Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Dainininkė Rima Dirsytė tapo vertėja

 
2015 11 13 6:00
Rima Zijp-Dirsė su savo verstomis vaikų literatūros knygomis.
Rima Zijp-Dirsė su savo verstomis vaikų literatūros knygomis. Asmeninio albumo nuotrauka

Knygų vaikams lentynose – ryškių leidinių apie vilkolakiuką Dolfą serija. Iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsė. Pala, vardas ir pavardė lyg kažką primena, kažkur girdėta...

Buvo tokia dainininkė – Rima Dirsytė, kiek kimtelėjusio, bet labai lankstaus, įdomaus balso vokalistė, kažkada dainavusi „Žiniuonės dainą“: „Gera norėt, ko negali turėt! Gera žinot, ko nežinai! Laikas nelaukia, jei ką pramigai, dingo tas amžinai.“

Pasirodo, čia ta pati Rima, tik susitrumpinusi pavardę. Nyderlandų kalbą moka, nes dabar gyvena Olandijoje. Anksčiau ji dainavo (daug kas tą smagią dainą prisimena) apie du mažus vaiduoklius – vaiduokliukus, naktimis lakstančius po gatves ir kaulijančius pinigų. Dabar – verčia knygas apie vilkolakiukus.

LŽ kalbėjosi su Rima Dirse.

– Taip netikėta – verčiate. Kaip jums šis darbas? O knygos apie vilkolakiuką – patinka? Olandijoje jos mėgstamos?

– Džiaugiuosi, kad šito klausiate. Versti man labai patinka! Ypač tai, ką dabar verčiu. Jaučiuosi reikalinga Lietuvos vaikams. O ar netikėta? Kartą parodžiau Vytautui V. Landsbergiui vieną knygą. Tai buvo olandų dailininko ir rašytojo Rieno Portvlieto knyga iš serijos apie nykštukus. Nuostabiai iliustruota labai graži fantastinio realizmo istorija. Susižavėjom abu su Vytauto sūnumi Jonu – jis paskui dar ilgai ant Vilniaus grindinio kreida piešė nykštukus. Buvau paraginta knygą išversti. Taip ir prasidėjo. Deja, leidykla „Kronta“ nesuspėjo jos išleisti, užsidarė. Vis dėlto tikiuosi, jog kada nors pasirodys.

Dabar apie vilkolakiuką Dolfą. Tai viena populiariausių vaikų knygų serijų Nyderlanduose. Autorius Paulis van Loonas (g. 1955) – ne tik vaikų rašytojas, bet ir muzikantas, dainininkas. Jo knygos išverstos į daugelį kalbų, taip pat ir latvių bei estų. Pagrindinis veikėjas – septynmetis berniukas. Per pilnatį jis pavirsta į baltą vilkolakiuką su akinukais. Kodėl? Tikrai nesakysiu! Teks skaityti patiems. Tai žavinga istorija. Knyga ypač tiks tiems vaikams, mergaitėms ir berniukams, kurie nemėgsta skaityti ar skaito labai sunkiai. Čia daug nuotykių, humoro ir... siaubo. Trumpi sakiniai, neilgi skyreliai. Idealu tiems, kurie turi mažai kantrybės arba visiškai jos neturi. Versti visą seriją man – garbė. Knygas gražiai redaguoja redaktorė Giedrė Kmitienė, labai gražiai išleidžia leidykla „Nieko rimto“. Smagu, kad jos graibstomos kaip šviežios bandelės. Jau išleistos trys, o ketvirta ir penkta – leidykloje.

Darbas nelengvas, reikia išlaikyti kūrinio dinamiką, surasti aiškius, patrauklius atitikmenis. Olandų vaikus labai pralinksmina įvairios šnekamosios kalbos frazės. O mes, regis, labiau paisome literatūrinės kalbos normų.

Be didelės širdgėlos

– Priminkite, nuo kada jūs Olandijoje. Esate įsijungusi ir į tenykštės lietuvių bendruomenės veiklą.

– Olandijoje gyvenu senokai. Jau 25 metai. Pasirašiusi kontraktą su viena muzikine firma, atvykau čia su grupe. Likimas taip susiklostė, kad pasilikau. Daug metų atlikau aranžuotų lietuviškų dainų programą. Teko koncertuoti Londone su kanklininke Kristina Kupryte, pianistais Eremita Žėkaite-Jofré, Vytautu Straižiu ir olandu Pauliu de Boeriu. Išleidome kompaktinę plokštelę „Muzikinis malūnas.“

Bendruomenės veikloje dalyvauju, esu viena iš Amsterdame kasmet vykstančio lietuviško meno ir muzikos projekto Ltart rengėjų ir dalyvių.

– Išvykimas iš Lietuvos nutraukė čia jau įsibėgėjusią estrados dainininkės karjerą. Juk buvote žinoma, iš balso atpažįstama solistė, skynėte laurus festivaliuose.

– Taip. Mano dainininkės karjera Lietuvoje nutrūko. Manau, kad būčiau ir toliau dainavusi kažką panašaus į poproką. (Juokiasi.) Bet toks jau likimas. Viską priimu be didelės širdgėlos. Juk gyvenimas nestovėjo vietoje. Buvo daug įvykių, išgyventa daug netekčių, bet ne mažiau ir laimingų, malonių akimirkų.

