praėjusio rugpjūčio jos mama – instituto pacientė.

Dėl gydymosi Lietuvoje buvo apsispręsta labai greitai. O kai praėjo pirmosios baimės ir reikalai pradėjo klostytis neblogai, atsirado galimybė stebėti situaciją ir save lyg iš šalies. Dokumentinio kino mokyklos atstovei Marijai ėmė dėliotis filmo vizija. Ji filmuoja nuo kovo, medžiagos sukaupė jau daug, bet kol bus čia (greičiausiai iki spalio), tol dirbs toliau.

Apie ką?

Stebi ir filmuoja, kartais tik stebi. Net kai nestebi, vis tiek stebi. Štai vienas jos įrašas feisbuke: „Keturios seselės poste, chemoterapijos skyriuje, žiūri filmuką per „YouTube“. Garsiai juokiasi, aptarinėja. Prošal važiuoja pacientai su pompomis, moteris su kompotu pietums geležiniame vežimėlyje, sustoja, klausia, ką žiūri. Aš stoviu priešais, netoliese. Be kameros. Šiandien turiu kitų reikalų. Šitokį kadrą praleidau.“

Stebėti, būti šalia. Jokių tiesioginių interviu. Studijų metais dokumentinio kino ir teatro mokykloje jie buvo draudžiami, reikėjo išmokti bendrauti kitaip. Išmoko. Tiesiog pokalbis, stengiantis kaip galima mažiau reguliuoti natūralią tėkmę (režisuoti). Arba – vyksmo stebėsena.

Visi klausinėja: apie ką filmas? Apie vėžį? Onkologinius ligonius? Konkrečios pacientės istorija? „Apie Nacionalinį vėžio institutą, – sako Marija. – Mama filmuotis atsisakė – per sunku. Pacientai bus tik kaip gydytojų ir ligoninės personalo atspindžiai. Kai darbas įtraukia, pradeda painiotis tikrovė ir kinas, imi pati gyventi filme – pasidarai lygiavertė herojė. O kaip kitaip? Kiną reikia formuoti iš to, ką supranti, kas šalia tavęs, kas dabar su tavimi vyksta. Svarbu kuo didesnis asmeniškumas. Iš tikrųjų viskas apie save. Tada papasakosi šį tą nauja, ir visa tai bus prasminga. Tiesiog rodyti, kad yra tokia liga, kad ji būna baisi ir panašiai, – per mažai.“

"Žmonėms, kuriuos filmuoju, gal keista: ką ji čia daro su kamera, juk nieko įdomaus nevyksta. Bet peržiūriu nufilmuotus gabaliukus ir pamatau tokių detalių, net kvapą gniaužia. Jokie žodžiai taip nenupasakos", - sakė režisierė Marija Turčaninova.Edmundo Paukštės nuotrauka

Aš irgi Lilija

Marija pasakoja konkrečią ligoninės gyvenimo istoriją, paskatinusią imtis kameros. „Kompleksinio gydymo poskyris, kuriame gydosi mama, yra mokamas. Čia daug rusų, daugiausia iš Kaliningrado. Kas tik gali sau leisti mokamą gydymą svetur, važiuoja čia. Net turtingieji pasakoja, kad pabandė gydytis Vokietijoje, pabandė Izraelyje, tada pakliuvo čia ir suprato – geriau jau nebus. Vienu metu mamos palatos kaimynė buvo jauna moteris iš Permės. Lietuvoje pažįstamų neturi, namie liko vyras ir du vaikai. Labai nervinosi, jaudinosi, verkė, o kai jai pasireiškė nedidelė alergija pleistrui, ėmė raudoti taip, kad niekas negalėjo nuraminti. Atėjo vyresnioji slaugos administratorė, paėmė ligonę už rankos. „Jūs Lilija, aš irgi Lilija. Ar jūs kartais ne Ožiaragis, nes aš – Ožiaragis? Vaikų turite? O, koks įdomus amžius...“ Ir ta moteris nusiramino, ėmė atsakinėti. Įvyko dviejų nepažįstamųjų kontaktas. Tada prisiminiau, kaip mokydamiesi gaudavome užduočių nufilmuoti įvairių jausmų apraiškų. Pamaniau: jeigu reikėtų užfiksuoti užuojautą, būtų idealus pavyzdys – kai tarp žmonių nebelieka jokių barjerų. Ir kaip tai panašu į A. Čechovo herojų dialogus: žmonės kalba paprastus, įprastus dalykus, bet kad ir ką šnekėtų, vis tiek viskas arba apie meilę, arba apie gyvenimo prasmę. Žodžiu, nuoroda į kitus, gilius dalykus. Štai mano kinas prasideda, turiu filmuoti. Pirmąja heroje tapo Lilija, Lilija Kiežun“, – atskleidžia režisierė.

