Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Danutės Kalinauskaitės kino pasaulyje

 
2015 12 03 10:54
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Lėlių namai“, „Dvasių namai“, tiesiog „Namai“, „Namai, kuriuose negyvensim“, „Namai, kuriuose visados“... Į naminių, jaukių ir nelabai, pavadinimų karuselę sėdasi „Skersvėjų namai“ – nauja Danutės Kalinauskaitės novelių knyga – ir skrieja su vėju, kuris ten yra svarbus veikėjas, ne tik pavadinimo davėjas.

Trečioji rašytojos knyga skamba įtemptu, ekspresyviu septimos akordu (nuo antrosios, „Niekada nežinai“, praėjo septyneri metai). „Niekada nežinai“ buvo didysis sugrįžimas, „Skersvėjų namai“ – visiškas įsitvirtinimas.

*

Danutės Kalinauskaitės nepamatysi kino festivalių „Kino pavasaris“, „Scanorama“ dūzgių fotografijose, o vis dėlto ji yra šių renginių veidas. Neoficialus. Pagal tai, kokius filmus išsirenka ji, galima tikrintis savo skonį. Ką ir kaip mato ji, kur sunaudoja tai, kas pamatyta, galima atsekti jau pirmoje knygos novelėje „Suvyniok ugnį popierių“.

O autorės sakinių girliandos siūlo terapinį / meditacinį / kūrybinį žaidimą. Po kiekvieno sakinio užsimerki ir nurodyta tėkme toliau teki pats. Tačiau atsimerkęs žiūri, kad autorės nueita tarsi priešgyniaujant, labai kitokia eisena ir visai kita kryptim – malonus ar šokiruojantis netikėtumo efektas kartais net nardina į tekstuose minimą bedugnį šulinį. Viskas yra ir bus ne taip, kaip atrodo ar tikitės – novelėje „Suvyniok ugnį į popierių“ ši ištarmė įgyvendinta įspūdingai. O kūrinio centro, į kurį subėga pasakojimo gijos arba atvirkščiai, nuo kur pradeda driektis atgal, į visas puses, – faustiško susitikimo su šėtonu – koncepcija ir scenografija yra iš Aleksandro Sokurovo šedevro „Faustas“.

„Aukštai, negyvenamuose kalnynuose, dykynėse, kur vėjas nešioja dar tik rūko ir dūmų draiskanas, trykšta žemės gelmių syvai ir garuoja karšto vandens purslai, kur dar tik jungiasi pirminiai elementai ir nė nepradėtas skaičiuoti Žemės laikas, pradžių pradžioje, iš po tų skvernų jau pažyra žiežirbos.“ Kas rusų režisieriaus buvo genialiai įvaizdinta, D. Kalinauskaitė grąžina į popierių, suvynioja į jį tą pirmapradę kūrybinę ugnį (dabar įdomu būtų žvilgtelėti, kokiais žodžiais TAI užrašyta filmo scenarijuje). Šitokio interaktyvumo atpažinimas tolygus akimirksnio – žavingo – stabtelėjimui. Akimirksnis grąžina aną atmintiną „Scanoramą“, kada buvo tokia stipri programa, kokios po to jau nebebuvo niekada, bet nukelia ne į žiūrovų salę, o tiesiai į A. Sokurovo sumanytą erdvę, kalnynus, kur iškart iš nosies kliūsteli kraujas (kiek kraujo išvarvina per gyvenimą recenzentai, rašydami tokius empatiškus atsiliepimus?).

Dar viena kruvinas aktas skaitytojui parengtas „Pakeleivėje“, nes rašytojos talento burti dėka skaitytojas juk sėdi ten, mašinoje, su šeima, kurios mergaitei tarsi Stepheno Kingo Kerei pabunda baisios galios, sukeliančios stichiją, o pradėjusi siausti balandžio pūga – visai ne martinaitiškas sniegutis, bet jėga, supanti ir mėtanti mašiną. Va tokia atitrankyta galva dabar ir rašau. Jaučiu, kad jau raukiasi kaktos: ką jis čia sapalioja? Standartinis atsakymas, nugludintas nūdienės visuomenės: Andriaus Užkalnio, Juozo Statkevičiaus, Sauliaus Skvernelio – „Ką noriu“.

Baisios galios, beje, yra moteriškosios prigimties – mergaitei jas pažadina (perduoda) keistoji senė, kuriai nusakyti panaudotas pluoštelis atsiminimų apie ragana tituluotą Eugeniją Šimkūnaitę. Taip pat autorės įdėmiai įsižiūrėta į sostinėje valkataujančias originalias gatvės personažes.

