Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Benamystės žemėlapis: pabūti, palesinti antis

 
2016 09 20 6:00
Parodos autoriai – skurstantys ar gatvėse gyvenantys žmonės. Tai didžiausia tokio pobūdžio paroda iki šiol.
Parodos autoriai – skurstantys ar gatvėse gyvenantys žmonės. Tai didžiausia tokio pobūdžio paroda iki šiol. Remio Ščerbausko nuotrauka

Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) – jungtinė paroda, kurią kūrė menininkai ir benamiai, skurdžiai gyvenantys žmonės iš Lietuvos bei Didžiosios Britanijos. Parodoje „Padainuok man labanakt“ – variacijos pasakų tema. Kaip sakė jos autoriai, pasakoje – kaip gyvenime, o gyvenime – lyg gūdžiame miške. Pasidairyti po NDG reikia sutemus, kai mieste jau vėlu ir vėsu.

Parodą kūrė ne menininkai apie benamius, o patys benamiai tapo jos kūrėjais. Projekto organizatoriai siekė programos dalyviams suteikti pagalbą integruojantis atgal į visuomenę, o tai vyko kūrybos būdu.

Nuo praėjusių metų lapkričio programoje dalyvavo apie 500 benamių ir skurdą patiriančiųjų – vieni lankėsi Vilniuje, socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“, kiti – Mančesteryje, benamių centre „The Booth Centre“.

Kartu su menininkais jie vaikščiojo po parodas, dauguma galerijose apsilankė pirmąkart gyvenime. Taip pat dalyvavo įvairiose meninėse dirbtuvėse, rengtose socialinės pagalbos centruose, skaitė pasakas, pasakojo istorijas, piešė, kūrė koliažus, filmavo ir fotografavo.

Didžiojoje Britanijoje projektą įgyvendino menininkų duetas „arthur+martha“ – Lois Blackburn ir Philipas Davenportas, jie praėjusią savaitę apsilankė ir projektą pristatė Lietuvoje.

Projekte dalyvavo menininkų duetas „arthur+martha“: Philipas Davenportas ir Lois Blackburn, pasakoję apie benamių tradiciją savo likimo draugams palikti ženklus apie (ne)svetingus namus. Padengti galerijos langus purvu ir dulkėmis užtruko septynias dienas.Alinos Ožič nuotraukos
Projekte dalyvavo menininkų duetas „arthur+martha“: Philipas Davenportas ir Lois Blackburn, pasakoję apie benamių tradiciją savo likimo draugams palikti ženklus apie (ne)svetingus namus. Padengti galerijos langus purvu ir dulkėmis užtruko septynias dienas.Alinos Ožič nuotraukos

Pasakos – išgyvenimo pasakojimai

Parodą sudaro piešiniai ant sienų ir langų, erdvinė instaliacija, fotografijos, trumpametražis filmas, benamių centre Mančesteryje bendrai sukurtas skiautinys – užklotas.

Parodos objektai – simboliški. Rankų darbo siuvinėtas audinys primena, kad dauguma skurstančių ar gatvėje gyvenančių žmonių neturi pastogės, patogumų ar paprasčiausios priedangos nuo šalčio. „Pabudau nuo šalčio ir supratau, kad susitraukiau / Iki penkių colių kvailelio“, – keliomis (anglų, lietuvių, rusų) kalbomis išsiuvinėta skiautinyje.

Ant purvinų langų palikti užrašai – kaip vienų benamių kitiems miestuose paliekami ženklai. „Anksčiau Didžiojoje Britanijoje juos vadino valkatomis. Buvo gyva tradicija šaka ant žemės arba lango krašte pažymėti, kuris namas yra draugiškas: kur būtų galima gauti puodelį arbatos, truputį duonos arba kuriame kieme yra didelis šuo“, – pasakojo iliustruotoja iš Mančesterio L. Blackburn.

Programos dalyviai skaitė pasakas, kurios, anot Ph. Davenporto, yra universalios, jomis visi dalijamės, dėl to jos – ir demokratiškos. „Išmintingos pasakos vienodai kalba ir turtingiems, ir vargšams. Jas pasakoti kvietėme benamius žmones, kurie gyvena nevaikišką gyvenimą, priešingai. Pasakos dažnai yra apie išgyvenimą. Ir šio projekto dalyviai papasakojo apie pavojingas situacijas, kurias jie išgyveno“, – kalbėjo jis.

Kad gūdumo įspūdis būtų stipresnis, menininkai siūlo parodą aplankyti vakarop – jau temstant, kai prieblandoje užrašai ant langų matyti niūromis spalvomis.

Namai – miesto erdvės

Benamiai žmonės neturi ne tik savos erdvės, bet ir šeimos, draugų, todėl buriasi į grupes. Benamystės žemėlapyje jie pažymėjo sostinės centro vietas, kuriose susitinka pabūti, palesinti ančių, netoli katedros – išsiskalbti.

Su menininkais atvyko ir projekto dalyviai iš Didžiosios Britanijos. Philas ir Peteris klaidžiojo po Vilnių.
Su menininkais atvyko ir projekto dalyviai iš Didžiosios Britanijos. Philas ir Peteris klaidžiojo po Vilnių.

