Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Bėgimas – ne tik sveikata, bet ir visiškas išsekimas

 
Aktorius Arūnas Sakalauskas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Dabar, kai Lietuvoje po teatrus „makaluojasi“ ne tik režisieriai, bet ir aktoriai, daug kas nukeliauja į užmarštį. Už kūrėjus planuoja kiti, ir jų vis daugėja. Tai ir užfiksavau viename iš trumpų pokalbių su Nacionalinio dramos teatro aktoriumi Arūnu Sakalausku.

Teatro kasdienybė nėra kasdieniška. Kartais aktoriai užsuka į Lietuvos nacionalinio dramos teatro 251 kabinetą – vieną seniausių teatre, kurio jokia valdžia niekada neremontavo, nekeitė baldų. Užsuka, nes šiame kabinete saugoma šis bei tas apie juos, apie jų kurtus spektaklius. Vieni patyli ir išeina, kiti prasitaria, kad norėtų šnektelti, bet geriau kur nors kitur, nes teatre „visos sienos turi ausis“. Kartais ant baltų popieriaus lapų rašomi pareiškimai, kuriuose dėstomos priežastys, dėl ko vienas ar kitas pasitraukia iš teatro. Paaiškinti sunku, todėl suglamžyti lapai, nepasiekę šiukšliadėžės, it balti rožių žiedai nukloja kilimą, o sukurta „instaliacija“ vėl atgaivina aktoriaus sielą ir jis aprimęs grįžta „į gyvenimą“.

– Keista tai būsena?

– Šiandien viskas greitėja, o informacija plūsta didžiuliais srautais. Teatras, kuris taip pat yra visuomenės ląstelė, negali atsilikti. Jau kelintą spektaklį susiduriu su tuo, kad tekstas kažkaip „nelimpa“. Iki šiol žodžius išmokdavau repeticijose. Dabar spektaklius turime išleisti per labai trumpą laiką. Režisieriai vis dažniau sako: „Išmokite tekstą, aš ateisiu sustatyti.“ Jie neturi išeities, juos taip pat spaudžia laikas. Anksčiau taip nebūdavo; tekstas nėra vinių kalimas į grindis. Žodis turi pražysti, sakinys turi suskambėti. To neišmoksi. Tam reikia laiko. Mes pradėjome per daug skubėti. Pasidarėme slidininkais, – slystame paviršiumi.

Režisieriai virto vadybininkais, savo „ryšių su žiniasklaida atstovais“. O teatras, nors ir stovi kur stovėjęs, stebina tuo, kas jame vyksta. Skubame, tarytum nesuprasdami, kad ateis kitas laikas, kad tai padarys kiti. Visa tai persismelkia per visas teatro sritis.

– Dėl to ir pamilome Krystianą Lupą: jis sustabdė teatrinę įtampą. Viskas vyko nevykstant. Repeticijos – unikalūs mediumo seansai, kur buvo kalbama apie tūkstančius žodžio prasmių, gyvenimo patirties junginių su tuo žodžiu. Trumpam atvykęs jis tarytum sustabdė teatrinės kultūros mirtį. Manau, kad „Didvyrių aikštę“ žmonės pamilo dar ir dėl to, kad pajuto begalinę aktorių meilę būtent darbo procesui. Tuo metu iš jūsų – aktorių – sklido ypatinga energija.

– Tarkim, neseniai matėme režisieriaus Krysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretą“. Daugelis buvo susižavėję, sakė, kad tai geriausias spektaklis, kurį matė savo gyvenime. Paryžiuje iš šio spektaklio du trečdaliai žmonių išeidavo po pusvalandžio. Ten visai kitas lygis. Žiūrovams buvo nuobodu, nes jau matyta. Taip, tai visiškai pasenęs teatras. Kai kurie režisieriai turi po kelis genialius spektaklius, bet turi ir prastų.

Opus klausimas – premijos. Kas gali pasakyti, ko vertas aktorius? Bėda ta, kad niekas nežino aktorių darbo specifikos. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau kalbėti apie architektūrą, nebent profaniškai. Apie literatūrą – irgi. Apie muziką – juo labiau. Taip ir jie, kitų profesijų žmonės, negali kalbėti apie mus. Nesakau, kad apdovanotieji – blogi aktoriai, bet neteisybę taip pat stebiu.

Kadangi beveik nėra nepriklausomos spaudos, nepriklausomos televizijos – nepriklausomos žiniasklaidos, – teatras pradėjo socializuotis. Jis pradėjo narplioti socialinius reiškinius. O tai, man atrodo, pabrėžiu, – tik man taip atrodo, – neturėtų būti teatro uždavinys. Tam yra profesionalai, jie tuo užsiima.

Kartais galima sakyti, kad teisinuosi neišmokęs teksto, bet aš iš principo jo nesimokau, nes už valandą gaunu 70 euro centų. Grįžus namo visiškai nelieka jėgų. Tiesiog nėra laiko. Ir kai režisierius, kuris, ne paslaptis, už aktorių uždirba šimtąkart daugiau, leidžia sau sakyti šiek tiek per daug, tai žemina ir uždaro kelius kūrybai.

Nepakantumas kito nuomonei. Pavyzdžiui, dėl to, ką sakau, galiu įsigyti milijoną priešų. Nė kiek ant jų nepykstu, nes tai yra jų nuomonė. Nesvarbu, kokie būtų įstatymai, aš vis tiek sakysiu, kas yra kas.

Aišku, ir senatvė artinasi, atmintis ne tokia gera... Vis dažniau pradedi galvoti – kiek liko?

– Mąstantis žmogus išprotėtų, jei nebūtų senatvės. Kartais protu neįmanoma suvokti realybėje vykstančių dalykų.

Gal. Kai jauni žmonės ateina į teatrą, tu jiems atleidi jų neprofesionalumą, nes į juos malonu žiūrėti. Jie gali „varyti“ pro šalį, bet vis tiek į juos malonu žiūrėti, o kai tu daraisi vyresnis, privalai viską daryti teisingai. Antraip atrodysi kvailys, neįgalus. O kai darai „teisingai“, tuomet neįdomu. Tai ir yra baisu.

– Kas yra aktoriaus profesija?

Turi išmokti vaidinti. Jaunas žmogus mokosi kūrybos – vaidybos – ir staiga jis „užšoka ant arklio“: jau išmokau. O to negalima išmokti. Tai baigiasi natūraliai, tavo kūryba išsenka arba šiek tiek dar tęsiasi, o mokėjimas – lieka. Ir tu visą laiką gali vaikščioti po sceną, tekstą sakyti normaliai... Yra tokių aktorių ir yra kitokių. Nėra klaidos ir nėra baimės. Nebūtinai ji ir turi būti.

– Maksimalus savęs išgryninimas – savižudiška situacija? Aktoriai, likę be „odos“, labai greit išprotėtų.

Teatre žmonės labai jautrūs, ypač kai kalbama apie jų darbą. Du ar trys aktoriai gali kalbėtis normaliai, bet jeigu sueina dešimt-penkiolika – viskas, nebesusikalbėsi. Aktoriai jaučia, kuris yra geresnis, kuris prastesnis. Aktorių draugystė labai efemeriška. Jos kaip ir nėra.

– Nes jūs esate lyg ir konkurentai?

Bet mes negalime būti konkurentai. Tai yra elementaru, nes to, ką tu suvaidinai, nieks kitas niekada nesuvaidins. Lygiai taip pat tu nesuvaidinsi taip, kaip gali suvaidinti tavo kolega.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"