Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Būtinas, visokeriopas ir nepakartojamas

 
2016 12 21 6:00
Vakaras Antanui Masioniui atminti įvyko Rašytojų klube. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Pavėlavusiems išgirsti balsus telieka viena galimybė – įsiklausyti į atbalsius iš anapus. Draugų ir artimųjų prisiminimai, dienoraščių nuotrupos, eilėraščių posmai ir prozos puslapiai – štai tie ženklai, kuriuos jie mums paliko, galbūt vildamiesi, kad kada nors...“ Šeštajam „Sietyno“ numeriui (1989) taip rašė vienas to mėnraščio rengėjų Valdas Papievis, pristatydamas publikaciją, skirtą Antano Masionio ir Broniaus Radzevičiaus atminimui.

Vėl įsiklausyti į atbalsius pakvietė A. Masionio (1941–1974) draugai, nutarę viešai minėti talentingojo bendrakursio, poeto ir kritiko, sukaktį. Jo gyvenimo siūlas tragiškai nutrūko labai anksti, trisdešimt trečiojo gimtadienio išvakarėse.

Antanas-Bronius-Birutė

A. Masionio atbalsiai ir atbalsiai apie jį neatskiriamai susiję su dar dviem svarbiomis mūsų kultūros figūromis. Savotiška triada: Antanas-Bronius-Birutė. Pasak Viktorijos Daujotytės, čia tarsi iš trijų kamienų suaugęs darinys. Rašytojas Romas Gudaitis priminė, kad V. Daujotytė pirmoji pažvelgė į šių trijų kūrėjų dvasinę giminystę. Bronius – prozininkas Bronius Radzevičius, Antano artimas bičiulis, kraštietis vyžuoniškis, kolega rašytojas. Birutė – universalaus talento kūrėja Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, Antano gyvenimo ir kūrybos bendražygė. Taigi du talentai vienoje šeimoje, viename likime. Lilijos Kudirkienės įsitikinimu, tai buvo vienas kitą kėlusių žmonių bendrystė.

R. Gudaičio ir kitų bendrakursių atmintyje įsispaudęs vaizdas: stalo lempa Vilniaus universiteto bibliotekos skaitykloje apšviečia du veidus. Atrodo, laimingus, Antano ir Birutės. Svajojančių apie gražesnį gyvenimą.

Studijas drauge su Antanu pradėję jaunuoliai netruko pastebėti, kad jis, karštas peštukas ginčuose, yra visa galva aukščiau už kitus. Visi žinojo, kad jis poetas, skubinasi į literatūrą, žada jau beįsitvirtinančius poezijoje vardus pavyti ir pralenkti. Pasak R. Gudaičio, apsiskaitymu jis lenkė visus, išskyrus nebent Joną Strielkūną, iš kažkur žinojo apie egzistencializmus, struktūralizmus ir kitus „izmus“. Tasai kurso draugas buvo įsimylėjęs prancūzus, jų literatūrą ir didybę. Su slidėmis švilpdavo nuo aukštųjų Vilniaus kalvų ir gražiai užvertęs galvą traukdavo dainą žygeivių žygyje, taip pat universiteto chore – pakliūti į jį buvęs prestižo dalykas.

L. Kudirkienė nepamiršta tokio studentiškų metų epizodo. „Kambariokė“ Bitė Vilimaitė, labai vėlai iš savo Kauno grįžusi į „stuokynės“ bendrabutį, į kambarį įsiveržė itin triukšmingai – uždegė šviesą ir šūktelėjo: „Jūs čia miegat! Jums niekas nerūpi! Ir nežinot, kad pasirodė nauji A. Masionio eilėraščiai!“ Merginų susidomėjimo objekto nauji kūriniai tada buvo pasirodę kažkuriame literatūriniame leidinyje.

