Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Daug kartų keitęsis Kazys Varnelis

 
2017 07 07 13:00
Architektūros istorikas Kazys Varnelis – trečiasis K. Varnelis menininkų šeimoje. Jo tėvas buvo išeivijos dailininkas, senelis – dievadirbys.
Architektūros istorikas Kazys Varnelis – trečiasis K. Varnelis menininkų šeimoje. Jo tėvas buvo išeivijos dailininkas, senelis – dievadirbys. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“ rengiama minint išeivijoje ir Lietuvoje kūrusio menininko, kolekcininko K. Varnelio gimimo šimtmetį. Ją parengė dailininko sūnus Kazys Varnelis (jaunesnysis).

Jubiliejiniais metais pristatomi K. Varnelio darbai, nuo 1967-ųjų sukurti per dešimtmetį, per kurį suformavo savo brandžiąsias kūrybos idėjas ir ėmė eksperimentuoti erdvinėmis konstrukcijomis.

Šis kūrybos laikotarpis baigėsi menininkui su šeima persikėlus į „Villą Virginią“ Stokbridže, Masačusetse. Ten K. Varnelis ėmė restauruoti neorenesansinę vilą, jos vidaus interjerą, amerikietiškus baldus, tapytus stalus, senovines komodas, kėdes, kandeliabrus ir vėlyvųjų viduramžių skrynias. Visa tai Varneliai įgijo nusipirkę vilą. Tačiau ši, kaip paaiškėjo, reikalavo daug darbo ir brangaus laiko, kurio dailininkas mažiau galėjo skirti tapybai.

Kazys Varnelis prie batalinės kompozicijos Kauno meno mokykloje (XX amžiaus 4 dešimtmetis). Menininkas ne kartą keitė savo stilių.Varnelių šeimos archyvo nuotrauka
Kazys Varnelis prie batalinės kompozicijos Kauno meno mokykloje (XX amžiaus 4 dešimtmetis). Menininkas ne kartą keitė savo stilių.Varnelių šeimos archyvo nuotrauka

K. Varnelis (1917–2010) gimė Alsėdžiuose, dievdirbio Kazio ir audėjos Teofilės Varnelių šeimoje, mirė Vilniuje. Jo sūnus – architektūros istorikas ir teoretikas, profesorius, menininkas – gimė JAV ir ten iki šiol gyvena. Jis – jau trečiasis K. Varnelis.

Kitu masteliu

K. Varnelis baigė Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, Stasio Ušinsko dekoratyvinės tapybos studiją, porą metų vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune. 1943–1945 metais pasitraukęs į Vakarus, Vienos dailės akademijoje, studijavo tapybą. Po kelerių metų atvyko į JAV ir iškart nutapė pirmąją geometrinę abstrakciją.

„Apsigyvenęs Čikagoje mano tėvas įsteigė sakralinio meno dirbtuves, buvo bažnyčių interjerų dekoratorius. Dirbo vien lietuvių parapijose. Po Vatikano II susirinkimo, pasikeitus mišioms ir bažnyčios požiūriui į architektūrą, K. Varnelis pradėjo galvoti turįs grįžti prie meno – užsidarė savo studijoje ir tapė. Per ketverius metus suformavo naują stilių“, – pasakojo parodos kuratorius K. Varnelis (jaunesnysis).

Jo tėvas kūrė moderniai erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, ir ją suprato kaip tinkamiausią savo kūriniams. Dabar, po daugiau nei 40 metų (K. Varnelio personalinės parodos Milvokyje), kūriniai rodomi būtent tokioje aplinkoje. „Tai svarbu, nes mano tėvas šiuos darbus kūrė su mintimi, kad jie būtų eksponuojami modernioje erdvėje. Nesakyčiau, kad NDG jie būtinai atrodo geriau nei K. Varnelio namuose-muziejuje, tačiau norėjome juos pamatyti kitame kontekste. Jau 30 metų jo kūryba nebuvo eksponuojama“, – skaičiavo sūnus.

Eksperimentai erdvėje

Čikagoje K. Varnelis vedė Gabrielę Gražiną Gedaugaitę, tapo JAV piliečiu, įsigijo namą Čikagos centre, kolekcionavo meno kūrinius, knygas ir senuosius Lietuvos žemėlapius. Nukeliavęs į Niujorką jis apsilankė Modernaus meno muziejuje. Ten eksponuota optinio meno (opmeno) paroda „Atliepianti akis“ jam padarė didelį įspūdį ir paskatino domėtis percepciniu kūrinių poveikiu žiūrovui.

