Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Architektai ir miestovaizdis: Vilnius senuosiuose planuose

 
2017 07 10 6:00
„Medžių praradimas visuomet sukeldavo pirmąją reakciją visuomenėje“, - pristatydama parodą Nacionalinėje dailės galerijoje sakė kuratorė, architektė Ona Lozuraitytė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) veikia vasaros sezono paroda „Formuojant peizažą“, iliustruojanti, kaip suformuotas Vilniaus kraštovaizdis.

Senuosius Vilniaus kraštovaizdžio projektus, planus, eskizus rengė architektai, urbanistai, sodininkai. Dauguma jų nubraižyti ranka. Parodą iliustruoja ir grafikos, tapybos, fotografijos darbai. Visa tai rodo, kaip miesto sąrangą keitė esminės politinės idėjos ir ambicijos, tobulėjant kraštovaizdžio architektūros disciplinai keitėsi estetikos ir funkcijos samprata.

Parodą parengė kuratorė, architektė Ona Lozuraitytė, kartu su Petru Išora kūrusi parodos architektūrą. Pernai su kolegomis iš Latvijos ir Estijos jiedu dalyvavo Venecijos architektūros bienalėje ir pirmąkart pristatė Baltijos šalių paviljoną.

Per praeitį įvertinti dabartį

Šioje ekspozicijoje pristatomi centrinių ir periferinių miesto erdvių – Pilių teritorijos, Katedros aikštės, Bernardinų sodo, Tauro kalno, Lukiškių aikštės, Vingio parko ir kitų – kraštovaizdžio pavyzdžiai. Daugiau nei 300 eksponatų surinkti iš įvairių muziejų rinkinių, mokslo institutų, bibliotekų, valstybinių ir asmeninių archyvų.

„Tai pirmasis bandymas apžvelgti sostinės peizažo formavimą, miesto teritorijai įtaką dariusius pasakojimus. Pristatome gausią autentišką medžiagą. Apsibrėžėme laikmetį nuo seniausių laikų iki sovietmečio pabaigos. Sąmoningai nelietėme laikotarpio po nepriklausomybės atgavimo, nes šis mums vis dar yra naujas, – sakė O. Lozuraitytė.

Sostinės „Gėlių paviljone“ anksčiau ji rengė parodą „8 viešos erdvės“ apie dabarties urbanistinių erdvių formavimą. Šioje parodoje susitelkė į ankstesnes epochas. „Sovietmečiu kraštovaizdžio formavimas buvo veikiamas politinių aplinkybių ir srovių. Kaip pasakojo architektai, kartais ranka sudrebėdavo brėžti tai, kas liepiama, dėl to kai kurių eksponatų ir negavome. Kad suprastume, kas vyksta šiandien ar vyks rytoj, turime pasižvalgyti po istoriją“, – įsitikinusi parodos kuratorė.

Praėjusius laikmečius žiūrovas neišvengiamai palygina su šiandiena. Lankytojui gali būti aktualu, kaip buvo suformuota ir keitėsi Lukiškių aikštė, Gedimino kalnas. „Medžių praradimas visuomet sukeldavo pirmąją reakciją visuomenėje. Galima pastebėti, kad daugelis anksčiau prasidėjusių procesų tebęsitesia, dabar atrandami iš naujo arba pateikiami kaip naujiena. Kiekvienas istorijos etapas patiria atminties eroziją. Todėl ši paroda – ne tik paeities archyvas, o ir skirta analitiškai dabarties introspekcijai“, – pabrėžė architektė.

Miesto kūno planas

Parodoje rodomi planai, projektai braižyti ir piešti ranka. Juose matyti, kad suplanuotos smulkiausios detalės: parko apželdinimas, jo gėlynų ir krūmų išdėstymas, botaninė sandara, spalvinis, erdvinis, sezoninis komponavimas, numatytos naujai projektuojamų pastatų, skulptūrų, suoliukų vietos.

„Iš tiesų viskas buvo planuojama labai kruopščiai – įdomu pasigilinti iš šiandienos perspektyvos (kai dažnos detalės nebeprojektuojamos, o pasirenkamos iš jau paruoštų katalogų). Tarkime, žvaigždės formos išsišakojantys takai atrodo dekoratyviai, o buvo skirti medžioklei – taip išplanuota, kad centre stovintis žmogus gali šaudyti į visas puses“, – rodydama į Radvilų rūmų, Vingio parko (architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir karo topografijos mokinių parengtą planą) kalbėjo O. Lozuraitytė.

Vienas unikalių eksponatų – pirmąkart Lietuvoje rodomas, Prancūzijoje saugomas Lentvario dvaro parko parterio planas, sukurtas 1899 m. Tiškevičiams. Autoriai – Edouardas ir René-Edouardas André (tėvas ir sūnus) – vieni kraštovaizdžio architektūros disciplinos pradininkų Prancūzijoje. Lietuvoje E. André yra sukūręs keturis parkus: Lentvario, Trakų Vokės, Užutrakio ir Palangos.

