Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Artūras Areima: „Į sceną neišleidžiu dalykų, kuriais netikiu šimtu procentų“

 
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Nonkonformistinis režisierius Artūras Areima 2014 metais Vilniuje įkūrė savo vardu pavadintą Artūro Areimos teatrą (AAT), kuriame jau pristatė tokius spektaklius, kaip „Ričardas II: Post factum“, „Medėjos kambarys“, „Po ledu“, „Nevykėlis“, „Klamo karas“, „Antikristas“. Tai išties kitokie, senąsias teatrines tradicijas griaunantys ir naująsias statantys kūriniai, auginantys savitą, laisvesnį ir drąsesnį žiūrovą. 

Su režisieriumi susitinkame Vilniaus širdyje, knygų, kavos kvapų ir žmonių apsuptyje. Kalbamės apie kitokį teatrą, kitokį žmogų ir kitokią režisūrą. Pokalbio metu Artūras Areima prasitaria, kad žmonės kuria apie jį mitus ir šiek tiek prisibijo.

Prisipažinsiu, prieš susitikdama su menininku jaučiausi panašiai, viduje tvyrojo įtampa, kaip ir prieš nuolat stebinančius režisieriaus spektaklius, tačiau greitai supratau, kad A. Areima yra atviras, paprastas ir nuoširdus žmogus, su kuriuo galima kalbėtis įvairiausiomis temomis – nuo teatro ir savitos kūrybos svarbos iki Ispanijos paplūdimių ir banano bei žmogaus panašumų ...

– Esu mačiusi ne vieną Jūsų pastatymą Nacionaliniame Kauno dramos teatre pagal klasikines pjeses, pavyzdžiui, „Laimingi“, „Vyšnių sodas“, „Plėšikai“ ir kt. Regint dabartinius AAT spektaklius, sunku suvokti, kad tai – to paties režisieriaus darbai. Kas paskatino tokį staigų posūkį savitu, nonkonformistiniu keliu?

– Nonkonformizmas manyje visą laiką buvo, kaip ir tas savitas kelias, bet dabar atsivėrė galimybės laisviau kalbėti, bendrauti, skleisti save ir nebijoti rizikuoti dėl parduotų bilietų skaičiaus, kuris yra itin svarbus valstybiniuose teatruose.

Šie teatrai „susikoncentruoja į kasą“ ir pagrindinis klausimas būna, kiek spektaklis bus „kasinis“? Beje, „Plėšikai“ yra nonkonformistinis spektaklis.

– Pastaruoju metu statėte aktualios tematikos ir neįprastos išraiškos spektaklius. „Klamo kare“ šnekate apie švietimą, „Nevykėlyje“ – apie žmogų ir jo santykį su pačiu savimi, „Antikriste“ susipynusios tarpusavio santykių ir politikos temos. Koks vis dėlto yra AAT? Ar vis dar ieškote naujų formų?

– Ieškau ir ieškosiu, net kai nebežinosiu, kad dar galima eiti kažkur toliau. Būna užmojų sustoti ir uždaryti teatrą, nes kai žmogus išsisemia, jam reikia pasitraukti.

Vis dėlto kol kas dar tik atsidarau ir pradedu daryti tai, ką noriu. Tam reikia užauginti publiką, įvesti į teatrinio pasaulio kontekstus, naujas tendencijas, sukurti požiūrio tašką, sugriauti nusistovėjusį teatro matymo lauką, kad publika galėtų priimti tai, kas vyksta scenoje. Manoma, kad teatras yra tradicinis menas, metaforinis, simbolinis, šventas, tikima, jog nuo scenos turi būti sakoma kažkokia pranašystė, o aš tuo netikiu.

Būtinas gyvas pokalbis, bet to jau iš tikrųjų nebėra, nes viskas yra medijos. Scena – tai vienintelė vieta, kur vyksta gyvas susitikimas: gyvo žiūrovo ir aktoriaus. Vis dėlto man keista, kad ne teatras pastato „ketvirtąją sieną“, bet žiūrovas vis dar nori ja atsitverti. Teatre bandome beprasmiškai interaktyviai erzinti žiūrovą, bet jis dar kažkuria dalimi nepasiekiamas, vis dar laikomasi nuomonės, kad teatras kuriamas vardan kažko kito, aukštesnio, o ne dėl jo. Žiūrovas teatre turi būti drąsus.

