Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Atgyjantys daiktai

 
Kristijonas Siparis
Kristijonas Siparis Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Pokalbis su menininku Kristijonu Sipariu apie parodą „[Ne]ataušę pėdsakai po Vilniumi“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje.

– Spėju, kad esate iš tų žmonių, kurie dažnai lankosi sendaikčių turgeliuose. Ko ten ieškote? Kas ten jus traukia? O gal tai tik įprasta scenografo praktika? Ar koks nors specifiškas įkvėpimo šaltinis?

– Atspėjote teisingai, esu etatinis sendaikčių turgelių ir antikvariatų lankytojas. Ir jau šioks toks viso to reikalo išmanytojas. Žinoma, Vilniuje jų ne kaži kiek tėra. Lietuvoje nėra gilių blusų turgų tradicijų. Antikvariatų nestinga, tik kainos kandžiojasi... Pavyzdžiui, varinis puodas, kuris čia kainuoja penkiasdešimt eurų, Belgijos blusų turguje kainuotų tik penkis. Na, toks orientacinis kainų sugretinimas. Tačiau gyvename lietuviškos rinkos realijomis, nėra ko piktintis. Kiekvieną šeštadienį stengiuosi aplankyti sendaikčių turgų greta „Compensa“ koncertų salės. Dažniausiai neieškau nieko konkretaus, mėgstu tiesiog ramiai pasivaikščioti, pasidairyti. Tai jau tapo savotišku ritualu. Beveik visi prekiautojai senienomis mane pažįsta, parodo ką turį naujo, pakalbina. Jie malonūs žmonės ir šiaip laiko „rimtu“ pirkėju, kaip vienas jų kažkada pareiškė, nors puikiai žino, jog nesu kolekcininkas-profesionalas, o tik mėgėjas. Mano atveju, lankymasis sendaikčių turgeliuose yra veikiau įkvėpimo šaltinis, nei įprasta scenografo praktika. Tai reguliari meditacinė ekspedicija, ieškant nostalgiškojo grožio ir estetikos apraiškų.

Jau nuo žilos senovės žmonės dirbinosi buičiai reikalingus rakandus, kurių kiekvienas turėjo ne tik atitikti funkcinę paskirtį, būti ergonomiškas, bet ir kelti estetinį pasitenkinimą. Šiandien to pastarojo aspekto ypač pasigendu. Kai vartojimas auga nežabotai, o pasiūla faktiškai viršija paklausą, beveik visi daiktai (išskyrus vardinius dizainerių kūrinius) gaminami masiškai, jie štampuojami, dauginami, tiesiog kepami. Unifikuoti daiktai yra bedvasiai, negyvi, neturintys auros. Lankantis sendaikčių turguose, labai įdomu stebėti įvairių daiktų formų, jų medžiagiškumo kaitą. Štai XIX amžiuje pagaminti daiktai itin preciziški, juos malonu liesti. Tačiau mane, kaip dizainerį ir teatro dailininką, žinoma, traukia ne tik senoviniai daiktai, bet ir jų fragmentai, įvairios detalės, nuolaužos. Visos tos formos, linijos, ornamentika, patina pasidengę paviršiai vilioja praėjusių amžių paslaptimi.

– Parodoje „[Ne]Ataušę pėdsakai po Vilniumi“ atrodo, kad daiktai iš kurių sukuriate dėliones yra nebe daiktai, o veikiau teatro personažai. Man ekspozicijoje buvo įdomiausia persikūnijo momentas, kai kokia nors fotelio kojelė, virsta centine „salono damute“. Dėliodamas kompozicijas, ko labiausiai norėjote pasiekti? Netikėtumo? Kūrinio atvirumo?

– Pirmiausia tenka pastebėti, kad scenografo profesija iš esmės nėra dėkinga vienu aspektu: „mes norime būti menininkais, o ne vykdytojais“, jau XX a. pirmoje pusėje teigė italų futuristas Enrico Prampolini ir buvo visiškai teisus. Teatro dailė, deja, neišvengiamai verčia tapti tuo vykdytoju, apipavidalintoju, nes režisieriaus įgeidžiai, įvairios techninės aplinkybės, finansinių išteklių ribotumas įspraudžia kūrėją į rėmus. Kontempliuoji, prikuri, prifantazuoji, o tik pristatai maketą į teatrą, ir iš scenos grafo virsti paprastu scenos klapčiuku... Tenka atsisakyti tai šio, tai ano, galiausiai taip nieko ir nelieka iš tavo pirminės idėjos, ji tiesiog sutaršoma, jei nesugebi apginti. O jei scenografas būtų ir režisierius? Magistro teoriniame darbe buvau iškėlęs „režisuojančios scenografijos“ hipotezę, savitą vizualinį spektaklio režisavimą plastinėmis formomis. Štai genialaus lietuvių scenografo Liudo Truikio darbai ir teorinės įžvalgos jau šviesmečiu lenkė mąstymą tų režisierių, su kurias jam teko dirbti. Tai ir buvo didžiausia jo, kaip kūrėjo, tragedija. Tuo tarpu kuriant parodą egzistuoja absoliuti kūrybinė laisvė. Čia niekam nieko netenka įrodinėti. Gali pats režisuoti kompozicijų siužetus, paversti objektus įvairiais personažais. Netikėtumo momentas visuomet žavi. Tik pirmiausia turi būti pačiam netikėta. Tuomet dar yra vilties ir kitus šiuo tuo nustebinti ciniškame dvidešimt pirmame amžiuje, kuriame žmonija jau apskritai prarado gebėjimą kuo nors stebėtis.

