Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Dailininkės N. Žukauskaitės tylos trajektorijos

 
2016 05 03 6:00
Neringa Žukauskaitė: "Pradėjau pamažu kalbinti savo sukurtą tylą. Stengiausi, kad ramybė išliktų, bet rastųsi sodri tekstūra, detalių gausa." Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Sostinės „Aido“ galerijoje veikia grafikės Neringos Žukauskaitės paroda „Prakalbinta tyla“. Žmogelių figūrėlės, kurias menininkė vadina „būseniukais“ ir „būseniukėmis“, lyg Mažojo princo giminaičiai skrieja ant savo asteroidų per jiems vieniems žinomą erdvę ir laiką.

N. Žukauskaitės dirbtuvė Klišabalėje šalia Kernavės niekada nesustoja, kruta pluša išsijuosusi. Eksperimentuojant, mėginant ir ieškant čia nuolat randasi pačių įvairiausių kūrinių. Tad dailininkė bent kartą per metus stengiasi pasidalyti su žiūrovais naujais atradimais ir atsiradimais. Anot jos, paroda skatina „surinkti“ save: susikaupti, mobilizuoti pastangas ir prabilti kuria nors tema, stilistiškai artimesniais darbais.

Sodrumas ir jėga

Formaliai žvelgiant dailė, kitaip nei muzika, teatras ar kinas, yra nebyli. Tačiau perkeltine prasme jos kūriniuose įamžintos autorių jausenos, dvasinės būsenos, nuotaikos gali būti labai ekspresyvios, garsios, net varginamai rėksmingos, disharmoniškos. Arba priešingai – meditatyvios, teikiančios atgaivos, melodingos. O kaip N. Žukauskaitė prakalbina nekalbųjį meną? Prieš porą metų „Aido“ galerijoje autorė pateikė labai lakoniškų figūrų parodą. Paveikslų veikėjus ir veikėjas tada supo gana marga, bruzdanti, judri aplinka. Po to grafikė sumanė tą bruzdesį sutramdyti, numaldyti. Užsigeidė ramybės. Taip atsirado paroda „Tylos zona“. Kaip ir dera tokio pavadinimo parodai, ji pirmiausia lankėsi Palangos galerijoje „Ramybė“. Buvo 2015 metų rugpjūtis. Spalį ekspozicija atsidūrė, sakytum, visiškai priešingoje teritorijoje – Birštono kurhauze, kurio sienos prisigėrusios džiazo energijos. „Anksčiau tokių tylių erdvių mano kūryboje nepasitaikė. Pastaruoju metu viskas vėl truputį keitėsi. Pradėjau pamažu kalbinti tą savo sukurtą tylą. Stengiausi, kad ramybė išliktų, bet rastųsi sodri tekstūra, detalių gausa. Nors spalvos tik dvi – balta ir ruda – tačiau jos išsiskleidžia daugybe pustonių. Norėjosi sodrumo ir jėgos tyloje“, – LŽ apibendrino naujos parodos autorė.

Nepakartojama

N. Žukauskaitės darbai atlikti klasikine medžio ir linoraižinio technika. Tik plokštes dailininkė spaudė ne popieriuje, o ant drobės. Paveikslų detalės dėliojamos lyg mozaika. Autorė po penkiolika sykių kartoja slėgimo procesą, klišes spaudžia ne presu, o rankomis.

N. Žukauskaitės darbai tarsi prieštaraujant pačiai grafikos esmei yra vienetiniai. Reprodukuoti, dauginti jų beveik neįmanoma. Kai kurie sąskambiai visiškai atsitiktiniai, jų nepakartosi.

Neringa mėgsta sluoksniuoti vaizdus, drobės plokštumoje sukuria erdvės pojūtį, kelių planų efektą. „Pirminis sumanymas kartais kinta, nes visada yra improvizacijos galimybė. Tad ši technika suteikia daug laisvės“, – teigė grafikė. Ją žavi medžio tekstūros įspaudai drobėje, kai gilesnis sluoksnis prasismelkia pro viršutinį. „Medį pamėgau dar studijų Vilniaus dailės akademijoje (VDA) laikais. Tik tada spausdavau ne drobėje, o ant popieriaus“, – sakė N. Žukauskaitė.

Subtiliai ir vylingai

Laikas eina per miestą, eina jis ir per dailininkės kūrybą. Tačiau palengva, neskubėdamas, gerai įsispausdamas į jos drobes. Labiau mainydamas N. Žukauskaitės kūrinių koloritą, bet nemėgindamas kėsintis į autorinį braižą. Šio nesupainiosi su nieku kitu. Grafikė teigia pastebinti, kaip kuris nors darbas įkvepia naują parodą, naują darbų ciklą. Štai sukūrusi paveikslą „Prisijaukinęs tuštumą“ (2014), dabar svarsto, ar nevertėtų prabilti rūdžių atspalvio kūriniais. Patinka jai ir „gryna“ pilka, sumaišyta iš balto ir juodo dažo. „Pilka ir tas rūdžių sunkumas taip mane sužavėjo, kad nežinau, kur tai nuves ateityje“, – prisipažino N. Žukauskaitė.

2013 metais Kernavės archeologijos muziejuje N. Žukauskaitė rengė parodą „Rievių paženklinti“. Ko gero, tai buvo pirmasis šiuolaikinio meno renginys tame centre. Menininkė įsipareigojo praturtinti savo kūrinius etnografiniais motyvais, tačiau siekė išsaugoti autorinį stilių. Baltiškais raštais išraižytas medžio klišes ji panaudojo ir šiandieninėje parodoje, etnografinėmis detalėmis, nėriniais subtiliai ir vylingai papuošė savo „būseniukes“.

Bus Čiurlionis

Į parodos „Prakalbinta tyla“ atidarymą mamą palydėjo devynmetis sūnus Povilas. Nuo trejų jis nepaprastai mėgo piešti, namuose nuolat rengė didžiulius savo darbų pristatymus. Dabar mokosi muzikos mokykloje. Dar lankydamas darželį sprendė dilemą – eiti tėčio, džiazo muzikanto, pūtiko Liudo Mockūno pėdomis ar linkti prie mamos specialybės. Pagelbėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Dailininkas ir muzikas. „Vieną dieną darželyje Povilas pareiškė: „Būsiu Čiurlionis“, – juokėsi mama.

Medžio ir lino raižinių kūrėja į Vilnių atvyko iš Žemaitijos. Jos vaikystė prabėgo prie Platelių ežero. Vėliau tėvai išsikėlė į Telšius. Kai Neringa buvo devynerių, tame krašte apsilankė grafikas Vincas Kisarauskas, ieškantis jaunų talentų M. K. Čiurlionio meno mokyklai. Įvertinęs mergaitės darbelius, pakvietė ją mokytis Vilniuje. Į sostinę N. Žukauskaitė atvažiavo šeštoje klasėje. Po mokslų M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje studijavo VDA. Mėgstamą grafikos sritį – medžio raižinius – dailininkė atrado trečiame ketvirtame kurse.

.

.

.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"