– Naujausiuose savo spektakliuose naudojate nemažai naujųjų technologijų. Kokia Jūsų nuomonė apie visuomenės bendravimą, pakitusį būtent dėl technologijų?

– Manau, kad teatre naudoju mažai technologijų – daugiau neleidžia finansinės galimybės. Iš tikrųjų norėtųsi naudoti jų daugiau, pakeisti matymo lauką, žaisti realybėmis. Lietuvos teatre technologijos dar labai mažai gyvos. Vis dar naudojame tik projektorius, o dažnai tie projektoriai būna prasti, buitinio naudojimo, net ne teatriniai.

Vadovaujuosi posakiu: „Nebūk toks, kaip visi.“ Svarbu nebūti tokiam, kaip kažkas galvoja, kad turėtum būti.

– Paskutiniai Jūsų spektakliai („Nevykėlis“, „Klamo karas“, „Antikristas“) Lietuvos teatro scenoje išsiskiria naujoviškumu ir savotiškai trikdo: žiūrovas muistosi, nusuka akis, dūsauja ar galiausiai išeina iš salės... Jūsų spektakliai tampa savotišku žiūrovo prievartavimo aktu. Kodėl pasirinkote tokį kūrybinį kelią?

– Teatre noriu pakelti temperatūrą keliais laipsniais, kad būtų karščiau nei yra. Baisiausia man – drungnas vanduo. O žiūrovai nepriima to, kas vyksta iš tikrųjų, nors jie žino, kaip yra, tačiau priimti tai jiems per sunku.

– Kodėl svarbu prieštarauti nusistovėjusioms normoms, būti kitokiam, daryti kitaip?

– Nežinau, ar labai stengiuosi būti kitoks. Vadovaujuosi posakiu: „Nebūk toks, kaip visi.“ Svarbu nebūti tokiam, kaip kažkas galvoja, kad turėtum būti. Didžiausia Lietuvos tėvų ir mokytojų nuodėmė – sakyti vaikui, kad jis turi būti normalus, skatinti vaikus būti tokiems, kaip visi. Vaikas net nesupranta, kodėl blogai šiek tiek išsiskirti. Mes Lietuvoje esame labai ksenofobiški – žmonės bando adaptuotis, taikytis prie minios, bando išnykti, lieka labai mažai individualumo. Niekas nebando pateikti, paryškinti savęs kaip individo. Nemanau, kad visi jaučiasi vienodai – žmonės bijo savęs, susitikti su savimi. Teatre norisi pateikti kuo daugiau kitokių žmonių, kitaip tariant, kaip tik tokių, kad sumažėtų rasizmas, homofobija, ksenofobija. Siekiu daugiau kosmopolitiškumo.

– Spektakliuose nebijote rodyti nuogo kūno, jį darkyti, nevengiate demonstruoti žiaurių scenų. Nevykėlio žodžiais tariant, „aš supratau, kad myliu smurtą, o žmonės yra tik apgailėtina mėsa“. Kas Jums yra nuogumas teatro scenoje? O kas žiaurumas?

– Nuogumas visų pirma yra atvirumas. Vienas iš didesnių atvirumo būdų, kaip tu šiandien gali pasirodyti viešumoje, scenoje. Pats ruošiau aktorius, kad jie būtų tam pasirengę. Noriu, kad kūnas būtų natūralus dalykas, juk galima paaukoti save valandai teatro. Nesistengiu nuogumo pateikti taip, kad aktorius atrodytų bejėgis. Noriu, kad aktorius būtų ir jaustųsi stiprus su savo kūnu, tartum: „Aš esu nuogas prieš jus, tačiau jaučiuosi taip drąsiai, kad jūs, žiūrovai, bijote žiūrėti į mane.“ Bandau „nuimti“ kompleksą.

Man labai patinka Ispanijoje – ten paplūdimiuose žmonės nebijoti būti nuogi. Jokių persirengimo kabinų, viskas paprasta. Man priimtina, kad jie „numeta“ tuos dalykus, kuriuos mums, Lietuvoje, primetė mūsų tėvai. Mes užaugome turėdami traumų, įskilimų, bijome atvirumo ir galiausiai užkulisiuose tampame gerokai pavojingesni. Tai gali išvirsti net į prievartavimus. Užspaustos žaizdos pūliuoja per kitus, žiauresnius dalykus, o aš noriu tai sumažinti, noriu, kad viskas būtų kuo paprasčiau ir žmogus būtų kuo atviresnis, nebijotų nei žiūrėti į nuogą kūną, nei pats būti nuogas.