Geros yra tos vietos, kuriose pavyksta nusiprausti, pavalgyti, trumpam atitrūkti nuo kasdienybės. Pabėgti nuo tikrovės dabar jie gali ir Nacionalinėje galerijoje, kuri (kaip projekto dalyviai rašo benamystės žemėlapyje) „ištraukia“ iš kasdienybės: „Kartais nesuprantu, ką matau. Man patinka, kai nesuprantu. Tada negaliu nurimti ir galvoju apie tai visą dieną“, „Geriausia eiti kartu – drąsiau.“

Visą mėnesį veiksiančios parodos metu vyks ir kiti renginiai: rankų darbo žvakių dirbtuvės, pasivaikščiojimai po Vilnių su benamiu asmeniu. Kino centre „Skalvija“ rugsėjo 24 dieną bus atidaryta personalinė Andrejaus Kibisovo koliažų paroda. Jo koliažai – kūrybiniai eksperimentai jungiant aplinkoje rastus objektus ir medžiagas. Šioje parodoje rodomas ir A. Kibisovo fotografijų rinkinys.

Gali nutikti bet kuriam

Kaip sakė L. Blackburn, „Booth“ centre benamiams žmonėms suteikiama saugi vieta pasiilsėti, kurti, žingsnis po žingsnio keisti savo gyvenimą. „Benamystė nėra pasirinkimas, tai – kas gali nutikti bet kuriam mūsų, – įsitikinusi ji. – Prarastas darbas, šeima greitai veda į nestabilumą, liūdesį, psichologines problemas, priklausomybę nuo alkoholio. Daug žmonių, kuriuos sutikome, benamiais tapo grįžę iš kariuomenės – iš pradžių gynė šalį, vėliau liko vieni gatvėje ginti savęs. Mūsų darbas – daugiau nei suteikti pastogę, trumpalaikius namus, bet ir paramą, pagalbą grįžtant atgal į visuomenę.“

Viena projekto iniciatorių, organizacijos „Socialiniai meno projektai“ vadovė Ieva Petkutė rodė benamystės žemėlapį.
Viena projekto iniciatorių, organizacijos „Socialiniai meno projektai“ vadovė Ieva Petkutė rodė benamystės žemėlapį.

Menininkai pasakojo, kad daug laiko truko įgyti atskirtų žmonių pasitikėjimą. „Nieko neturintiems pasitikėjimas – ypač svarbus. Pasklido žodis: „Tie Lois ir Philipas – jie visai nieko.“ Kai kurie ateidavo penkioms minutėms pasikalbėti, o paskui liko su mumis. Matyti jų gyvenimo pasikeitimus buvo dovana mums“, – tikino Lois.

„Mūsų menas – ne kurti patį meną, o rėmus jam atsirasti, – svarstė jos kolega Ph. Davenportas. – Kaip sakė Johnas Cage'as, mes, menininkai, galbūt ir negalime pakeisti visuomenės, bet su žmonių grupele galime sukurti kitą bendruomenę, grįstą kitokiais santykiais ir savomis taisyklėmis. Tai – gana didelis įvykis.“

Menas sveikatai

Viena projekto iniciatorių, organizacijos „Socialiniai meno projektai“ vadovė Ieva Petkutė pasakojo, kad menininkus – duetą iš Didžiosios Britanijos „arthur+martha“ – pažinojo anksčiau, noras susiburti su jais bendram projektui kilo neatsitiktinai. „Britų patirtis meno sveikatai srityje yra didelė, jau skaičiuojanti daugiau nei 30 metų, tad turime ko iš jų pasimokyti, kaip tą patirtį pritaikyti Lietuvoje, – sakė I. Petkutė. – Mūsų kvietimas benamiams, skurstantiems žmonėms buvo: „Ateikite kurti kartu.“ Siūlėme ne trumpam tapti menininkais ar prisidėti prie menininkų darbo, bet kurti drauge, įsitraukti ir mokytis vieni iš kitų. Nuolat vyko kūrybinės dirbtuvės, visi dalyviai pirmąkart apsilankė NDG. Ir pačiai galerijai ši auditorija buvo nauja, neįprasta.“

„Socialiniai meno projektai“ įgyvendina profesionalaus meno iniciatyvas, stiprinančias įvairių visuomenės grupių gerovę. Projektu siekiama atkreipti dėmesį į kūrybos svarbą visuomenės paraštėse atsidūrusiems žmonėms. Taip pat juo norima plėsti benamystės, skurdo suvokimą visuomenėje, akcentuojamos tokios bendražmogiškos vertybės kaip namai, saugumo jausmas, sveikata.

Lietuvių ir britų sukurtas skiautinys, kuriame lietuvių, anglų ir rusų kalbomis išsiuvinėta poema: „Miškuose žiemą yra velniškai šalta / ledu apskrudusios dienos, šaltos tamsios naktys.“
Lietuvių ir britų sukurtas skiautinys, kuriame lietuvių, anglų ir rusų kalbomis išsiuvinėta poema: „Miškuose žiemą yra velniškai šalta / ledu apskrudusios dienos, šaltos tamsios naktys.“

Britų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Artūras Vasiliauskas per parodos atidarymą pabrėžė, kad menas – priemonė, padedanti sukurti ilgalaikius pokyčius visuomenėje. „Žengiame į sritis, sudėtingas socialines situacijas, į kurias kiti nelabai ryžtasi žengti. „Socialiniai meno projektai“ padeda šiems žmonėms pasijusti oriems, įgyti pasitikėjimo savimi. 80 proc. projekto dalyvių yra iš neintegruotų tautinių bendruomenių, jaučiama jų atskirtis, taigi tokia veikla yra itin prasminga“, – pabrėžė jis.

Poema

Parodoje – pasakų miške – ant sienų ir langų išrašytos poemos, kurių autoriai – benamiai žmonės: „Paimčiau bet kurį raktą ir / atverčiau duris ir ten gyvenčiau / Kad ir kas ten būtų, / man būtų gerai.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"