„Tąmet, kai gimiau, jam buvo 50 metų. Taigi galite lengvai suskaičiuoti: prieš šimtą metų mano tėvas gimė, prieš 50 metų pradėjo šį kūrybos laikotarpį ir gimiau aš. Be šeimos pagausėjimo tėvas sulaukė pripažinimo. Jis dalyvavo 70-ojoje metinėje Čikagos menininkų parodoje, 1970 metais surengė personalinę parodą Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje ir netrukus kitą – Milvokio meno centre“, – vardijo K. Varnelis (jaunesnysis).

Šį dešimtmetį dailininkas daugiausia tyrinėjo šviesos ir šešėlio sąveiką monochrominėse drobėse, griežtai suskaidytose į geometrines formas. Kadangi klasikinio meno mokėsi Vienoje, šviesa jam buvo labai svarbi. „Jei žiūrėsime į jo paveikslus, šviesos šaltinis visuomet yra viršutiniame kairiąjame kampe. Galiausiai mano tėvas perėjo prie trečiosios, erdvinės dimensijos. Skulptūras jis vadino eksperimentais erdvėje. Kūrė įvairių mastelių kopijas. Originalias skulptūras palikome K. Varnelio namuose-muziejuje, tačiau išmatavome ir padidinome pritaikydami jas NDG“, – kalbėjo pašnekovas.

„Villos Virginios“ etapas

Išėjęs į pensiją dailininkas, profesorius su žmona ėmė dairytis naujos gyvenamosios vietos, kurioje galėtų tilpti didelio formato darbai, jų auganti meno kūrinių kolekcija ir biblioteka. Be to, norėjo gyventi gamtoje – ramesnėje, sveikesnėje aplinkoje. K. Varnelis sakė nemėgęs ankštos Čikagos, jos baisių vėjų ir staigių oro permainų.

Taip Varnelių šeima persikėlė gyventi į „Villą Virginią“. Tiesa, iš pradžių nenumanė, kiek darbo teks įdėti į naujų namų kūrimą. K. Varnelis yra pasakojęs: „Kai sutarėme, kad tikrai pirksime, buvo ruduo. Viskas pašalę, tad vaizdas buvo vienas. Galutinai perimti nuosavybės nuvykome vėlyvą pavasarį, per pačius karščius. Atvažiuojame, o ten varlės, visokios kitokios baisybės, purvas – vaizdas jau visiškai kitoks! Mano akys tai pamačius tiesiog „išlipo“. Sakau: „Gabryte! Maunam tik atgal! Pražūsim čia!“

K. Varnelis pats sutvarkė parką, rūmų kesonines lubas, stiuko lipdinius, restauravo baldus. Tuos penkerius metus tapė nedaug. „Pradėjęs vilos rekonstrukcijos projektą, ėmė kurti kitaip, kilo kitų klausimų, todėl ir kūryba neišvengiamai keitėsi. Kitu atveju, manau, jis būtų tęsęs savo eksperimentus. Per šį dešimtmetį matome išties įdomią evoliuciją“, – svarstė menininko sūnus.

Nusprendę grįžti gyventi į Lietuvą Varneliai pardavė „Villą Virginią“. „Kol ten gyvenome, viską nudirbdavome patys. Bet rezidencija buvo didelė ir reikalavo nuolatinės priežiūros. Paprastas žmogus jos išlaikyti negalėtų. Vien žolę nupjauti trunka tris dienas, o pjauti reikia kartą per dvi savaites“, – Vilniuje viešėdamas prisiminė dailininkas.

Stokbridžo įtaka

1984 metais K. Varnelis pirmąkart apsilankė Lietuvos SSR. Prieš nepriklausomybės atgavimą surengta jo pirmoji personalinė paroda Lietuvoje. 1998 metais šeima grįžo gyventi į Lietuvą, atsivežė gausią meno kolekciją, įkūrė K. Varnelio namus-muziejų.

Kurdamas Lietuvoje K. Varnelis tolo nuo geometrinių abstrakcijų. Stokbridže daug darbų jis nudirbo lauke, sakydavo, kad ten atgavo sveikatą. „Dvidešimt metų Čikagoje – daug. Turėjome tokio dydžio kiemą kaip šis stalas. Gyvendamas Stokbridže jis galėjo atsigauti nuo miesto gyvenimo, dirbti su medžiu. Dėl to vėliau ir linko į švelnesnes, natūralesnes formas“, – kūrybos pasikeitimą aiškino parodos kuratorius.

Modernūs raštai Kazio Varnelio drobėse primena ir tradicinius, liaudies meno elementus, kurių jis nepamiršo gyvendamas išeivijoje.