Tuo tarpu smurtas mano teatre naudojamas veidrodžio principu: ką matau aplinkui, tą ir reflektuoju. Žmogus iš tikrųjų dabar yra kaip mėsa, kaip daiktas. Tas pats karas kareivį paverčia mėsa, kūnas nebeturi vertės, nebelieka asmenybės.

– AAT teatras griauna sienas tarp aktorių ir žiūrovų, jame nebelieka atšiauraus atstumo, žiūrovas tampa kone lygiaverčiu dalyviu su aktoriumi. Jūs jį paverčiate nuodėmklausiu, įvedate į dialogą ar netgi pastatote į aktoriaus poziciją. Kodėl svarbu žiūrovą pritraukti kuo arčiau teatrinio vyksmo?

– AAT siekia spręsti problemas, kurios susijusios su šiandiena. Aš siekiu, kad žiūrovas būtų drąsesnis, galėtų laisviau mąstyti, interpretuoti, arba atvirkščiai – būtų išmuštas iš vėžių. Svarbu, kad grįžęs namo galėtų reflektuoti savo patirtį pats ir su aplinkiniais. Labai svarbu, kad spektaklis nesustotų sceninio vyksmo laike, nes tuomet jis tampa produktu – mes esame paslaugos teikėjai, o žiūrovas yra paslaugos gavėjas. Hedonistiška, kad daugelis menų bando pataikauti žiūrovui, stengiasi kuo geriau įpakuoti prekę, kuo teisingiau ją pristatyti ir kuo daugiau parduoti. Vadovaujamasi taisykle, kad klientas visuomet yra teisus. Klientas nėra visada teisus, manau, išvis nėra teisių. Mes esame vienodi – visi klystame, visi esame žmonės. Man labiausiai teatre patinka klaidos, neužbaigtumas, įdomiausia, kai žiūrovas ir aktorius viename tame pačiame taške gali suabejoti savimi. Taip gali įvykti tiesioginis ryšys, jo AAT mes ir siekiame, o ne kažkokio pseudoprofesionalaus, kokybiško teatro, ne tokio, kuris jau yra numatytas. Numatomumas yra pats blogiausias dalykas. Neįdomu žinoti, kaip žiūrovas reaguos į spektaklį. Yra klodai, kuriais naudojantis galima žaisti žiūrovo jausmais: linksma, liūdna muzika, nuogumas, kraujo lašelis ir viskas... Bet ar mums to reikia? Teatre reikia paprasto santykio.

– Neseniai Vilniaus menų spaustuvėje pristatėte premjerinį spektaklį „Antikristas“, kuris išsiskiria ne tik turiniu, bet ir į Lietuvos teatrą įneša naujų formų, netikėtų išraiškos būdų. Kokias žmonių reakcijas pastebite jiems žiūrint šį teatrinį vyksmą? Kaip žmogus priima tai, kas nepatogu, kas savotiškai prievartauja smegenis?

– Manau, kad AAT spektakliuose buriasi sekėjai, renkasi teisinga publika. Bent jau tikrai daugiau teisingos negu atsitiktinės. Į spektaklius ateina šiuolaikiniai žmonės – nesusipykę su šiandiena, stebintys, kas vyksta aplink, tikintys ateitimi... Man keista, kai žmonės sako, kad teatre kalbu apie blogį, negatyvą. Ne, aš kalbu apie šiandieną ir ką joje galėtume pakeisti. Šiuolaikiniai žmonės tą mato ir tam pritaria, o susipykę su šiandiena žmonės yra įsikibę kažkokios sapno realybės, galvoja apie tai, kas buvo anksčiau, nori pamatyti teatre tai, ko iš tikrųjų nėra gyvenime, nori ateiti į teatrą ir kažką pamiršti. Kam tada reikalingas tas susitikimas? Pamiršti galima gamtoje, o teatre nesukursi tokio grožio kaip gamtoje. Tad vyksta apsimetinėjimas.

– Todėl reikalinga provokacija?

