Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Bespalvis dangus virš liūdesio namų

 
2016 03 18 6:00
Kaunietis Evaldas Butkevičius sostinės Prospekto galerijoje atidarė parodą „Bespalvis dangus". Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kaunietis spaudos fotografas Evaldas Butkevičius sostinės Prospekto galerijoje atidarė parodą „Bespalvis dangus“. Kauno nepilnamečių kolonijoje kurtą fotografijų ciklą žiūrovai mato pirmą kartą. Gražiai ir simboliškai, praėjus lygiai dvidešimt metų po jo atsiradimo.

Parodos darbus vienija ne tik tema, portretuojamieji – nepilnamečių kolonijos auklėtiniai. Ne tik nespalvota kadro raiška. O tai, ir labiausia tai, kad kiekvieną vaizdą tolimajame plane užskliaudžia mūrinė siena, plytų tvora, grotos ar metalinis tinklas. Šios liūdnos erdvės gyventojai neturi teisės pažvelgti į tolį. Horizontas jiems užgintas. Lieka nebent dangus. Tačiau ir tas žvelgiant iš čia atrodo kažkoks bespalvis... Kaip jų kasdienybė.

Niekas nepasikeitė

1995 metais fotografas E. Butkevičius su kolege žurnaliste nusprendė parengti dienraščio reportažą apie Kauno paauglių kolonijoje bausmę atliekančius žudikus. Per penkerius nepriklausomybės metus įkalinimo įstaigoje viskas dar priminė sovietmetį, tada atsiradusią tvarką, įpročius ir papročius. Perauklėjamieji dėvėjo vatinukus su įsiuvuose išdegtomis pavardėmis, valgė iš metalinių lėkščių, dubenėlių ir puodukų, dešimtimis gyveno vienoje patalpoje, miegojo dviaukštėse metalinėse lovose. Pasikeitė tik prižiūrėtojų uniformos. Tiksliau, skiriamieji ženklai, nes nespalvotos fotografijos ir čia neleidžia įžvelgti kokių nors permainų...

Tapo savas

„Tais laikais jokio draudimo fotografuoti vaikus nebuvo“, – kalbinamas „Lietuvos žinių“, teigė parodos autorius E. Butkevičius. Į koloniją Dainavos mikrorajone laikraščio darbuotojai atvažiavo ankstų rytą. Iš pradžių, kaip prisimena pašnekovas, auklėtiniai į juos žvelgę nepatikliai. Fotografą visur lydėjo pataisos namų prižiūrėtojas. Nuo svečio laikėsi atokiau, bet sekė akylai. Fotografavęs iki pietų, kol baigėsi juostelės. Po pietų į koloniją grįžo su naujomis ir dar atsivežė tris blokus „Primos“. Išdalino cigaretes paaugliams, su kai kuriais užtraukė dūmą rūkykloje – tuo metu kolonijoje tai nebuvo draudžiama. Įgijo jaunuolių pasitikėjimą, iškart tapo jiems savas.

Tądien darbavosi iki vakaro, įamžino kolonijos skyrius, gyvenimo ritmą, visus pasikeitimus, kokie tik įmanomi izoliuotoje, suvaržytoje kasdienybėje. Pataisos namų auklėtiniai be skrupulų leidosi fotografuojami ir karceryje, ir prausykloje, ir tualete. Ne dėl tos priežasties, kad labai norėtų, o todėl, kad pagal ilgus dešimtmečius gludintą tvarką tai buvo leidžiama.

Įspūdžiai iš „vidaus“

E. Butkevičius ne tik fotografavęs, bet ir klausęsis pokalbių, mėginęs perprasti kolonijos tvarką, kai kurias „sampratas“. Didžiulį įspūdį jam padarę už žmogžudystę kalinami nepilnamečiai. Kai kurie atrodė visai nekaltučiai, naivių akių „anuolėliai“. „Nepaprasto grožio bachūriukas šaltakraujiškai pasakoja, kaip nužudęs savo seserį. Mane apimdavo sunkiai tramdomas pyktis“, – prisiminė viešnagę liūdesio namuose E. Butkevičius. Kai kurių auklėtinių likimas aiškus, jie iš esmės rengiasi ilgiems metams suaugusiųjų pataisos namuose. Tad kolonijoje, pasak fotografo, atsiranda tam tikra hierarchija, ypač tarp vyresniųjų. „Čia tu turi būti šis tas, įgyti „statusą“, kad patekęs, tarkime, į Pravieniškes, būtum priimtas kaip pasižymėjęs“, – aiškino E. Butkevičius. Įsiminė auklėjamųjų gudrumas, mokėjimas išvesti iš pusiausvyros prižiūrėtoją, vis dėlto gerai jaučiant ribą, kurią peržengus grėstų karceris.

Nebuvo patenkintas

Dar kartą savo naujuosius personažus E. Butkevičius aplankė per 1996-ųjų Velykas. Tada atvažiavo vienas, be kolegės. Norėjo papildyti pradėtą ciklą. Įamžino vyskupą Sigitą Tamkevičių, kolonijoje laikiusį Šv. Mišias. Padarė dar vieną kitą „šventinį“ kadrą. Nebuvo labai patenkintas. „Nebeliko to naujumo įspūdžio, įkvėpimo. Jaučiausi kaip namie – viskas jau pažįstama, viskas tas pats, regis, nėra ką fotografuoti: vieni sportuoja, kiti kultūros kambary sėdi, televizorių per dienas žiūri... Po šimts, negalėjau patikėti! Vis dėlto tai, ką pavyko nufotografuoti pirmąjį kartą, buvo geriausia“, – pripažino E. Butkevičius.

Temos pabaiga

Po kelerių metų vėl apsilankęs kolonijoje išvydo visai kitą vaizdą. Patalpose buvo padarytas „euroremontas“, atsirado minkštasuoliai, auklėtiniai kambariuose gyveno po du, sienas puošė plakatais, dėvėjo laisvesnius, spalvotus drabužius. Suprantama, treningus. Tačiau jau galiojo įstatymas neleidžiantis be specialaus leidimo fotografuoti nepilnamečių. Ir šie atsisakė tai daryti. E. Butkevičius dar spėjo sukurti kelis buitinius vaizdus ir kolonijos tema jo kūrybos biografijoje pasiekė natūralią pabaigą. Tad ciklas „Bespalvis dangus“ dabar yra vienintelis įstaigos tam tikro tarpsnio liudytojas.

Ryžosi

1995 metais E. Butkevičiaus ciklas pelnė konkurso „Fujifilm Europressphoto“ Didįjį prizą. Šešios fotografijos buvo eksponuojamos grupinėje laureatų parodoje, keliavo į Skandinavijos šalis. Bėgo metai, kasdienės pareigos vis trukdė E. Butkevičiui deramai užsiimti vertingu ir įdomiu ciklu. „Kai įsikinkai į darbus laikraštyje, kitiems sumanymams tiesiog nelieka laiko“, – skundėsi pašnekovas. Galiausiai išklausęs kelių pagiriamųjų žodžių apie archyvuose nugulusią „puikią parodą“, autorius ryžosi išsitraukti negatyvus ir paversti juos iki balandžio 9 dienos veiksiančios parodos kūriniais.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"