Marijai buvo leista filmuoti visame institute, net operacinėje. Ekstremalu? Bet pirmoji visur eina ir viską pamato kamera. Per objektyvą – tai jau lyg ir iš šalies. Taip lengviau. Režisierės silpna ar sentimentalia nepavadintum, bet nuo emocijų vis dėlto nepabėgsi. Viską reikia fiksuoti, kad paskui perduotum žiūrovams.

Kadras iš nufilmuotos medžiagos.

Ne stigma

Nei Marija, nei jos mama nė kiek nesigaili atvažiavusios. Tam tikru požiūriu juosta bus ir apie tai. Režisierė filmavo, kaip operuoja gydytojas Kastytis Žilinskas. Jos manymu, šis chirurgas genialus. „Be kvalifikuotos medicinos pagalbos, dar yra žmogiškieji santykiai, šiluma, – tvirtina Marija. – Supratau: kai pacientas renkasi, kur gydytis (jeigu turi tokią galimybę), jam svarbu, kad šalia būtų žmonės, kurie palaikytų, suprastų, su kuriais užsimegztų draugiški, artimi santykiai. Mes tai patyrėme. Galima atsidurti nuostabioje vietoje, apsuptam puikių specialistų, tačiau santykis bus kitas. Pas mus irgi yra ir nuostabių gydytojų, ir puikių žmonių, bet Maskva – labai didelis miestas. Čia važiuoja ligoniai iš visos šalies. Daug kur mūsų medicina, ir tai jokia paslaptis, yra lyg konvejeris. Niekas negalvoja apie jausmus, išgyvenimus, kurie ilgą laiką besigydančiam žmogui ir jo artimiesiems labai svarbūs.“

O pati liga, kurios vien pavadinimas daugeliui skamba kaip nuosprendis, priverčia nuščiūti? Ką filmo kūrėja sužinojo apie vėžį? „Supratau, kad tai labai mitologizuota sritis, – pasakoja ji. – Dar Susan Sontag rašė, kad vėžys – tai stigma. Vis dėlto įsitikini, jog visai ne taip. Vėžys – sunki, baisi liga, bet tikrai ne stigma. Jokių fatalinių dalykų. Tačiau yra toks su filosofija susijęs dalykėlis: jis priverčia daug ką apmąstyti iš naujo, pamatyti kitaip – ir gydytojus, ir pacientus, apskritai gyvenimą. O šiaip – liga. Mes įsivaizduojame: vien kančios ir ašaros, tiek ligonio, tiek artimųjų. Įsitikinau, kad žmonės, priešingai, kaip tik suaktyvėja, pradeda labiau gyventi, daugiau juoktis. Ten jie vieni kitiems šypsosi, ten daug šilumos.“

„Savoje“ ligoninėje

Visi filmuojami herojai – bendraautoriai. Režisierė stengiasi, kad taip būtų. Žinoma, jei kontakto neužsimezga, ji atstoja, nekankina. „Gydytoja Kristina Slidevska, onkologė radioterapeutė, – fantastiška bendraautorė. Jos mama mirė nuo vėžio, todėl į viską reaguoja labai asmeniškai. Medikės santykiai su pacientais nuostabūs. Smulkiai žino visų istorijas, visas detales, visą dramaturgiją“, – teigia režisierė.