– Aš pats nesistengiu provokuoti, tai būtų labai lengva padaryti. Provokatyvumas yra sintetinis dalykas. Pati publika įvardija, kad kažkas teatre yra nepriimtina, jaučiasi provokuojama, nes dar kažko bijo. Aš į sceną neišleidžiu dalykų, kuriais netikiu, kuriems nepritariu šimtu procentų ir kuriems šimtu procentų nepritaria aktoriai.

– Siekiate, kad Jūsų kūrybą pamatytų ne tik tikslingai Jūsų spektakliuose besilankantys žiūrovai, bet ir atsitiktiniai praeiviai. Taip neišvengiamai susilaukiate įvairių žiūrovų nuomonių. Kaip reaguojate į kritiką?

– Teatrinės kritikos nepriimu rimtai. Iš mūsų neva profesionalios kritikos retai galima išgirsti kažką vertingo, kritikams trūksta konteksto matymo, viskas vyksta prabėgomis, o tai nėra sąžininga kūrėjų atžvilgiu. Svarbiausia Lietuvoje sakyti „ne“, o kritikuoti – tai viską išpeikti. Tuo tarpu žmonių kritika man labai patinka, tai yra grynoji tiesa, nes spektaklis jiems ir skirtas. Man labai įdomu išgirsti žmonių nuomones, kartais paprovokuoju žiūrovą, kad pasakytų savo nuomonę iki galo, kaip spektaklis jį palietė, kas su juo vyko. Taip pat labai malonu gauti nuoširdžius komentarus virtualioje erdvėje, nebūtinai teigiamus.

Teatrinės kritikos nepriimu rimtai. Iš mūsų neva profesionalios kritikos retai galima išgirsti kažką vertingo, kritikams trūksta konteksto matymo, viskas vyksta prabėgomis, o tai nėra sąžininga kūrėjų atžvilgiu.

– Esate minėjęs, kad teatro kelyje atsiradote atsitiktinai, tai nebuvo iš didelio noro ar pašaukimo (jei tuo tikite). Ar šis kelias dabar Jums atrodo teisingas? Ar jaunam žmogui rekomenduotumėte imtis režisūros?

– Kelias teisingas, nes yra nuorodų, kad pataikiau į tą greitkelį, kuriuo ir turėjau važiuoti. Esu bandęs atsitraukti ir pabėgti nuo teatro, bet ir kiti žmonės to neleidžia, seka paskui, tiki manimi, ir pats jaučiu, kad esu savo vietoje, teisingame kelyje. Galima sakyti, kad tai yra mano lemtis.

Jaunam žmogui, norinčiam stoti į režisūrą, patarčiau nestoti iš karto po mokyklos, pabūti kažkuo kitu, suprasti save. Būtina suvokti, kad kažką turi atsinešti į režisūrą, turėti į pasaulį savo požiūrį, kuriuo galėtum pasidalyti su kitais. Kai kurie nori būti režisieriais dėl savo ego, kaip ir aktoriai, tačiau režisierius nėra aukščiau už aktorių. Tai yra dvi visiškai skirtingos profesijos: aktorius yra ant scenos ir aukoja savo kūną bei visus psichofizinius elementus, o režisierius yra kitoje pusėje ir aukoja visą savo gyvenimą. Tai nėra lengvas žaidimas, jis daug kainuoja...

– Savo spektakliuose dažnai naudojate unikalųjį „Antony and the Johnsons“ muzikinį takelį („Klamo karas“, „Antikristas“), gyvą atlikimą, triukšmą, patefono garsus... Kokios muzikos pats klausotės?

– Klausau labai įvairios muzikos – nuo klasikos iki noise’o. Dažnai pats parenku muziką spektakliams. Kartais sunku dirbti su kompozitoriais, nes yra be galo daug gerų kūrinių, o kompozitoriai bando pateikti supaprastintas jų versijas. Per garsus, vibracijas galima sukurti tam tikrą lauką ir tai labai svarbu teatre. Svarbu, kad muzika skambėtų gyvai, jaustųsi gyvas jos valdymas – muzika kistų nuo spektaklio dienos nuotaikos, o garso operatorius, kaip aktorius, reaguotų į esamą situaciją, jaustų kismą. Pavyzdžiui, „Klamo kare“ skamba Dominyko Morkūno kūryba ir matosi pats muzikos šaltinis, „Nevykėlyje“ skamba patefonas. Norisi atsikratyti tradicijos, kad muzika teatre skamba iš kažkur, to teatro sudievinimo ir mūsų atitolinimo. Muzika turi suartinti.