– Kokia daina iš „tų laikų“ labiausiai įsiminė? Su kuria iki šiol tapatinate save? „Dėl tos dainos“ (Laimis Vilkončius ir Justinas Marcinkevičius)? „Du vaiduokliai“ (muzika ir žodžiai Kęstučio Lušo)? „Žiniuonės daina“ (Gintautas Abarius ir Gintaras Zdebskis)?

Vaizdo klipas: Rima Dirsytė dainuoja Kęstučio Lušo „Aš“ (1988).LRT televizijos archyvas
Vaizdo klipas: Rima Dirsytė dainuoja Kęstučio Lušo „Aš“ (1988).LRT televizijos archyvas

– Visada buvau itin reikli sau. Dėkoju likimui, kad teko dainuoti Gintauto Abariaus, Laimio Vilkončiaus ir Kęstučio Lušo dainas. Manau, kad tuo metu (o tai jau labai seniai) jie buvo įdomūs ir progresyvūs kompozitoriai ir muzikantai. Su Gintu bendravome iki pat jo išėjimo...

Mikrofonai ir ilgos suknelės

– Kokį menate praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio Lietuvos estradinės muzikos pasaulį? Kaip į jį atėjote?

– Ėjau aš į tą pasaulį jau nuo vidurinės mokyklos. Subūriau savo klasės mergaites į grupę, dainavome bitlų dainas. Viena mokytoja praminė mus „The Beatles Girls“. Garbingas pavadinimas, ar ne? Augau Panevėžyje. Čia baigiau 5-ąją vidurinę ir muzikos mokyklą. Buvo auksiniai Panevėžio dramos teatro laikai. Suvažiuodavo autobusai turistų iš „plačiosios tėvynės“. Visus spektaklius žiūrėjau nuo laiptukų – puikūs prisiminimai. Tikrai džiaugiuosi, kad dabar teatre atgimė Kazio Sajos ir Giedriaus Kuprevičiaus „Devynbėdžiai“.

Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad pop muzika, kuri tuo metu buvo kuriama užsienyje, yra pati geriausia, ta tikroji. Jos klausiau, nusirašinėjau tekstus ir ją dainavau. Estrada mano akyse vis kažkaip – šiandien sakyčiau, nevykusiai – pynėsi į mikrofonų laidus ir gražuolių dainininkių ilgų suknelių padurkus... Juk buvo reikalinga mokykla, kurios tada nebuvo. Dažniausiai ant scenos lipdavo savamoksliai, mėgėjai. Vieni turėjo daugiau talento, kiti mažiau. Kalbu apie dainininkus. Pati baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos solinio dainavimo klasę, tad buvo jau lengviau atskirti pelus nuo grūdų.

Besimokydama konservatorijoje visai atsitiktinai buvau pakviesta dainuoti į patį geriausią to meto šou kolektyva „Orbita“. Dieną per pamokas mokiausi klasikinio dainavimo, vakare – mikrofonas, ilga suknelė ir estrada, scena. Buvo didelė garbė dirbti kartu su broliais Eimiu ir Virgiu Švabais – „Gintarėliais“. Taip ir įsėdau į ratus, kurie tarsi savaime riedėjo pirmyn. Daug vėliau, susikūrus grupei „Salto“, kuriai vadovavo Laimis Vilkončius, buvau jos solistė. Prasidėjo įdomios kelionės, konkursai.

Dainuok, Lietuva!

– Viena iš jūsų pergalių – konkurse Estijoje „Baltoji dama“.

– Jame laimėjau net keletą prizų. Prisimenu, Estijos televizija nutraukė tuo metu rodomas futbolo rungtynes ir tiesiogiai iš stadiono transliavo mano interviu. Bet kas buvo – pražuvo. Tačiau kartais taip smagu prisiminti. Kaip ir faktą, kad tobulindamasi Utrechto konservatorijoje dalyvavau vieno žymiausių pasaulyje bosistų Marcuso Millerio kūrybinėse dirbtuvėse. Gal tai ir yra vienas iš pop muzikos pasaulio malonių pranašumų – begalinė įvairovė. Skonio reikalas, ką renkiesi.

– Kokios muzikinės, vokalinės svajonės liko neįgyvendintos? Ar dabar dainuojate?

– Dainuoju savo svečiams ir draugams. Mėgstu džiazą ir džiazroką, balades, klasiką, alternatyviąją ir pasaulio muziką. Deja, turėjau nutraukti dainavimo dėstytojos darbą, nors mokinių turėjau nemažai. Dažnos kelionės į Lietuvą, sunkiai susirgus mano vienintelei seseriai, trukdė dirbti sistemingai. Svajonės? Įrašyti labai gražią lietuvišką džiazo baladę.

– Vadinasi, į Lietuvą parvykstate?

– Keturis ar penkis kartus per metus. Myliu savo tėvynę su visais jos džiaugsmais ir rūpesčiais. Labai džiugu, kad dabar joje pilna jaunų talentų, stebinančių savo gebėjimais. Dainuok, Lietuva, dainuok! Ir, žinoma, nepamiršk skaityti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"