Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Arti tobulybės. J. Droninos vaidmenys Vilniuje

 
2016 01 05 6:00
Jurgita Dronina-Žizel skriejo per sceną tiesiog neliesdama žemės, ieškodama to, kuris beldėsi į jos duris, ieškodama savojo princo. Martyno Aleksos nuotrauka

Jurgita Dronina jau buvo užkariavusi daugybę garsiausių pasaulio baleto scenų, laimėjusi įspūdingiausių tarptautinių baleto artistų konkursų, pelniusi įtakingiausių kritikų pagyrų ir įvairių šalių žiūrovų meilę, kai prieš porą metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvietė ją šokti balete „Žizel“.

Buvau Jurgitą matęs virtualioje erdvėje atliekant įvairius vaidmenis – nuo baltojo baleto iki drastiško šiuolaikinio šokio. Visa tai darė didžiulį įspūdį. Stebėjausi, kaip jos kūnas paklūsta visiškai skirtingai plastikai, kaip tiksliai perteikia mintį, muziką ir choreografo sumanymus.

Einant į spektaklį (jis vyko 2013 metų spalio 31 dieną) buvo apėmęs lengvas jaudulys. Ar šiandien Jurgitai pavyks sušokti savitą, tik jai būdingą Žizel, ar jos kuriamas vaidmuo pasieks žiūrovų širdis?

Išsiskyrė iš kitų

Kai 2001 metais atėjau vadovauti M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriui, J. Dronina buvo devintokė. Mažytė, smulkutė mergaičiukė nepaprastai gražiomis degančiomis akimis. Tokia nedidukė, kad jai specialiai reikėjo padaryti žemesnę atramą. Tačiau klasėje Jurgita buvo matoma ir išsiskyrė iš kitų. Ji nebuvo avelė, aklai vykdanti viską, ką užduoda mokytoja Jolanta Vymerytė. Turėjo ūmoką charakterį, todėl jei ko nesuprasdavo, ir nedarydavo judesių. Jurgitai turėdavai aiškinti ne tik techninį kombinacijų atlikimą, bet ir prasmę, tikslų muzikinį išdėstymą, niuansuotę. Tačiau kai patikėdavo mokytojo reikalavimais, rezultatas būdavo puikus. Man taip pat teko patirti jos reiklumą sau ir mokytojui. Kai stačiau baletą „Afkary ritualai“, Jurgita repetavo pagrindinį merginos vaidmenį. Turėjau gerokai pasitempti, kad ji patikėtų tuo, ką siūlau, kad suprastų choreografiją, kuri tada jai atrodė neįprasta. Per vienas savo gastroles Vilniuje Jurgita mane pamalonino sakydama, jog „Afkary ritualai“ buvo jos pirmas neoklasikinis baletas.

Garbingos premijos

Pirmasis Jurgitos baleto konkursas – Stora Daldansen – vyko Švedijoje, Moros mieste. Tąkart ji laimėjo antrąją vietą ir kelialapį į tarptautinį Graso (Prancūzija) baleto artistų konkursą. Čia merginos laukė didžiulė sėkmė – pirmoji vieta, auksas, o svarbiausia – studijų stipendija Miuncheno baleto akademijoje. Anot Jurgitos, tuometė akademijos direktorė Konstanze Vernon įžvelgė jos talentą ir didžiulę perspektyvą. Prisimenu, kiek Jurgitai reikėjo įdėti pastangų, kol išsiaiškino visas mokymosi Vokietijoje sąlygas. Retsykiais paklausdavau, kaip sekasi susirašinėti dėl išvykimo. Jau tada jos akyse mačiau begalinį ryžtą ir norą įgyti naujų žinių. Baleto skyriuje dirbo ne vienas puikus pedagogas, Jurgita buvo gerai įvaldžiusi klasikinį šokį ir kitas disciplinas, tačiau, kad ir kaip gaila, mūsų mokyklos vardas menkai žinomas pasaulyje. Jai reikėjo tramplino, nuo kurio galėtų nerti į plačiuosius baleto vandenis. Tuo tramplinu tapo Miuncheno baleto akademija. Joje profesoriaujantis buvęs Sankt Peterburgo Marijos teatro primarijus Kirilas Melnikovas atskleidė Jurgitai daug paslapčių. Po metų studijų J. Dronina atvyko apginti mūsų mokyklos baleto artistės diplomo – šoko Drugelio pas de deux pagal Jacques“o Offenbacho muziką. Vaidmuo buvo parengtas nepriekaištingai. Jurgita šoko lengvai, techniką pasitelkė tik kaip išraiškos priemonę šio subtilaus dueto stilistikai perteikti. Jau tada buvo galima įžvelgti didelės artistės ateitį.