– Skaitote knygas? Kokias?

– Skaitau įvairias knygas. Yra rašytojų nepritapėlių, nonkonformistų, kurie perteikia tam tikrą, kitokį požiūrio kampą, pasuka tave kita mąstymo linkme. Tai pajutau antrame kurse, kai paėmiau į rankas Eduardo Limonovo „Tai aš, Edička“. Tuo metu nebuvo tiek atvirumo nei apie homoseksualumą, nei apie tarplytiškumą, nieko panašaus nebuvau skaitęs. Stengiuosi rasti tokių knygų ir dalytis jomis su kitais. Knygos keičia mąstymą, praplečia tavo suvokimo lauką, tu pradedi priimti pasaulį plačiau.

– Kokiu laikotarpiu gyventumėte, jei būtų Jūsų valia? O gal XXI amžius ir yra Jūsų laikas, tik savo kūryba stengiatės savotiškai jį koreguoti?

– Manau, kad gyvenu tuo laiku, kuriame ir turiu gyventi. Mes esame nostalgiški, manome, kad kažkada buvo geriau. Pavyzdžiui, septintasis dešimtmetis, rokenrolas gerai, bet dabar juk tas pats. Tik išsiplėtė laukas, stabų nebėra, bet tai kaip tik ir yra labai gerai. Man patinka, kad artėjame prie budistinio mąstymo – greitai pradėsime suvokti laikinumą. Gyvename mandalos laikotarpiu – padarome ir tada nubraukiame. Tik reikėtų tai daryti drąsiau. Kartais mes žiūrime į spektaklius nostalgiškai, bet gi nereikia, kad spektaklis būtų rodomas 20 metų. Kas spėjo su laiku, tas spėjo, būtų žavu, kad net knygų neperleidinėtų – turėtume kažkur jas gauti, tuomet pajaustume tą tikrumą.

– Griaunate nusistovėjusias teatro tradicijas, kuriate naują, iki šiol Lietuvoje nepažinų teatrą. Ar gyvenime Jūs toks pats maištininkas, kaip ir teatre?

– Koks esu teatre, toks esu ir gyvenime. Esu vaikas, dūkstu. Keista, kai mano metų žmonės jau būna surimtėję, nusivylę gyvenimu arba viskuo šimtu procentų užtikrinti – tada viskas, jie save jau palaidojo, įleido šaknis į žemę kaip ąžuolas ir nebepajudinsi. Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba išlaikyti šiuolaikiškumą iki pat galo. Man patinka, pavyzdžiui, Benas Šarka, kuris turi ir savo poziciją, ir savo pasaulį – jam negali priklijuoti metų. Daug vokiečių arba lenkų režisierių išlaiko jaunatviškumą, o pas mus jie kažkaip sustingsta.

– Kokį teatrą vertinate Jūs pats?

– Nuoširdų. Nemėgstu spekuliacinio teatro, skirto vien publikai, kai pats autorius nieko nenori pasakyti, naudoja tas pačias formas, kurias visi jau žinome. Teatras turi pasakyti kažką kito, nei mes visi žinome, net nedideliu kampu pakreipti matymą, o ne patvirtinti jau esamą žinojimą. Svarbu, kad teatre nebūtų nuobodu.

– Kūrybiniu keliu žengiate vis drąsiau ir laisviau. Kokie kūrybiniai užmojai Jūsų galvoje sukasi dabar? Kas toliau mus stebins AAT teatre?

– Užmojų daug. Šiuo metu Šiauliuose repetuojame spektaklį „Kasykla“, kurio premjera numatyta gegužės 12 d. Spektaklis bus apie jausmų, vidinių vertybių, išteklių infliaciją. Bus daug siurrealizmo ir juodojo humoro.

Dar man būtų įdomu sukurti „Opera Banana“ – apie žmogaus egzistenciją, kuri sulyginama su banano. Genetiškai penkiasdešimt procentų mes esame panašūs, bananas, kaip ir žmogus, nebėra toks tikras, koks buvo, jis seniai perkurtas, jo forma pakitusi ir iš tikrųjų primena pailgą melioną. Bananas – nykstanti rūšis, žmogus taip pat tuoj išnyks. Sėklos tuoj bus nebevaisingos. Kaip ir banano. Sintetinis išnykimas.

– Ačiū už pokalbį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"