„Lietuvos žinios“ apie M. Turčaninovą jau rašė (2015 metų gruodžio 23 dienos numeryje). Sankt Peterburgo „Teatr pokolenij“ („Kartų teatre“) ji pastatė intriguojantį spektaklį „Neišgalvota istorija. Ištikimasis Ruslanas pagal Georgijaus Vladimovo apysaką ir Kornelijos Jankauskaitės pasakojimus“. Nelabai seniai režisierė vyko į Sankt Peterburgą repetuoti. Panoro šį tą pakeisti. Turėjo ką papasakoti aktoriams – apie savo patirtį ir stebėjimus, ligoninėje nuolat patiriamą nuoširdumą. Net rodė nufilmuotus fragmentus. Tąkart vykęs spektaklis, režisierės nuomone, ko gero, buvo pats nuoširdžiausias iš visų.

Paklausta apie namų ilgesį, Marija sako įžvelgianti tokią nuostatą: „Žmonės įpranta ir pamėgsta būti šalia „savo“ gydytojų, „savoje“ ligoninėje – tai nelyginant sindromas. Jiems taip ramiau. Mama ten irgi draugauja, bendrauja, santykiai šilti – tai nugali ilgesį. Ji nėra vieniša – atvažiuoja aplankyti draugai. Man turbūt sunkiau, bet esu labai dėkinga ligoninės žmonėms, pirmiausia – Lilijai. Aš jai pasakoju, ką nufilmavau, ko nepavyko. Jei nebūtų tokių santykių ir jei nebūtų leidę filmuoti, būtų buvę gerokai sudėtingiau. Dabar jaučiuosi kaip darbe. Taip, toli nuo namų, bet juk dirbu.“

Koncentruota patirtis

Pirmosios savaitės Lietuvoje Marijai buvo labai sunkios: iš karto mamos operacija, paskui – chemoterapija. „Pirmą kartą apėmė totalinės vienatvės jausmas ir baisi nežinia. Aplink buvo žmonės, kurie ilgainiui tapo artimi. Norėtųsi visa tai perteikti filme. Labiausiai bijojau, kad manęs gailėsis. Ir kaip tai dabar pasikeitė! Norisi pačiai ką nors apkabinti, pagailėti, ypač matant, kad gydytojai, ligoninės personalas, regis, visiškai pamiršta save. Norisi paklausti, ar jie šiandien valgė. Ligonių istorijos – viena po kitos, viena po kitos... O jiems tenka viską išgyventi drauge. Juk tai žygdarbis, – pabrėžia Marija. – Kita vertus, turbūt žmonės taip ir turėtų gyventi, iš tikrųjų štai taip ir turėtų. Ten gyvenimas labai koncentruotas, o patirtis, kurią gaunu, man bus svarbi ir toliau, ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Būna, išjungiu kamerą ir tiesiog sėdžiu, stebiu žmones: kaip juda, kalba, kokius žodžius parenka. Dabar horizontalusis kinas svarbesnis už vertikalųjį, kuris buvo populiarus anksčiau, aiškinosi Dievo ir velnio paradigmas, kitus panašius dalykus. Viskas labai iškalbėta. Kartais geriau įsižiūrėti į horizontalųjį gyvenimą: kaip žmogus geria kavą, valo stalą, ateina į darbą, kaip persirengia. Visa tai gali pasakyti daugiau negu visi tavo išsigalvojimai, visi žodžiai ta tema. Žmonėms, kuriuos filmuoju, galbūt keista: ką ji čia daro su kamera, juk nieko įdomaus nevyksta. Bet peržiūriu nufilmuotus kadrus ir pamatau tokių detalių, kad net kvapą gniaužia. Jokiais žodžiais taip nenupasakosi.“

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"