Neprireikė lietuvių baletui

Galima padėkoti tuometei LNOBT baleto trupės meno vadovei Tatjanai Sedunovai, kad ji nepasiūlė J. Droninai deramos pozicijos Lietuvos baleto trupėje. Likusi čia Jurgita tikrai nebūtų turėjusi galimybės kurti vaidmenų su tokiais puikiais pedagogais repetitoriais kaip Natalija Makarova, Guillaume“as Grafinas ir kiti, nebūtų šokusi garsiausiuose pastarojo laikotarpio choreografų spektakliuose, jos partneriai nebūtų geriausi šokėjai Mathiasas Heymannas bei Isaacas Hernándezas. Jurgitos vardas taip pat nebūtų įtrauktas į geriausių šiandienos balerinų sąrašą, ir dar daug ko nebūtų. Galime tik pasidžiaugti, kad sunkiu darbu, užsispyrimu ir dėl to, jog turi Dievo dovaną, mūsų baleto mokyklą baigusi J. Dronina tapo pasauline baleto žvaigžde ir garsina Lietuvą.

Jurgitos Žizel

LNOBT salė buvo sausakimša, geso šviesos, nuskambėjo pirmi Adolphe'o Adamo muzikos akordai, atsivėrė uždanga, ir štai ji, J. Dronina-Žizel, išbėgo iš savo kuklaus namelio. Žiūrovai pasveikino artistę gausiais aplodismentais. Žizel skriejo per sceną tiesiog neliesdama žemės, ieškodama to, kuris beldėsi į jos duris, ieškodama savo princo. Netikėtai pasirodė Albertas (M. Heymannas) ir jų akys susitiko. Tai buvo tarsi artimas kino planas, kuriame viskas – kaip ant delno, nieko nesumeluosi. Supratau, kad spektaklis mus įtikins – ši pora sujaudins pasakodama tragišką meilės istoriją. Artistai labai tiko vienas kitam ir kūno proporcijomis, šokio lengvumu, tikroviška vaidyba. Atrodė, kad jiems nereikia net vaidinti, abu tiesiog gyvena scenoje ir šoka muziką. Pirmojo veiksmo valsas buvo atliktas vienu įkvėpimu, žaidžiant jaunatviškais įsimylėjėlių jausmais. Žizel variaciją, problemišką net labai patyrusioms balerinoms, Jurgita sušoko nepriekaištingai, lyg būtų sukurta tiesiog jai. Išprotėjimo scena buvo labai organiška, neperspausta, jokios nereikalingos egzaltacijos.

