Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Avinjone – „Didvyrių aikštė“

 
2016 07 15 16:49
Avinjone spektaklis "Didvyrių aikštė" bus parodytas šešis kartus. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ – kurį režisavo garsus lenkų režisierius ir dailininkas Krystianas Lupa, bus rodomas jau prasidėjusiame viename garsiausių pasaulyje teatro festivalių, kuris vyksta pietų Prancūzijos viduramžišku grožiu garsėjančiame mieste – Avinjone.

Avinjono festivalis tapo reikšminga kultūrinio miesto paveldo dalimi. Festivalio direktorius – Olivier Py. „Politinės nevilties akivaizdoje teatras kuria politinę viltį“ – pareiškė jis programos pristatymo metu kovo 25-ąją Paryžiuje. Jo sudarytoje programoje – per 40 teatro, šokio ir tarpdisciplininių pasirodymų, kurie bus rodomi visose įmanomose miesto erdvėse – teatruose, vienuolynuose, gatvėse, aikštėse, kavinėse, ir aišku, XIV amžiaus popiežių rezidencijoje – Avinjono Popiežių rūmuose (Palais des Papes), kur spektakliai vaidinami po atviru dangumi.

Teatro mekoje

Spektakliai, reikalaujantys modernių technologijų ir erdvinių subtilumų, vaidinami Vedène, 13 kilometrų nuo Avinjono centro, kur žiūrovai vežami festivalio autobusais. Vedène yra net kelios moderniai įrengtos vaidybinės aikštelės, vienoje iš jų – „Kitoje didžiojo Avinjono scenoje“ (L“autre Scene du Grand Avignon) ir bus rodoma „Didvyrių aikštė“. Spektaklis vyks su prancūziškais subtitrais, bus parodytas šešis kartus (liepos 18,19, 20, 22, 23, 24 dienomis). 24-oji – paskutinė festivalio diena, tad garbė uždaryti festivalį suteikta būtent „Didvyrių aikštei“.

Valentinas Masalskis "Didvyrių aikštėje".

Į festivalį išvyko visa spektaklio trupė: aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Valentinas Masalskis, Eglė Mikulionytė, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė, Doloresa Kazragytė, Neringa Bulotaitė, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Arūnas Sakalauskas. Iki šiol nustebinę ne tik Lenkijos (Krokuvos ir Varšuvos), bet ir Kinijos (Tiandzino ir Harbino) publiką, aktoriai jaučia didelę atsakomybę dalyvaudami į visų teatro profesionalų bene labiausiai vertinamą Avinjono festivalį.

„Avinjone būsiu pirmą kartą. Šis festivalis jau kelis dešimtmečius pristatomas kaip „teatro naujovė“, „novatoriškumo širdis“. Į šį festivalį suvažiuoja visame pasaulyje pripažinti spektakliai, žinomi aktoriai. Sunku įsivaizduoti, ar tai yra snobizmas, ar tai – tikra teatro Meka. Įsivaizduoju, kad pats Avinjonas turėtų būti teatrališka provincija. Labai džiaugiuosi, kad šįmet Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui atsirado galimybė sudalyvauti šioje visų teatrų šventėje. Mūsų spektakliai vyks dienos metu, o vakarais ketinu pažiūrėti kitų teatrų spektaklius – bilietus jau įsigijau“, – prieš išvykdamas į Avinjoną sakė profesorių Šusterį vaidinantis Valentinas Masalskis.

"Mano teatre aktoriai – svarbesni už režisierių. Kur bevaidintume „Didvyrių aikštė“, svarbu neprarasti azarto", - sakė režisierius Krystianas Lupa.

Tarsi grotum džiazą

Režisierius Krystianas Lupa prieš paskutinius gastrolinius spektaklius Harbine (Kinija) aktoriams sakė: „Kad atsirastų laisvės pojūtis, būtina išlikti spektaklio šeimininkais. Vaidinant „Didvyrių aikštę“ nuolat tyko grėsmė: spektaklyje susiformuoja aiškūs „koridoriai“, kuriuose aktoriai lieka tik su tekstu, tarytum nevyksta jokio nuotykio. Nėra šoninių durų ir negalima eiti atgal. Bet aktoriai neturi pasiduoti šiai teksto nelaisvei, nes tuomet jie viską privalo aiškinti, įrodinėti... Aktorius praranda paslaptį, mintį. Sakinys eina po sakinio ir tada niekas nesikuria. Nuolat reikia kovoti už tą laisvę. Šis spektaklis tai nėra režisieriaus norų vykdymas. Jame reikia išsilaisvinti tiek nuo režisieriaus, tiek pačiam aktoriui nuo aktoriaus. Man svarbiausia, kai personažas išsilaisvina nuo aktoriaus ir gyvena bei galvoja savarankiškai. Mano teatre aktoriai – svarbesni už režisierių. Kur bevaidintume „Didvyrių aikštė“, svarbu neprarasti azarto. Svarbu suvokti, kad bendrai grojam šį keistą džiazą. O grojant jį, reikia suvokti, kad partneris, nors ir vystydamas kiek anksčiau pradėtą temą, priklauso tam pačiam kūriniui. Aktorius privalo išlaikyti bendrą kūrinio ritmą, todėl jie privalo tarpusavy vieni kitais domėtis. Ir tik tuomet bus sugrotas džiazas. Bernahardiškas absurdas kartu yra ir neabsurdas. Žiūrovui mes tiesiogiai nerodome, kad vyksta absurdas, bet „paslapčia“ jis yra. Viskas panašu į džiazą. Jeigu aktoriai kartais vaidina geriau, tai nereiškia, kad spektaklis eina geriau. Tai reiškia, kad aktorius domisi tik savimi, o reikia nuolat domėtis kitu žmogumi. Vaidinant naujose erdvėse įmanoma sukurti spektakliui svarbias detales. O kartais geriau būti laisvam nuo tam tikrų detalių, bet svarbu, kad aktoriams kiekvienas naujas pasirodymas būtų netikėtas vaidybos nuotykis.“

Parengė Daiva Šabasevičienė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"