Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Apie pozityvumo trendą

 
2017 05 10 18:21
berlynodienorastis.blogspot.lt iliustracija

Ar žinot, kokias knygas pastaruoju metu Lietuvoje labiausiai perka? Ogi pamokslus. Pačius tikriausius pamokslus, kuriuos šiaip jau galima išgirsti kiekvieną sekmadienį einant į mišias.

Nežinau, kiek žmonių iš tikrųjų juos perskaito, bet perka tūkstančiais. Turbūt jiems atrodo, kad nusipirkus tokią knygą, tapsi dvasingesnis, o gal vien jos turėjimas atleis nuodėmes, kurias dar ruošiesi padaryti, o gal atrodo, kad ją dovanodami savaime gausime bjaurių poelgių atleidimą iš artimųjų? Knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ puiki, kaip ir kunigo A.Toljato pamokslai, tačiau stebina didžiulis jos populiarumas būtent dabar. Nes pamokslai – tai ne romanas, jų nepaskaitysi nei vonioje, nei pliaže, nei lėktuve. Reikia atsisėsti, susikaupti, nusiteikti. išjungti feisbuką.

Šalia kunigo A.Toljato bestselerio topuose jau pusmetį karaliauja kita knyga apie Dievą – tą, kuris keliauja inkognito. Manau, kad Dievo vardas šio savipagalbos romano pavadinime minimas visai be reikalo. Visiškai nepaaiškinamas šios knygos fenomenas Lietuvoje – tūkstančiai parduotų egzempliorių, šimtai komentarų, žinučių, rekomendacijų. Vieni sako, kad tai geriausia, ką jie yra kada nors skaitę, kiti net lygina ją su P.Coelho Alchemiku ir vadina tai gyvenimo knyga. Treti, kuriems ir aš priklausau, ginčijasi su pastaraisiais, sakydami, kad tai savipagalbos romanas, daug prasčiau parašytas už P. Coelho bestsellerį, pernelyg ištęstas ir nuspėjamas, vietomis nuobodus, banaliai kartojantis senai visiems žinomas tiesas ir netgi šiek tiek pašiepiantis visus tuos koučerius, kurie dabar bene sparčiausiai dauginasi. Nesakau, kad romanas blogas, niekad nesakiau, kad bloga ir pirmoji knyga apie Vienuolį, kuris pardavė Ferarį (visos kitos tikrai blogos), bet stebina tai, kodėl žmonėms dabar taip labai prireikė patarimų. Lyg patarimų knyga ką nors būtų išmokinusi gyventi.

Na gerai, šokam iš knygynų į socialinius tinklus, pagrobusius didelę dalį skaitytojų ir knygų pirkėjų. Pažiūrim, kokie tinklaraščiai Lietuvoje yra patys populiariausi. Receptų ir madų puslapiai nesiskaito. Tinklaraščių statistikos niekur neina surasti, kas yra ganėtinai keista, nes net nežinau kaip jie tada sulaukia reklamuotojų. Bet, sprendžiant iš gerbėjų skaičiaus Feisbuke, populiariausi yra Ilzė Butkutė, Debesyla, Valtininkas, Alex Monako. Pastarasis save ir tituluoja bestselerio autoriumi, verslininku ir provokatoriumi. Nei gabalėlio dvasininko išminties ar psichologo patirties, nei trupinėlio rašytojiško amato, tik drąsa, provokacinis tonas ir skelbimas „aš viską sugebu, išmokinsiu ir tave“. Beveik neabejoju, kad išleidęs trečią knygą, antraštėje irgi panaudos žodį Dievas. Dėl to, kad tai parsiduoda. Arba dėl to, kad įtikės tokiu esantis.

Pozityvumas dabar tapo „trendu“ ir kai kurie sugeba jį gerai parduoti.

Atsidarom feisbuką. Žurnalistė kasdien įdeda kokį išmintingą gyvenimo pastebėjimą su besikartojančiu ir skirtingais žodžiais išreiškiamu šūkiu – gyvenkim dabar ir džiaukimės. Tūkstančiai mėgstu ir dešimtys pasidalinimų. Fotografas kasdien fotografuoja laimingus žmones ir tvirtina – ir tu gali būti laimingas. Šimtai pasidalinimų. Vienas veikėjas rašo viešus komplimentus savo žmonai, palydimus išminties perliukais – mylėkim čia ir dabar, nepamiršk to pasakyti kas rytą. Ir šimtai, tingintys paieškoti įdomesnių meilės išraiškos priemonių, dalinasi tuo, pažymėdami savo mylimo žmogaus vardą. Rašytoja kasdien nuotraukomis iliustruoja kaip auga jos vaikas, pridėdama frazių, kad akimirkos nesikartoja ir kad reikia jomis džiaugtis. Šimtai laikų kasdien. Panašiai ir fotografė, dedanti aprasojusias gėlytes ir prirašanti, koks vis tik gyvenimas yra trapus. O kur dar keliautoja, sakanti, kad kiekvienoje kelionėje galima atrasti save. O kur dar draugai, kurie ragina mylėti tėvynę, kurie liepia įžvelgti pozityvius dalykus kiekvienoje nesąmonėje, kurie ragina nepykti ir nesipykti, turėti laiko saulėlydžiams, keliauti arba atrasti naujus dalykus neišėjus iš namų, įžvelgti stebuklą kasdienybėje ir džiaugtis net tada, kai sninga gegužę.

