Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Brolio ir sesers muzikos spalvos

 
2015 10 17 6:00
Kaip ir „Levitation“, beveik dešimtyje kitų Ugnės Giedraitytės komopozicijų („Arco Iris Circular“, „Panneau“, „Quand“, „Satin“, „Triptike“, „...artėja“, Bleus“ ir „Reveil“) vyrauja klarnetas, o kūrybiniame procese dalyvavo ir Vytautas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Ugnė Giedraitytė komponuoti muziką pradėjo dar studijuodama fortepijoną Kauno Juozo Naujalio gimnazijoje. Jos kompoziciją „Levitation“ klarnetui, altui ir fortepijonui groja ansamblis „Claviola“. Šį trio subūrė kompozitorės brolis klarnetininkas Vytautas Giedraitis, altininkas Jurgis Juozapaitis ir pianistė Ugnė Antanavičiūtė.

Studijuoti fortepijoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) U. Giedraitytė nusprendė dvylikos, nors apie muzikos rašymą tuomet minčių dar neturėjo. „Buvau ramus vaikas – sėdėjau, grojau savo kūrinėlius, ant pianino dar pasidėjusi „Trolių Mumių“ knygą“, – šypsojosi Ugnė. Kadangi groti pradėjo anksti, ketverių, žaisdavo su savo pirmąja mokytoja Elena Andriuškevičiene. Kai gimė brolis, mokytoja vis kalbėjo – šiam reikėtų mokytis klarneto pas Vitalijų Žemaitį.

Ugnė ir Vytautas su violončelininku, dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi./Asmeninio albumo nuotraukos

Ugnė pati ir parengė brolį stojamiesiems į J. Naujalio gimnaziją. Kartu grodavo, kūrybinis ryšys nenutrūkęs ir dabar. „Jaučiuosi pagerbtas, kad galiu atlikti sesers kūrinius. Lietuvių kompozitorių tradicija mezgasi, atsiranda daug naujų kūrinių. Atėjo metas, kai žvalgomės ne svetur, ir tai įvardyčiau kaip naują kultūrinio progreso etapą“, – teigė V. Giedraitis.

Sesės pėdomis

Dvyliktoje klasėje Vytautas studijavo Paryžiuje, į kurį išvyko paremtas Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo, vėliau – Danijos karališkojoje konservatorijoje. Ugnė stažavosi aukštojoje muzikos ir menų mokykloje Porte, Portugalijoje.

Kompozitorė, pirmąjį savo kūrinį parašiusi šešiolikos, pasakojo muzikinius garsus girdinti spalvomis. „Būna kūrinių, kurie prasideda vienu instrumentu, išsiskleidžia į platų klasterį ir vėl susijungia į vieną – galima įsivaizduoti jo formą. Aš garsą visgi sieju su spalvomis, atspalviais, tonais ir pustoniais“, – vardijo ji. Pirmasis kompozitorės kūrybos interpretatorius sesės užrašytas natas vadina skaidriomis. „Galbūt dėl to, kad brolis, jis lengvai pagauna garsą? Būnu sau mintyse numačiusi tembrą, o jam net nereikia žodžiais pasakoti“, – sakė Ugnė.

Ji – vyriausia atžala šeimoje, Vytautas – jauniausias, jų vidurinė sesuo Guoda dar antroje klasėje nusprendė netapsianti muzike. Mokytojai prašė pagroti, mama nešė prie pianino, bet dukra sakė „ne“. „Teisingai – reikia parodyti tvirtą charakterį. Dabar ji, klausytoja, mėgaujasi sesės ir brolio kūriniais“, – tikino Vytautas. Pasak jo, abu su sese sekė Ugnės pėdomis. Pirmojo šeimoje bruožas – ji buvo pati atsakingiausia. Taip ir muzikoje yra lyderis, vien savo buvimu darantis įtaką kūrinio raidai“, – palygino klarnetininkas.

Greitai vienam kitą perprasti jiems padeda ne tik šeimos ryšys, bet ir kūrybinis, užsimezgęs dar muzikos mokykloje.