Parašyti skausmo romaną

A. Masionio kurso draugai lituanistai – 1960-ųjų šauktiniai, kaip gražiai pavadino V. Daujotytė. Ji dėkojo jiems už surengtą minėjimo vakarą. „Gražu ką nors padaryti tam, kurio taip seniai nebėra“, – sakė ji. O jai pačiai, prisiminus Antaną, pirmiausia iškyla labai šviesi diena – Birutės ir Antano vestuvių. Beje, apie tas vestuves vieną pačių skaidriausių savo apsakymų parašė B. Radzevičius.

Iš susitikimų universitete V. Daujotytė, kaip ir kiti, prisimena Antaną kaip nužengusį toliau ir reikliai ištiriantį kiekvieną, lyg išbandantį, ar bus verta su juo bendrauti, ar verčiau likti atskiram.

Kolegų atminimo vakaro dalyviai Viktorija Daujotytė ir Romas Gudaitis.

Pasak profesorės, A. Masioniui pradėjus dirbti „Literatūroje ir mene“, ėmė ryškėti komplikuotoji talentingo žmogaus savybė: jis buvo labai įsitempęs, įtarus. Itin jautriai savo vertę suvokiančiam žmogui dideli smūgiai buvo provokatyvios pajuokos, pašaipos spaudoje apie jo poeziją. Pasak L. Kudirkienės, A. Masionis save pirmiausia laikė poetu ir mieliau norėjo girdėti kalbant apie jį kaip poetą, nei apie kritiką, nors, jos įsitikinimu, kritikas jis buvo išskirtinis, ypatingo įžvalgumo, niekas kitas tada nesirėmė tokiu plačiu europinės kultūros fonu.

V. Daujotytė prisipažino, kad ne iš vieno A. Masionio straipsnio yra pasimokiusi, išmokusi. Pavyzdžiui, šito: „Trys žingsniai į esė pasaulį“, išspausdinto 1969 metais „Pergalėje“. A. Masionis pirmasis parašė apibendrinantį straipsnį apie esė žanrą. Profesorė atkreipė dėmesį, kad dabartiniai „mokyti“ tyrinėtojai, esė refleksiją Lietuvoje siedami vien su „Šiaurės Atėnais“, nepastebi ar nenori pastebėti, kad tie dalykai jau seniai buvo mąstančio ir matančio žmogaus atverti. „Bet aš neužmiršau!“ – tuo ir guodžiasi profesorė.

1970-ųjų vasarį „Literatūra ir menas“ publikavo A. Masionio straipsnį „Laiko pojūtis lyrikoje“. „Pati dar negebėjau mąstyti laiko kategorijomis, o Antanas jau ėjo tuo keliu“, – prisiminė V. Daujotytė.

1980 metais „Vaga“ išleido Antano Masionio rinktinę „Poezija. Kritika“. Įvadinio straipsnio pavadinimui V. Daujotytė pasirinko A. Masionio citatą: „Rašyti, kad išliktum...“. Nėra prasmingsnės motyvacijos rašymui už šitą.

Literatūrologė tada peržiūrėjo A. Masionio asmeninio archyvo medžiagą, taip pat gana skaudų dokumentą – socialinę autobiografiją. Iš užrašų aiškėja, kad poetas, kritikas rengėsi žengti ir į prozos lauką: užfiksuotas sumanymas parašyti „savo skausmo romaną“, matyt, remiantis skaudžia vaikystės, paauglystės asmenine patirtimi, taip pat turint omenyje tuomečio istorinio laiko krumpliaračius, veržiančius ir triuškinančius.

Tarp kitų planų – studija apie Vaižgantą, šviesųjį Aukštaitijos, savo krašto, žmogų. Studija apie Vincą Mykolaitį-Putiną – kaip tam tikrą orientyrą. Tikriausiai tai būtų buvę eseistiniai filosofiniai veikalai. „Ko netekome su Antano lemtimi?“ – taip klausdami draugai turi galvoje jo išskirtinį pasirengimą tapti universaliu kūrėju.