Pastaruoju metu jaučiu, kad mane nuo viso to pozityvumo ir pamokymų pradeda pykinti. Nejaugi žmonės negali papasakoti nutikusios istorijos be išvadų, kad gyvenimas yra gražus? Nufotografuoti horizonto, nepasakę, kad jis begalinis, o bangų – neįvardinus jų gyvenimo vandenynu? Kodėl užėjus norui viešai paburnoti, kas nors būtinai parašys, kad turime atleisti priešininkams, o bedus pirštu į politiko nusikalbėjimą ar įstatymu įteisintą kvailystę, kas nors paklaus, o ką tu davei tėvynei? Net dedant selfį, dabar reikia parašyti, kad pagaliau aš išdrįstu mylėti save tokį, koks esu, vietoj to, kad parašytume tiesą, jog išgėrėme du alaus ir nusprendėme pakvailioti. Kai susitinkam draugą gatvėj, juk nesakom jam „gyvenimas yra gražus“ arba „aš myliu tėvynę“, arba „puiki diena pradėti gyvenimą iš naujo“, arba „mano žmona pati nuostabiausia“. Mes kalbame kaip normalūs žmonės, tad kodėl negalime tokie būti viešoje savo sienoje.

Pozityvumas dabar tapo „trendu“ ir kai kurie sugeba jį gerai parduoti. Suprantu, kai tai daro fotografas, nes paskui pas jį subėga dvasingumo ištroškę klientai, suprantu, kai banalybės perlus apie meilę sau žarsto stilistė, netyčia užsimindama brendo pavadinimą arba sakydama, kad iki laimės trūksta tik naujos poros batų, o apie atradimo džiaugsmą pasakoja kelionių organizatorius. Viskas tvarkoje, tai verslas. Kas gi ieško prasmės reklaminiuose šūkiuose. P.Coelho, kurio Alchemikas pateko į perkamiausių visų laikų knygų dešimtuką, socialiniuose tinkluose netgi pernelyg nesivargina, o beveik trisdešimčiai milijonų savo puslapio FB gerbėjų pameta trumputes citatas iš savo knygų. Kai kurias netgi įrėmina. Arba prideda savo nuotrauką šalia. Šimtai tūkstančių laikų ir ne vienas tūkstantis pasidalinimų. Ir įtarimas, kad autorius kikena paskui pasislėpęs iš sekėjų bukumo. Taip ir norisi įmesti pabaigai kokį nors Geležinės lapės humoro perliuką apie kakojimą vaivorykštėmis, kaip pozityvo skleidimą iš vidaus.

Nežinau, ar mes tikrai nebesijaučiam laimingi ir turim vienas kitam nuolat baksnoti į tas vaivorykštes ir gėlytes, ar nebesugebam patys mąstyti ir plaukiam su „mainstreamu“, ar tiesiog manom, kad banalios frazės yra būtinos geram bendravimo tonui palaikyti. O gal, mėtydamiesi jomis į kairę ir dešinę, bandome gauti patvirtinimą, kad esame kažko verti. O gal tiesiog norime „klikų“ ir „laikų“, kad jaustumėmės pastebėti.

Bet kuriuo atveju, kitą kartą, kai norėsis pasidalinti kokio nors koučerio į gyvenimą paleista citata, geriau atsiverskite pamokslų knygą. Arba klasiką tapusį praeito šimtmečio romaną – geroje literatūroje yra visi atsakymai ir galima prisirankioti daug orginalesnių citatų.

Jei ieškote įdomesnio ir prasmingesnio gyvenimo receptų, tada verčiau jau čiupkite nesenai išleistą F.Miralleso ir H.Garsia knygą „Ikigai“, bent jau sužinosite kodėl japonai taip ilgai gyvena ir galbūt ką nors perimsite iš jų. Arba bent jau sužinosite, kad mes kiekvienas turime savo Ikigai – įgimtą gyvenimo vadovą – ir jį atrasti turime patys, be niekieno pagalbos. Ir jau tikrai – be Feisbuko koučerių.

berlynodienorastis.blogspot.lt

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"