Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Architektūra tarsi galvosūkio sprendimas

 
2017 01 08 11:00
Už jautrų miesto erdvių formavimą bei profesinę atsakomybę 2016 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė vilnietis architektas Audrius Ambrasas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Už jautrų miesto erdvių formavimą bei profesinę atsakomybę Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavęs architektas Audrius Ambrasas tikino, kad šis apdovanojimas yra ilgo darbo rezultatas.

Pašnekovo teigimu, architektų bendruomenė iškeldama kandidatus premijai gauti stengiasi parodyti, kad architektūra – ne vien statybų, nekilnojamojo turto procesai, bet ir kultūros dalis. „Visgi tai nėra įkvėpimo menas, veikiau galvosūkio sprendimas“, – pažymėjo Audrius.

Statomas pastatas turi konkretų tikslą. Anot architekto, per visą nepriklausomybės laikotarpį, bent jau Vilniuje, dauguma statinių parduodami kaip komerciniai. „Investuotojai tikisi pelno. Kartais sunku atlaikyti spaudimą, atremti prašymus didinti kvadratūrą. Vilniuje susidariusi keista situacija – žemės kaina nepagrįstai didelė, ji nuolat kyla. Sklypai keliauja iš rankų į rankas, tikimasi didelio pelno, – situaciją apibūdino A. Ambrasas. – Realybė dažnai kitokia.“

Nauja ar sena

Visuomenėje gaji nuomonė, kad moderni architektūra tarsi savaime atskyla nuo senojo Vilniaus padalydama jį į dvi dalis – naująjį ir senąjį.

Nepaneigsi, pastaruosius du dešimtmečius sostinės fasadas nuolat keičiasi. Miesto gyventojai neretai piktinasi, kad šiuolaikiniai pastatai darko Vilniaus veidą, nėra architektūrinės dermės.

Tačiau šiai populiariai nuomonei vilnietis A. Ambrasas nepritaria. Jo manymu, architektų darbas daugeliui žmonių nesuprantamas. „Architektai nėra nukritę iš dangaus, esame viena bendruomenė. Viskas, kas sukuriama, yra visuomenės atspindys. Visų mūsų indėlis“, – įsitikinęs architektas.

Bandymai kurti imitacinius objektus, A. Ambraso manymu, nėra labai sėkmingi. „Tokios statybos pateisinamos tik tuo atveju, jei vykdomos atkuriant praeitį, žinant, kaip viskas buvo. Jei eksperimentuojama tarsi „lygioje vietoje“, tokia nostalgija mažų mažiausiai keista“, – svarstė kūrėjas.

Audrius ragino kritiškai pažvelgti į save: pagalvoti, kaip galėtume prisidėti prie geros architektūros skatinimo, domėtis pasaulinėmis tendencijomis.

Sprendimų, kaip derinti naujus pastatus prie senos, istorinės aplinkos, esą labai įvairių. „Kokią formą statiniai įgauna, kokios medžiagos naudojamos, kaip organizuojami darbai, skaitomi brėžiniai, išpildomos detalės – priklauso nuo mūsų visų, – konstatavo jis. – Burbėjimas nėra išskirtinis mūsų visuomenės bruožas, daug kur populiarus. Žmonės savo prigimtimi yra konservatyvūs, bet kokie naujesni dalykai atrodo nepriimtini ar net šokiruojantys.“

Nėra blogų medžiagų

Paklaustas, ar Vilniaus laukia „įstiklinto“ miesto vizija, architektas atsakė, kad lengva vertinti ir skirstyti. „Jei stiklinis – tai jau blogai, jeigu ne – gerai. Kodėl? Nėra blogų medžiagų, yra tik netinkamas jų panaudojimas, – kalbėjo jis. – Vis dėlto stiklo mažėja dėl požiūrio į energijos išteklių naudojimą. Nors stiklo paketų varža didėja, technologijos tobulėja, tačiau yra A klasės reikalavimai: turi būti mažiau stiklo.“

Visgi, A. Ambraso požiūriu, skirstyti pastatus į stiklinius ir nestiklinius – kraštutinumas, prilygstantis žiniasklaidos klijuojamoms etiketėms: statote „betoninius bunkerius“, arba „tai ne pastatas, o raudonų plytų krūva“. „Tokie epitetai trikdo, nes jie neatremiami, – aiškino pašnekovas. – Panašu į tuos laikus, kai buvo engiami hipiai ir ilgaplaukiai. Nuo medžiagų ar jų kiekio nepriklauso pastato architektūrinė vertė.“