*

Rafinuoti D. Kalinauskaitės siekiai truputį disonuoja su gana kukliu knygos apdaru (nors iš visų trijų jos knygų šita – prašmatniausia). Pavyzdžiui, „Suvyniok ugnį į popierių“ galima leisti atskirai, dideliu formatu, gausiai iliustruotą Pietų miesto (Barselonos?), jo kerinčių vaizdinių ir personažų, taip pat jūros ir debesų nuotraukomis, ir jeigu fotografuotų pati autorė, būtų papildomas rinkodaros triukas. Arba pirmą ir antrą knygos noveles leisti kaip dilogiją: du susitikimai, su šėtonu ir su Dievu.

Antrosios novelės „Ilga kaip šimtmečiai diena“ magiškojo realizmo inkliuzas – tėvo vizija, t.y. žaidimai laiku ir žmogaus amžiumi, o svarbiausiasis epizodas – tėvo ir sūnaus šlapinimosi scena, kai abiem į pakaušį vėjo pavidalu sualsuoja Dievas. Šiuolaikiniame europiniame kine gana populiari ir iškalbinga scena: dviejų greta sustojusių herojų šlapinimasis (filmuojama subtiliai, iš nugaros), banalus gamtiškas veiksmas. Bet kaip tik tose scenose, dar specialiai pabanalintose, įvyksta svarbieji dalykai, didieji apreiškimai (kad ir apie šeimą ir jos vertybes-nevertybes), susivokimai, net bekontaktis informacijos perdavimas. Į nugarą tvoskiantis Dievas – ne kaitrus Paulo Coelho „Alchemiko“ finalo vėjas (nors ištakos, aišku, tos pačios), bet mums artimesnis, šitų platumų, drėgnas nutvilkytojas, o jo botagėliai nupinti iš ne tokių paviršutiniškų, kaip P. Coelho (taip mums atrodo), bet giliai giliai metafizinių klausimų.

Žaidimai su laiku ir amžiumi, su išmintimi... Beje, ką gi siūlo šėtonas ir kas būtų svarbiau herojei: nepasenti ar – pažinti, taigi valdyti žmones? O gal valdyti žodį – logos?

*

D. Kalinauskaitės Logoso detalės detalytės (dešimtys, šimtai!) yra tokios valentingos, kad jungdamosi vienos su kitom įvairiausiom kombinacijom sudursto margą prasmių, sluoksnių, nuorodų, citatų, žaismų skiautinį. Bet jau pačios savaime, skelbiamos ištisais sąrašais ir papliūpomis, yra gražios ir jeigu, kaip tie autorės minimi sniego ikreliai, išleidžia kiek bereikalingo vandens, tai vos lašelytį, kuriame tuoj pat ima atsispindėti ištisi pasauliai. Čia gal net ta pati, kaip Umberto Eco, aistra katalogams, sąrašams, subtiliai pajungta meninei visumai.

Lygiai taip pat būtų galima rašyti tekstuką „Danutės Kalinauskaitės dailės pasaulyje“, medžiagos užtektų: Degas, olandų drobės, Renoiras, šviesos vaidmuo paveiksluose ir šviesos vaidmens paveiksluose įtaka novelių herojams – tiršta, mirga, šviečia, kviečia...

„Nekalčiausioje archeologijoje“ šeimos fizinė ir dvasinė egzistencija puikiausiai atskeidžiama per interjero detalių aprašymą, tiesiog vardijimą. Toks buvo ir fantastiškos Bitės Vilimaitės novelės „Namai“ metodas: atskleisti pjūvį ir geluonį beveik vien išvardijimu. B. Vilimaitės „Namuose“, kaip ir visoje jos kūryboje, – minimalizmas, santūrumas, saikas, gal net stygius, nutylėjimas, išvalymas, išgryninimas, o D. Kalinauskaitei, jaunesnės kartos atstovei, įdomiau eklektinė perkrova. Bet geluonį pasiekia abi.

Tai vienur, tai kitur „Skersvėjų namuose“ nusmelkia – Bitės Vilimaitės pamokos: skaityta, įsidėmėta, pajausta. Puikus pasirinkimas.