Antrasis „Žizel“ veiksmas – tai kerštingųjų vilisų karalystė. Šios merginos, mirusios iki vestuvių ir patyrusios savo mylimųjų išdavystę, negyvai „užšokdina“ visus, pakliuvusius į jų rankas. Jurgitos Žizel pasirodo iš kapo ir sklendžia virš scenos, palikdama amžinos meilės, gailestingumo, atleidimo šleifą Albertui. Jis šį vakarą tikrai bus išgelbėtas, nes Žizel dvasia jau amžinybėje – efemeriška, nepasiekiama, bet mylinti. Duetai su Mathiasu nepaprastai subtilūs, šokėjai sukuria iliuziją, kad Žizel tiesiog skrenda ir vėl sugrįžta į mylimojo glėbį tik dėl jų sielų traukos bei amžinos meilės jausmo. Visiškai sutinku su italų baleto kritikės Manuelos Barbato žodžiais, kad J. Dronina sugeba pasišaipyti iš žemės traukos, ją įveikti, sustabdyti žavingą akimirką, tarsi pakibti ore arba tiesiog skristi. Per variaciją atlikti šuoliukai entrechat sukūrė visiško kabėjimo ore iliuziją. Tą vakarą Jurgitos ir jos puikaus partnerio spektaklio interpretacija tikrai įtikino. Šokėjai, nepažeisdami per šimtmečiais nusistovėjusių šio romantinio baleto principų ir kanonų, sukūrė gyvus šiuolaikiškus personažus. Nuskambėjus paskutiniams muzikos akordams salė kurį laiką skendėjo tyloje, o paskui pratrūko ovacijomis.

Ji paneigė abejones

Po kurio laiko, 2014 metų rugsėjo 25-ąją, J. Dronina grįžo į mūsų teatrą šokti Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ su kitu partneriu – I. Hernándezu, kuris yra visiškai kitokios prigimties nei M. Heymannas. Isaacas – jaunas, charizmatiškas, energija kunkuliuojantis meksikietis. Tačiau jis su Jurgita puikiai derėjo. Šokėjo asistavimas balerinai išryškino kitas jos talento spalvas. Kai kam atrodė, kad Odeta ir Odilija – ne visai J. Droninos vaidmuo, bet nuo pirmo žingsnio scenoje ji paneigė šias abejones. Jurgitos Odeta buvo palytėta liūdesio, skausmo, kančios ir sielvarto. Savo kūno kalba, didingais rankų – sparnų mostais ji įprasmino P. Čaikovskio muzikos gelmę. Žiūrėdamas į artistę galėjai suprasti jos minčių tėkmę, atsekti, kad šį vaidmenį Jurgita repetavo su viena geriausių XX amžiaus pabaigos Odetos vaidmens kūrėjų N. Makarova. Tačiau tai nebuvo N. Makarovos kopija. Tai buvo Jurgitos išgyventa, išjausta Odetos interpretacija, kuriai nuorodas davė mokytoja, žinanti šio vaidmens subtilybes ir prasmę. Odilija, kaip ir dera, – visiška priešingybė švelniajai Odetai. Jurgitai pavyko sužavėti ir užburti nuliūdusį princą jau savo pirmuoju šokiu.

Nikijos paveikslas

Trečiasis J. Droninos pasirodymas Vilniaus scenoje buvo Ludwigo Minkaus balete „Bajaderė“ (2015 metų sausio 30 dieną). Ji kūrė Nikijos paveikslą. Tai grandiozinis drambaletas su visa senųjų spektaklių atributika: drambliais, papūgomis, gyvatėmis... Veiksmas vyksta senovės Indijoje. Be įmantrios Marijaus Petipos choreografijos, vaidinime išlikę daugybė gestikuliacijos ir pantomimos scenų. Atlikėjams ne visada pavyksta įprasminti tas rutinines mizanscenas, tačiau Jurgita jas perteikė natūraliai, organiškai. Pirmieji duetai su Soloru buvo gana drovūs, jausmingi, paženklinti tragiškos lemties nuojauta. Dramatiškai sušokta Nikijos variacija – monologas su gyvate. Artistė sugebėjo įkaitinti įtampą iki maksimumo ir, susitaikiusi su likimu, ramybėje iškeliauti anapus. Čia atsiskleidė dramatinis Jurgitos talentas. „Šešėlių“ scena – tai ramybės oazė, romantinė svajonė. Visas šis paveikslas dvelkė tyrumu, orumu ir tobulybe, kuri vis dėlto egzistuoja, kai šoka tokios balerinos kaip J. Dronina.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"