Architekto nuomone, Vilniui reikalingas miesto kompaktinimas. Anot jo, kuo miesto branduolys tankesnis, tuo miestas gyvybingesnis. Dabar užpildomi arčiau miesto centro esantys tarpai, statoma daug gyvenamųjų namų. „Sostinė, išskyrus senamiesčio branduolį gynybinės sienos kontūre, dorai ir neįgavo aiškesnio miesto kūno, – įvardijo problemą Audrius. – Norėtųsi, kad visas Vilnius būtų labiau integruotas, dar patogesnis gyventi, dirbti, ilsėtis ir pramogauti.“

Turi sutapti daug aplinkybių

A. Ambrasas pasigenda kasdienės architektūros. Pakelių formavimas – pramonės, logistikos centrai, paprastos parduotuvės (ne prekybos centrai), anot jo, statomi be menkiausios išmonės. „Nunyksta architekto estetinės ambicijos, statytojų noras, kad pastatas atlaikytų savo vertę bent dvidešimt ar trisdešimt metų, – sakė jis. – Išnaudojami nemenki resursai, o pridėtinė architektūros vertė nesukuriama, tiesiog gaila.“

Pašnekovo manymu, tai net ne kainos klausimas. Juk kartais net mažesnėmis sąnaudomis galima pasiekti, kad pastatas atliktų ne vien praktinio, taikomojo pobūdžio funkciją, o ir džiugintų.

Kad pastatas gyvuotų, sėkmingai veiktų bei gyventų, Audriaus žodžiais tariant, receptų galima surašyti daug. Tačiau ne visada pavyksta, nors ir įgyvendinamos visos sąlygos. Architektas ragino nenuleisti rankų. „Reikia bandyti, galbūt pavyks, – sakė. – Turi įvykti kažkokia chemija, sutapti daug aplinkybių.“

Pasak A. Ambraso, pastato sumanytojai architektui turi aiškiai papasakoti: kokiu tikslu statoma, kokie siekiai, norai ir pan. Architektas savo ruožtu, turi įsijausti į tuos pageidavimus, pasiūlyti sprendimą, pateisinantį užsakovo lūkesčius. „Vyksta diskusija, abipusis dalyvavimas procese. Privatus statytojas yra pagrindinis sprendėjas (finansuoja statybą). Architektas turi sugebėti įtikinti, tačiau šiuo atveju vienareikšmiškai pasakyti, kieno balsas yra lemiamas, negalima“, – profesijos vingrybes dėstė Audrius.

Joms narplioti vyras skiria nemažai savo laiko. „Visą gyvenimą treniruojiesi, bandai, mokaisi. Per paklydimus randi teisingus sprendimus. Sėdėti ir laukti įkvėpimo – tokios prabangos architektas negali sau leisti. Terminai, užduotys, susitarimai verčia susitelkti“, – dalijosi patyrimu pašnekovas.

Nušvitimas, Audriaus manymu, vienodai reikšmingas visose srityse. „Ateina arba ne. Jei neaplanko – pagalbos ranką ištiesia kolektyvas, – sakė Ambraso architektų biurui vadovaujantis vyras. – Vyksta nuomonių kaita, diskusijos, toks smegenų šturmas, ir, žiūrėk, kažkaip stebuklingai randi atsakymus į rūpimus klausimus. Visa rutuliojasi, kaip ta sniego gniūžtė, paleista nuo kalno. Gali riedėti, pavirsti į didelį kamuolį, o gali ir neriedėti. Būna visaip.“

Sprendimams, pasak specialisto, daro įtaką apibrėžimai, reikalavimai, normavimai. „Eini su savo idėja kaip tose kompiuteriniuose žaidimuose – kol užtenka gyvybių, bandai tarp visų išlaviruoti, – teigė jis. – Kai idėja nėra uždeganti, apribojimai veikia labiau.“

Su žmona susipažino studijuodami

Tuometiniame Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VGTU) Architektūros fakultete studijuodamas Audrius ten sutiko savo būsimą žmoną Rasą.

Studentavimo laikais užsimezgę ryšiai peraugdavo ne į vieną rimtą draugystę. „Grupėse studijavo bene vienodai vaikinų ir merginų. Galbūt todėl? – svarstė jis. – Dabar VGTU Architektūros fakultete studijuoja daugiau merginų nei vaikinų.“

Dukra Ūla ir sūnus Povilas nepasekė tėvų pėdomis. Patys pasirinko savo kelią, kuria ateitį, yra savarankiški. Ūla užsiima leidyba, organizuoja festivalius, Povilas baigė statybos inžineriją. „Dirba inžinierių kompanijoje, projektuoja stadionų denginius, konstrukcijas, arčiau architektūros, – šiltai šypsojosi penkiasdešimt keturių metų vyras. – Turime apie ką pasikalbėti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"