Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Arvydo Baltrūno jubiliejaus paveikslai – sidabriniai

 
2017 04 05 11:30
„Pamaniau, kiek žmogus gali save pažinoti? „Šiek tiek pažįstu“, - atsakiau“, - atidarydamas jubiliejinę parodą galerijoje „Arka“ juokavo dailininkas Arvydas Baltrūnas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Minėdamas 60 metų jubiliejų dailininkas Arvydas Baltrūnas surengė parodą „Sidabriniai +“. Ja grįžta prie savo „sidabrinių“, spindinčių darbų, eksperimentuoja gruntu ir dažais, reflektuojančiais šviesą.

Jubiliejinėje parodoje sostinės senamiesčio galerijoje „Arka“ eksponuojami XX amžiaus paskutinio dešimtmečio darbai, šventųjų portretai, taip pat visai nauji „sidabriniai“ natiurmortai. Autorius spėjo pakabinti ir šiemet nutapytą drobę „Prie stalo IV (paskutinė vakarienė)“.

Bendrapavardis Baltrūnas

„Kurį laiką tapiau ryškias abstrakcijas, bet vis kirbėjo mintis sugrįžti prie „sidabrinių“ darbų. Užsidarė ratas – nuo jų buvau atsitraukęs ir vėl sugrįžau“, – paklaustas, kaip rinkosi kūrinius parodai, sakė A. Baltrūnas.

Savo kūrybą jis padalijo į dalis: tapė ir ramius, ir ekspresyvius, spalvingus darbus. „Po pilkos parodos (taip pat „Arkoje“) surengiau ryškių spalvų ekspoziciją. Mergina, atėjusi iš vieno dienraščio, paklausė manęs: „Gal pažįstate savo bendrapavardį Baltrūną, kuris tapo pilkai?“ Pamaniau, kiek žmogus gali save pažinoti? „Šiek tiek pažįstu“, – atsakiau. „O jūs pabendraujate?“ – paklausė. – „Taip, retkarčiais“, – prisiminęs juokėsi menininkas ir pridūrė: – Dailininką lengviausia atpažinti, kai jis visą gyvenimą tapo vienodai. Man taip būtų nuobodu, norisi vis pasikeisti.“

Nauji „sidabriniai“ natiurmortai.

Pirma svarbesnė paroda, kurią tapytojas pamini savo biografijoje, surengta Dailės salone 1990 metais. Tapybos studijas jis baigė 1987-aisiais. Pradėjęs tapyti sidabro spalvos dažus pats gamino iš aliuminio miltelių. Jais buityje buvo dažomi radiatoriai, metalas, nes yra atsparūs temperatūros svyravimams ir atmosferos pokyčiams. „Maišydavau tuos miltelius su tapybiniu linų sėmenų aliejumi, – prisiminė parodos autorius. – O šiandien jau galima nusipirkti įvairių sidabrinių dažų. Jie keičia atspalvį pagal apšvietimą. Kiekvienu dienos metu paveikslas spindi vis kitaip.“

Plius charakteris

Rengdamas „Sidabrinius +“ A. Baltrūnas numojo ranka į šiuolaikiškus provokatyvius kūrinius ir dedikavo parodą introversiškiems žiūrovams. Į apmąstymus įtraukia visa paveikslų plastika: ramus koloritas, neįkyrus šviesos (ir drauge darbų) reflektavimas, apibendrintos formos, ritmo, pauzės, potėpio energijos ir faktūros svarba.

Ar ir dailininkas – į apmąstymus linkęs žiūrovas? „Taip, introversiškumas suformuoja vertybes. Man visada buvo svetimas menas, kuris traukia žiūrovų dėmesį keistumu, naujovėmis, šokiravimu“, – kalbėjo A. Baltrūnas.