Patinka šiuolaikiniai kūriniai

Mokydamasis Paryžiuje V. Giedraitis susipažino su J. Juozapaičiu, jis grojo duetu su U. Antanavičiūte. Po metų jie susibūrė į trio „Claviola“. „Mažame ansamblyje dažniausiai užsimezga nauji eksperimentai, perauga į didesnės sudėties kolektyvą, todėl man svarbus kamerinis muzikavimas. Niekada neišsiskirstėme, nes branginame kūrybinį ryšį“, – sakė šiemet LMTA pradėjęs dėstyti Vytautas. Pirmąjį kartu grotą kūrinį, Maxo Brucho „8 pjeses“, po poros savaičių trio ketina įrašyti Danijoje.

„Claviola“ yra daugiau nei dešimties kompozicijų iniciatoriai ir pirmieji atlikėjai. Kaip sako Vytautas su Ugne, nesinori groti vien seniai sukurtos muzikos. „Seniau muzika buvo parašoma ir atliekama tuo pat laikotarpiu. Kai Mendelssohnas, Schumannas po šimto meto atliko Bacho Mišias, tai atrodė labai neįprasta. Mes turime daug intepretacijų tradicijų aukso fondo kūriniuose, o kartais per mažai skiriame dėmesio tam, kas gimsta dabar ir koks repertuaras bus ateityje, – įsitikinęs V. Giedraitis. – Įdomu būti priekyje, įvykių, kurie nežinia kaip pasisuks, viršūnėje. Pagauti tą kūrybinį pulsą – gyvenimo credo.“

Ugnė pasakojo, kad studijų metais jai patiko barko, renesanso kūriniai ir šiuolaikinė muzika, bet ne klasikinė ar romantinė. Vis dėlto dabar mielu noru groja įvairius kūrinius, o rašo vis dar pieštuku ant popieriaus lapo. „Jei anksčiau palyginti nerūpestingai mėgdavau rašyti kavinėse, išsidėliojusi partitūras, dabar stengiuosi vienumoje“, – įvardijo kompozitorė.

Trejetukas: Vytautas, Ugnė ir Guoda, dar antroje klasėje nusprendusi muzike netapti.

Pakaitomis su vyru

Naujausią kūrinį „Levitation“ U. Giedraitytė parašė šių metų Thomo Manno festivaliui, kurio organizatoriai buvo pasiūlę Pirmojo pasaulinio karo temą. Kompozitorė domėjosi lietuvių tremčių patirtimis, biografines istorijas skaitė iš senelių sode sukauptos knygų kolekcijos. „Kūryba – daug energijos reikalaujantis darbas, kai vidumi turi sukaupti daug medžiagos, kuri vėliau duos kūriniui spalvą. Norėjau, kad jis būtų ne sunkus, tamsus, gniuždantis, o priešingai – parodytų šviesos spindulį, kuo būtų galima tikėti“, – apie „Levitation“ pasakojo autorė.

Jos vyras Marius Baranauskas taip pat yra kompozitorius, todėl jiedu visada dirba pakaitomis – dabar, po Ugnės kūrinio premjeros, jis pasinėrė į savo projektus. Vyriausia kompozitorių dukra, septynerių, taip pat jau žengia pirmuosius žingsnius prie pianino, domisi ir kitais menais.

Savas instrumentas – išskirtinis

V. Giedraitis, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atlikėjas, kiekvieną savaitę ruošiasi naujiems koncertams, nekantraudamas laukia kelionės į Paryžių išsirinkti naują klarnetą. „Atlikėjui įrankis, kuriuo gali geriau, kokybiškiau, lengviau perteikti sumanymus, leidžia tobulėti“, – svarstė jis. Pasak muzikų, po daugelio metų grojimo instrumentas tampa išskirtinis. „Neįmanoma nemėgti savo instrumento. Per atostogas, jei išvažiuoju be klarneto, ketvirta penkta diena primena agoniją“, – juokavo Vytautas.

Vieninteliai šeimos muzikai džiaugiasi, kad tėvai ateina pasiklausyti koncertų, o pokalbiai po jų netampa vien programos aptarimu. „Per šventes susirenkame gausi šeima – pasakojame apie planus, tėvai pasidalija savo įžvalgomis, sesė gali patarti“, – sakė Vytautas, kuris po darbo važinėja dviračiu, bėgioja arba plaukioja. „Neužsidarome vien muzikos rate, muzika nėra pasaulio centras. Kadangi daugiausia laiko skiriu trims vaikams, grojimas tampa atsipalaidavimo būdu – kaip knygos skaitymas“, – pridūrė Ugnė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"