*

Novelė „Post“ – ištisinės filosofinės iškalbos siekis, paskatintas vieno „Kino pavasario“ filmo „Skafandras ir drugelis“. Čia jau Jūratei Baranovai erdvė tęsti, interpretuoti, sumegzti ir atmegzti. Kartkarčiais D. Kalinauskaitė įmezga ir pavienių kino palyginimų: minimas Smoktunovskis ir „Hamletas“; filmas, „su kuriuo užaugta“, – „Dvylika kėdžių“; italų „Didžio grožio“ herojės, motinos Teresės parodijos, dantis prisimena „Pakeleivės“ moteris. Kunigas, pasikaišantis sutaną ir spiriantis futbolo kamuolį – ar ne iš senos TV reklamos su Rolandu Kazlu? „Amelijos iš Monmartro“ epizodas – užeigoje besimylinti porelė sukelia žemės drebėjimą – transponuota į sovietinį Krymą. O „Norėčiau būti Karenina“ veikėja jau pati filmuojasi ir reflektuoja šio proceso potyrius. Šmėsteli užuomina apie pojūtį, kad esi filmuojamas visur ir visada – iš aukščiau.

„Norėčiau būti Karenina“ – jau knygos pabaiga. Iki jos buvo savitai preparuojami sūnaus ir tėvo, sūnaus ir motinos, brolio ir brolio, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santykiai. Žiauriai gerai vienas herojus susekė autorę, kai kėsinosi atkeršyti („Nekalčiausia archeologija“). Vienas kitą keitė neformatiniai ir neformatiškai pateikti herojai – baikeris, pramogų pasaulio lūzerė ir jos vaikinas. Skersvėjuoti žmonės skersvėjų namuose. O formatiniai vienaip ar kitaip būdavo priverčiami pažvelgti į save ne kasdienybės, o vidaus ir kitos realybės akimis. Šimtai pasakojimo galimybių, viražų ir atsitiktinumų vis tikrino, kaip veikia mūsų asociacijų mechanizmai. Esė ginčijosi su apsakymu, buvo pinklu ir žaisminga ir su humoriuku. Rašytojystė kaip archeologija. Viskas taip, kad tik imkit, skaitykit ir permanykit. Bet „Norėčiau būti Karenina“ – pati svarbiausia. Čia yra Vyras ir Moteris, seniai nulipę nuo pirmapradžių kalnynų, o debesys ir rūkai jau susiformavę. Čia yra tas keistas filmas, kada dar negali apsispręsti dėl savo nuomonės ir lauki finalo, kad viskas išsirištų, susirištų, išsispręstų. Kas bus – dviprasmybė? Nespalvoto prancūziško kino nutylėjimai, pauzės, ištęsimai? Ar apvirs gyvenimas aukštyn kojom? D. Kalinauskaitės kas sakinys, tas keliagubas salto. Ir visi finalai labai geri. Teisūs būs tie, kurie išmoks paskutinį „Kareninos“ sakinį ir naudos jį pagal paskirtį.

*

Regis, autorei visai nerūpi galimi jos vertėjai į kitas kalbas. Pavyzdžiui, sakinį ji gali nuausti vien iš tokių niuansų ir virpesių, kaip babnikas, čiki briki, pribambasai, šakar makar, bezdeluškos, čyru vyru, šakaladas, čita drita – čita Margarita... Kodėl turėtų rūpėti tie vertėjai, sakote? O argi jums neatrodo, kad rašytoja jau pretenduoja į Europos Sąjungos literatūros premiją, taigi papildytų lietuvių laureačių moteryną: Laura Sintija, Giedra, Undinė... Tada ir Danutė bus verčiama į kitas kalbas, ir jau vertėjai stovės kūrybose skersvėjuose, o už jų nugarų grumsis Dievas ir šėtonas. Ar jie, vertėjai, suvynios šitą ugnį į popierių?

*

Neįmanoma išvengti šio klausimo: kaip čia pasidarė, kad, jeigu kalbama apie D. Kalinauskaitę, iškart šalia statoma (ar pati išnyra) Giedra Radvilavičiūtė? Gal dėl to kiek ir pačios jos kaltos?

Dvynės? Regis, nebe. Ir kine jau seniai ABI KARTU nebuvo pastebėtos. Nebent nueina nematomos, niekada nežinai.

G. Radvilavičiūtė jau dalyvavo kolektyvinėje esė knygoje „Siužetą siūlau nušauti“. Manot, leidėjai nesvajoja apie antrųjų Dviejų Moterų bendrą knygą? Kad lyderės suvienytų ir padvigubintų jėgas? Žinoma, vardan gerbėjų, kritikų, lietuvių literatūros. O rinkodaros triukams, žinau, ABI KARTU ir atskirai jos nepasiduos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"