Dalis jo darbų remiasi bibliniais pasakojimais. Šviesa – dailininko siekis ir tyrinėjimo objektas. „Sakrali dailė turi savo ikonografiją, – dėstė jis. – O man įdomu piešti ne tiesmukus simbolius – spindulius, nimbus, bet ieškoti dažų, atspindinčių šviesą, atliepiančių temą, meditacinę nuotaiką. Be to, ir mano charakteris toks – susikabino introversiškumas, siužeto perteikimo būdas, spalvos.“

A. Baltrūnas – menininkų grupės Ė įkūrėjas. Į ją buvo susibūrę tapytojai Ričardas Bartkevičius, Marijus Piekuras, Vidas Jusionis ir grafikas Kęstutis Vasiliūnas. „Atgavus nepriklausomybę buvo manoma, kad Lietuvos dailininkų sąjunga gali subyrėti. Skaitėme apie menininkų grupes užsienyje, tad atsirado Vilniaus dailininkų grupė 24, „Angis“. Vedė daugiau ekonominiai sumetimai nei meninės užmačios – keliems buvo lengviau nusivežti kūrinius į parodą, pasiskirstyti darbus... Paskui parodų sumažėjo. Mus vienijančios ideologijos neturėjome, todėl grupė išsiskirstė“, – pasakojo A. Baltrūnas.

„Dailininką lengviausia atpažinti, kai jis visą gyvenimą tapo vienodai. Man taip būtų nuobodu, norisi vis pasikeisti.“

„Čiurlioniukas“ kitaip

Dailininkas – pedagogas, jo mokiniai – puikūs tapytojai, parodų dalyviai ir autoriai. Vieną parodą – „A. Baltrūnas ir jo mokiniai“ – yra surengę drauge.

Paklaustas, ar tebedžiugina mokytojo darbas, Arvydas svarstė: „Visai neblogai, tapybą – ne matematiką dėstau. Mūsų bendravimas laisvesnis, su vyresniais mokiniais turime apie ką pasikalbėti, atiduodu jiems savo žinias. Be to, iš kūrybos sunku pragyventi. Jei nori būti perkamas dailininkas (arba netyčia taip išeina), turi tapyti tai, ką pageidauja matyti pirkėjas. Šio kelio nenorėjau, pasirinkau kitą. Ir pasirinkimo tema dažna mano darbuose.“

A. Baltrūnas dėsto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, kurioje mokytis pradeda dauguma būsimų menininkų. Tiesa, jis pats menų mokyklos nėra baigęs. Lankė įprastą mokyklą, paskui įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti informacinių technologijų. Į pirmą kursą, o drauge – į Justino Vienožinskio dailės mokyklos pirmą klasę. Dabar sako jautęs trauką tapyti. „Pasiskaitau apie Juozą Miltinį, kuris jau mokykloje pradėjo režisuoti spektaklius, ir, atrodo, pašaukimas atėjo anksti. Man prieš tai dar reikėjo baigti kitą aukštąją mokyklą. Bet tą patį galiu pasakyti apie tango – jei kas prieš 15 metų būtų pasakęs, kad šoksiu, būčiau tik nusijuokęs“, – neslėpė Arvydas.

Venecijoje ieško tango

Parodą dailininkas dedikavo introversiškiems žiūrovams. Sako, jam visada buvo svetimas menas, traukiantis dėmesį keistumu, naujovėmis ir šokiravimu.

A. Baltrūno žmona, vaikų pedagogė Rita Baltrūnienė į namus įsileidžia tik ramius vyro kūrinius. Neramūs – tai kontrastingos abstrakcijos, didelio formato darbai. „Jei pamenate, prieš 2000-uosius ir rimtai, ir juokais buvo kalbama apie pasaulio pabaigą. Iš to nerimo atsirado keli paveikslai apie baimę“, – paaiškino jis.

Dailininkas tapo namie. Sako, sukirba mintis, atsiranda tema, pamažu ateina pojūtis, kad jau gali sėsti prie molberto ir imtis dažų. „Ekstravertas knygą parašo, o paskui brauko palikdamas vien tai, kas jam reikalinga. Intravertas, priešingai, vaikšto ir tik sumąstęs, ką rašyti, sėda prie darbo stalo. Mano darbo procesas irgi ilgas“, – prisipažino tapytojas.

A. Baltrūno hobis – argentinietiškas tango. Pamėnkalnio galerijoje jis buvo surengęs parodą „Tango jausmas, arba Septyni žvilgsniai į šv. Baltramiejų“. Kas dvejus metus menininkas su žmona važiuoja į Veneciją pasižiūrėti bienalių. Pasiima batus, o klaidžiose gatvėse ieškodamas tango kliaujasi šokėjo uosle. „Prieš išvažiuodamas paieškau, kur būtų galima pašokti, bet Venecijoje – klaidžios gatvės, keista namų numeracija. Net jei žinai namą, reikia uoslės, kad jį surastum“, – aiškino parodos autorius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"