Disciplinos kūrimuisi parodos rengėjai skyrė daug dėmesio. Pasak jų, dėl sudėtingos profesinės apibrėžties (dvilypės gamtamokslinės ir architekto inžinieriaus išmanymo sandūros) ši disciplina vis dar yra steigimosi procese, ir ne tik Lietuvoje. „Architektūra – kaip miesto kūno planavimo aparatas. Miesto kūno sąvoką suprantu plačiąja prasme. Tai ir infrastruktūrinės urbanistinės miesto išklotinės, ir tai, kaip jos jungiasi su gamta“, – pridūrė Ona.

Rado ryšį su kitomis parodomis

Parodos architekto P. Išoros teigimu, jų suformuota ekspozicija yra ir paroda, ir archyvas viename. „Eksponuodami prisiminėme „Kunstkamera“ sampratą – kambarį, kurio sienos pilnai užpildytos meno kūriniais. Čia, priešingai, užpildėme salės vidų. Vieni darbai nekorektiškai kabo per aukštai arba per žemai. Tokiu būdu žiūrovas gali patirti turinio visumą – pamatyti 300 eksponatų vienoje vietoje“, – kalbėjo jis.

Vasarį NDG veikė meno ir mokslo paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“. Joje menininkai ir kuratoriai kūrybiškai apmąstė ir pristatė įvairius mokslininkų tyrinėjimus: klimato kaitos, ketvirtosios technologinės revoliucijos, suaugusiųjų traumų tiriant dažniausias mirties priežastis, o taip pat – Viduramžių Vilniaus planinę raidą. Šiuo metu dar veikia Kazio Varnelio kūrybos paroda, kurią kuravo jo sūnus, architektūros istorikas Kazys Varnelis (jaunesnysis).

Abi šios parodos architektams darė įtaką. „Pirmoji sumaišė miesto ir gamtos sampratas – paruošė žiūrovą šiai parodai. O su K. Varnelio asmenybe ir kūryba užsmezgėme subtilų dialogą. Jo knygos „The Infrastructural City“ viršelyje pavaizduota palmė, perpildyta infrastruktūrinės įrangos – gamtos ir žmogaus veiklos hibridas“, – pasakojo P. Išora.

„Kiekvienas istorijos etapas patiria atminties eroziją. Todėl ši paroda – ne tik paeities archyvas, o ir skirta analitiškai dabarties introspekcijai.“

Atsiskleidžia intuityviai

Paklausta, kaip susidomėjo kraštovaizdžio architektūra, O. Lozuraitytė sakė: pasirinkimas buvo tarsi ne jos. Ji gimė ir augo kraštovaizdžio architektų, Aurelijos ir Eduardo Lozuraičių, šeimoje. Kartu jie įkūrė studiją „AOE Lozuraitis“. „Tėvai šiuo metu dirba rengdami Vilniaus bendrojo plano žaliąją dalį. Nuolat augau tarp diskusijų, kurios prasitęsdavo mano vaizduotėje. Vėliau, pasirinkusi studijuoti architektūrą, dirbdama kultūros lauke, pastebėjau, kad daug ką (kas mano amžiaus kolegoms būdavo nauja) žinojau nė negalėdama pasakyti, iš kur“, – svarstė pašnekovė.

Praėjusiais metais ji su septyniais kolegomis iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos dalyvavo Venecijos architektūros bienalėje. Ji vyksta nuo 1980 metų ir nuolat prasilenkia su Venecijos meno bienale, kuri vyksta šiemet. Latvija dalyvavo septintąjį kartą, Estija – aštuntąjį, Lietuva – pirmąkart. Bienalės kuratoriaus parinktas šūkis buvo „Žinios iš fronto“. Paviljone pristatyti architektūros projektai, siejami su sovietine ir Europos infrastruktūra, daug dėmesio skirta geologijos resursams, parodytos pagrindinės šiame regione naudojamos statybinės medžiagos.

Iki kraštovaizdžio disciplinos atsiradimo parkų planus braižydavo architektai. O jie buvo pratę planuoti taisyklingai, geometriškai: dvi tiesios ašys, susikirtimo taške – tvenkinys. Pasimaišius nereikalingam kalnui, patraukdavo. „Naujai besikuriančios disciplinos atstovai, save pradėję vadinti kraštovaizdžio architektais, atsižvelgė į esamą natūralų peizažą, tyrinėjo vietinius augalus, mineralus, taikė natūraliai gamtai būdingą organišką planavimą („picturesque“). Ilgainiui natūralumo pasidarė per daug, tapo nebeaišku, ar kraštovaizdį sukūrė žmogus, ar gamta. Taip atsirado „gardenesque“ stilius, – vardijo Ona. – Pasivaikščiojus po parodą galima pastebėti šių stilių replikas ir tolimesnę jų raidą Lietuvoje – kraštovaizdis žiūrovui atsiskleidžia intuityviai.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"