– Kodėl padengėte grindis pjuvenomis?

– Dėl kelių svarbių priežasčių. Rūsio grindys yra išklotos šlykščiomis rudos spalvos keraminėmis plytelėmis, kurios itin disonuoja su kilniais renesansiniais skliautais. Pjuvenos tą kontrastą panaikina. O parodos lankytojai, maklinėdami po pjuvenas, gali tiesiogine to žodžio prasme „palikti savo pėdsaką“ po Vilniumi. Tai simboliška. Be to, pjuvenų malonus kvapas...

– Kas Jums svarbiausia šioje parodoje? Koks to santykis su muziejaus erdve?

– Muziejaus erdvė (šiuo atveju turiu omeny tik rūsį) nėra kuo nors išskirtinė. Tai tipiškas skliautuotas senamiesčio rūsys, gražus rūsys. O svarbiausia parodoje tai, kad žmonės iš pažiūros mažuose dalykuose atrastų labai didelę prasmę. Mes dažnai grožio ir laimės ieškome svetimuose kraštuose, dvasios nusiraminimo – svetimose religijose. Tai iš esmės ydingas požiūris. Juk ir visas mūsų gyvenimas lipdosi iš tų vadinamų „menkniekių“, kurie, kaip tik vėliau paaiškėja, ir yra pats gyvenimas. Visad atrodo, kad dar iš tikrųjų „negyvename“, kad viskas mūsų laukia tik rytoj. Bet vieną dieną atsigręži – o jis jau praėjęs, tas gyvenimas. Ir nėra ką kaltinti, tik patį save... Manau, kad pagrindinė parodos mintis artima Marijos ir Jurgio Šlapelių asmenybių puoselėtoms vertybėms, kurie didžiavosi esą lietuviai, puoselėjo lietuvišką žodį, niekuomet neapleido savo mylimo Vilniaus ir neiškeitė jo į jokį kitą pasaulio miestą. Stiprūs esame savo šaknimis ir savo pėdsakais, įmintais gimtajame grindinyje.

– Man pasirodė, kad kūriniai labai skirtingi, tačiau jų visų geroji savybė, kad skatina vaizduotę. Tai lyg vaikų žaidimai, kai pusė daiktų nematoma, o niekniekiai atlieka svarbiausias funkcijas. Ar yra būdas „teisingai“ perskaityti kūrinius, nes jie panašūs į laiškus, kur vietoje raidžių daiktai? Ar jų reikšmė yra kiekvienos galvos reikalas?

– Jei visi vieną ir tą patį kūrinį perskaitys „teisingai“ – reiškia kūrinys nė velnio neteisingas. Per daug akivaizdus, banalus, mėgėjiškas. Nors šiaip vaizduojamąjį meną žmonės linkę vertinti kategorijomis: gražiai ar prastai nutapytas paveikslas, vykęs ar nenusisekęs piešinys, darnių ar netaisyklingų proporcijų statula ir panašiai. Bet jie vertina atitrauktai, pasyviai, tiesiog konstatuodami faktą, patys „neišjausdami“ to kūrinio. Vokiečių filosofas Hansas Georgas Hadameris meną apibūdina kaip žaidimą, simbolį ir šventę. Jei šie kūriniai jums pasirodė panašūs į žaidimą, tai geresnis įvertinimas, nei galėjau tikėtis. Vadinasi, pataikiau į dešimtuką. Žaidybinis elementas kūryboje itin reikšmingas, jis neleidžia minčiai sustabarėti, nenužudo fantazijos. Kodėl mažų vaikų fantazija tokia laki? Nes suaugusieji dar nespėjo prikimšti jiems į galvą stereotipų. O kūriniai nelaukia, kad būtų „teisingai“ perskaityti. Jie tik siūlo žaidimo taisykles. Ar žaisti – kiekvieno mūsų pasirinkimas...

Paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus (Pilies g. 40, Vilnius) požemio galerijoje veiks iki rugpjūčio 31 d. Ekspozicija atidaryta trečiadieniais-šeštadieniais 11–17 val., sekmadieniais – 11–16 val.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"