Čikagos miesto koledže K. Varneliui buvo suteiktas profesoriaus vardas. Vėliau Lietuvoje gavo Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardą. Profesūros keliu pasuko ir sūnus. „Dėstau universitete, taigi galiu daug ir ilgai kalbėti, – šypsojosi trečiasis K. Varnelis, Vilniuje skaitęs paskaitą apie tėvo kūrybą. – O štai apie ją jis daug nepasakytų, svarbiausia – pasižiūrėti.“

Ekspozicija sukurta pagal paties dailininko taikytus eksponavimo principus. Šis darbus kabindavo ne pagal chronologiją, o grupėmis, laikėsi Ludwigo Mieso van der Rohe architektūrinių principų. Juos pirmasis pritaikė Čikagos meno instituto kuratorius Jamesas Speyeris. Moderni „Mažiau yra daugiau“ samprata buvo artima ir pačiam autoriui.

Prie moderniosios tapybos dailininkas prisidėjo šio judėjimo pabaigoje, todėl jo sėkmė nebuvo ilgalaikė. Tačiau, kaip sakė Kazys, sekti mada (popmenu ar postmodernizmu) jo tėvas niekada ir nesiekė. Gyvendamas Stokbridže suformavo savo unikalų požiūrį į postmodernizmą, originaliai komponuodamas kūrinius visiškai skirtingose istorinėse erdvėse.

Varnelių namų svečiai

K. Varnelis tapė akrilu ir teptuku. Savo darbų beveik niekada netaisė. „Sakydavo, kad purškiamais dažais tokio efekto nepasiektų. Tai gali tik žmogus, prisiliesdamas teptuku. Nors viskas, kiekvienas atspalvis, buvo tiksliai apskaičiuotas. Škicuodamas sėdėdavo prie braižybos stalo, turėto iš senosios studijos, dirbo liniuote. Visoje parodoje yra tik vienas taisytas darbas ir įgudusiai akiai iškart matyti skirtumas“, – įsitikinęs K. Varnelis jaunysnysis.

Jo tėvas ypač mėgo muziką. Tapydamas klausydavosi Richardo Strausso. „Jei žinote Stanley Kubricko filmą „2001: Kosminė odisėja“, šis jam taip pat buvo svarbus – patiko ultramodernizmas, sumaišytas su R. Straussu. Jį tėvas dažniausiai grodavo tuomet, kai į namus ateidavo svečių. Taigi atėję į parodą galite įsijungti R. Straussą ir klausytis per ausines – dar daugiau suprasite“, – sakė parodos kuratorius.

Kazys Varnelis savo darbų beveik niekada netaisė. „Sakydavo, kad purškiamais dažais tokio efekto nepasiektų. Tai gali tik žmogus, prisiliesdamas teptuku“, – prisiminė sūnus.

Modernūs raštai K. Varnelio drobėse neišvengiamai primena ir tradicinius, liaudies meno elementus, kurių jis nepamiršo gyvendamas išeivijoje. Greičiausiai dėl to, kad jo paties tėvas buvo dievadirbys. Svarbiausias jo darbas – iš trijų pusių ištapyta (arba, kaip sakydavo Žemaitijoje, išmaliavota) Žemaičių Kalvarijos Kryžiauninkės koplytėlė.

K. Varnelis save laikė nežinomu liaudies dailininku. O sūnus dabar domisi šiuolaikiniu Lietuvos menu. Pernai Šiuolaikinio meno centre drauge su Leigha Dennis surengė parodą „Atotrūkis“. „Esu ne vien Amerikos pilietis, bet ir Lietuvos“, – priminė jis.

Parodos šimtmečiui

K. Varnelis mirė Vilniuje 2010 metais. Paskutinis jo kūrinys „Paskutinis šūvis“ eksponuotas 55-ojoje Venecijos bienalėje, Lietuvos ir Kipro paviljone.

K. Varnelio namuose-muziejuje šią vasarą taip pat veikia dailininko šimtmečiui paminėti skirtos parodos. Viena jų – fotografijų, ji atskleidžia dipukų stovyklose gyvenusių lietuvių kultūrinę veiklą. Kita skirta kartografijai, nes gyvendamas JAV dailininkas sukaupė virš 200 žemėlapių, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva. Virtuali paroda „Kazys Varnelis ir Stokbridžas“ rodoma Lietuvos nacionalinio muziejaus interneto svetainėje.

K. Varnelio kūrybos paroda „Optika ir struktūros“ NDG veiks iki rugpjūčio 20 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"