Naujosios Vyžuonų legendos

V. Daujotytės prašomi A. Masionio bendrakursiai tada parašė prisiminimus: Petras Bražėnas, L. Kudirkienė, Vacys Bagdonavičius, Rimantė Umbrasaitė. B. Radzevičiaus parašytuosius, prasidėjus Atgimimui, profesorė patikėjo „Sietyno“ rengėjams. Publikacija rūpinosi V. Papievis. (Beje, V. Daujotytės įsitikinimu, šio rašytojo rašymo būdas ir pasaulėvokos gilusis lygmuo labai artimas B. Radzevičiui.)

Šiandien ne vienas užsimena apie naujos A. Masionio kūrybai ir jo asmenybei skirtos knygos poreikį. 1980-ųjų „Poezija. Kritika“ aprėpė eilėraščių rinkinius „Vardan dienovidžio“ (1970) ir „Kelias“ (1974), taip pat dalį rankraščių. Straipsniai apie literatūrą imti iš periodikos.

L. Kudirkienė papasakojo tikrąją knygos sudarymo istoriją. „Poeziją. Kritiką“ iš tiesų parengė B. Masionienė. Tačiau leidinyje tai nebuvo nurodyta. Tuomečiai „Vagos“ nuostatai nenumatė atlygio autoriaus artimiesiems ar šeimų nariams, jeigu šie būdavo leidinių sudarytojai. Taip sudarytoju buvo įrašytas „Vagos“ žmogus, ir leidykla galėjo sumokėti našlei už padarytą darbą. Tiesa, paskui B. Masionienė gailėjosi, kad viskas taip susiklostė.

Pasak V. Bagdonavičiaus, ankstyvas Antano išėjimas – iki šiol draugų analizuojama mįslė. Jo kūrybinis kelias prasidėjo ryškiai, svariai, bet tai buvo tik pradžia. Išėjęs iš „Literatūros ir meno“, A. Masionis buvo pasiruošęs pradėti naują etapą, ir tam buvo galimybių. Buvo renkami kadrai kuriamam Filosofijos, sociologijos ir teisės institutui. Antanas laimėjo konkursą ir būtų ėmęsis lietuvių filosofinės minties tyrinėjimų, bet kažkodėl nebuvo patvirtintas. Tai sukėlė tragiškų išgyvenimų ir, matyt, buvo viena iš didelės asmeninės dramos priežasčių.

Pasak Antano Gudelio, A. Masionis nematė sau kito likimo – tik kūryba, į ją jis sudėjo visas viltis ir ambicijas (dėl to buvo labai pažeidžiamas), visas jėgas skyrė veržimuisi į tą pasaulį. Vyžuoniškis A. Gudelis taip pat sakė, kad du vyžuoniškiai, A. Masionis ir B. Radzevičius, sukūrė naująją Vyžuonų, miestelio Utenos rajone, legendą. (Senosios legendos pirmiausia siejasi su žalčio galva bažnyčios sienoje.) Abu rašytojai palaidoti Vyžuonų kapinėse. Ant A. Masionio kapo stovi dar vieno jo bendrakursio Jono Trinkūno padarytas paminklas (pagal skulptoriaus Stepono Šarapovo eskizą; tuo metu darbo neturėjęs J. Trinkūnas buvo pas šį skulptorių įsidarbinęs akmentašiu).

„Tavęs nėr, bet Tavo energijos, polėkio dalis tarsi pasiliko kai kuriuose Tavo artimųjų (ir many), ir verčia kurti, rašyti, kalbėti ne vien už save, bet ir apie tai, ko Tu nespėjai pasakyti, suprasti, išreikšti... – rašė apie A. Masionį B. Radzevičius. – Trumpas, bet koks būtinas, visokeriopai vaisingas, ryškus, nepakartojamas buvo Tavo gyvenimas...“

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"