Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Detektyvų karalienei – 125

 
2015 09 22 15:00
A. Christie 1946 metais namuose Grynvėjuje.   AFP/Scanpix nuotrauka

Vienos geriausių visų laikų detektyvų autorių laikomos Agathos Christie knygos pagal parduodamų egzempliorių skaičių nusileidžia tik Biblijai ir Williamui Shakespeare‘ui. 

Ar žinojote, jog pirmoji jos knyga sunkiai skynėsi kelią pas skaitytojus, o pati autorė mokėsi farmacijos ir slapyvardžiu išleido šešis romanus apie meilę?

Laiminga vaikystė

Prieš 125 metus, rugsėjo 15-ąją, gimė rašytoja, išleidusi per aštuonias dešimtis romanų ir apsakymų, kurie vėliau buvo išversti į kone šimtą užsienio kalbų. Visame pasaulyje žinomi tokie jos sukurti personažai kaip Erkiulis Puaro ir Mis Marpl, o pjesė „Pelėkautai“ vis dar statoma nuo 1952 metų. Autorines teises į daugiau nei 25 tūkst. kartų scenoje suvaidintą kūrinį autorė padovanojo savo vaikaičiui devintojo gimtadienio proga. „CNN“ jis teigė, kad senelė tuomet greičiausiai neįvertino savo dosnumo masto.

„Vienas iš geriausių gyvenimo dalykų yra laiminga vaikystė. Manoji buvo labai laiminga“, – teigė A. Christie autobiografijoje, kurią rašė tarp 60-ųjų ir 75-ųjų savo gyvenimo metų. Agatha Mary Clarissa buvo trečias vaikas Millerių šeimoje, gyvenusioje Torkvėjuje, Devonšyro grafystėje, Anglijos pietvakariuose. Net ir XIX a. pabaigoje buvo neįprasta, kad mergaitė nelankė mokyklos: namie ją daugiausia mokė tėvas. O mama, labai mėgusi pasakoti istorijas, nenorėjo, kad dukra mokytųsi skaityti iki aštuonerių metų. Visgi Agatha pati išmoko skaityti būdama penkerių ir išsyk tapo nepasotinama knygų rijikė. Dar vaikystėje ji pradėjo kurti eiles. Sykį dėl gripo leidžiant dienas namie, neliko neskaitytų knygų, tad mama paskatino rašyti ją pačią.

www.agathachristie.com nuotraukos

Mirus tėvui vienuolikmetei Agathai teko patirti skaudžių išgyvenimų. Vėliau rašytoja sakė, kad ši netektis pažymėjo jos vaikystės pabaigą. Nors šeima buvo kamuojama finansinių sunkumų, nuo penkiolikos metų ji lankė pianino bei dainavimo pamokas, vėliau mokėsi Paryžiuje. Jei ne drovumas ir scenos baimė galbūt A. Christie būtų tapusi profesionalia pianiste. Būdama aštuoniolikos ji linksmindavosi kurdama trumpus pasakojimus, kai kurie buvo vėliau išspausdinti.

Mis Marpl – kaip močiutės draugės

1914-ųjų Kūčių vakarą rašytoja ištekėjo už Archie Christie, kuris išsyk po medaus mėnesio grįžo į Prancūziją kovoti prieš vokiečius. Pirmo pasaulinio karo metu nedykinėjo ir Agatha: dirbo slauge savanore Raudonojo kryžiaus ligoninėje Torkvėjuje, vėliau – ligoninės vaistinėje. Darbas jai patiko, tad išsilaikė vaistininkės egzaminus. 1919-aisiais gimė vienintelė dukra Rosalinda, kuri po motinos mirties 1976 metais rūpinosi jos literatūriniu palikimu. Dukra dar buvo visai nedidelė, kai rašytoją dėl kitos moters paliko vyras, tačiau po kelerių metų ji ištekėjo dar kartą už Bagdade sutikto žymaus britų archeologo Maxo Mallowano, kurį vėliau lydėdavo į archeologines ekspecijas. Vienoje savo knygų „Come, Tell Me How You Live“ (liet. „Nagi, papasakok man, kaip gyveni“) ji aprašo apie kasinėjimus Sirijoje.

„Mįslingas nutikimas Stailze“ – pirmoji detektyvų karalienės knyga, parašyta dar Pirmojo pasaulinio karo metais, jai stebint belgų pabėgėlį, atvykusį į gimtąjį Torkvėjų. Kelią į knygynus ji skynėsi ilgai, ne vienas leidėjas ją atmetė. Galų gale 1920 metais JAV išleistoje knygoje pasirodo garsusis detektyvas Erkiulis Puaro. „Kodėl seklys negalėtų būti belgas? Aš jį įsivaizduoju kaip nedidelį tvarkingą vyrą, mėgstantį, kad viskas būtų savo vietose“, – autobiografijoje rašė A. Christie. Taip pat ji pripažino, kad pirmieji tekstai apie šį seklį buvo smarkiai paveikti „Šerloko Holmso“. E. Puaro išaiškino daugybę nusikaltimų, pasirodydamas daugiau nei trijose dešimtyse romanų. Jis tapo pirmuoju išgalvotu veikėju, kuriam išspausdintas nekrologas pagrindiniame „The New York Times“ puslapyje, kuomet 1976 metais išleistoje knygoje A. Christie jį nužudė.

Tuo metu įžvalgioji senutė Džein Marpl pirmąsyk pasirodė trumpame 1926 m. apsakyme „Naktinis antradienio klubas“, kur apibūdinta kaip karalienės Viktorijos epochos laikų relikvija. Ši mažo kaimelio gyventoja išpainiojo dvylikos romanų ir bent dvidešimties apsakymų mįsles. Autobiografijoje rašytoja mini, kad Mis Marpl yra panaši į pagyvenusias ledi, su kuriomis laiką leisdavo jos senelė. „Mis Marpl yra gero būdo, ji paprasčiausiai nepasitiki žmonėmis. Nors ir tikisi blogiausio, ji dažnai žiūri į žmones teigiamai, nesvarbu, kas jie tokie“, – rašė A. Christie.

Romanai apie meilę po slapyvardžiu

1938 metais su antruoju vyru A. Christie nusipirko Grynvėjaus rūmus šalia Brikshemo, kur tapo aktyvia vietinės bendruomenės dalimi ir netgi dirbo vienos kaimo mokyklos direktore. Antrojo pasaulinio karo metai nebuvo lengvi: Maxas dirbo Egipte, o Agatha ir vėl savanoriavo ligoninės vaistinėje.

Įdomu tai, kad šešis romanus rašytoja išleido Mary Westmacott slapyvardžiu. Dukra Rosalinda juos yra apibūdinusi kaip „karčiai saldžius pasakojimus apie meilę“. Šios knygos leido autorei patyrinėti žmogaus psichologiją, nepaisant savo kaip detektyvų karalienės gerbėjų lūkesčių. Kai kurie kritikai jas vadina romantiškomis, tačiau autorės dukra gynė požiūrį, kad tai ne tipiški meilės romanai. Pasakojimuose be laimingos pabaigos kalbama apie galingą ir net griaunančią meilę, esančią arti neapykantos, pavyzdžiui, savininkišką motinos meilę vaikui, kovą tarp našlaujančios motinos ir suaugusios dukters, maniją jaunesnei seseriai. Nors tokios sėkmės kaip detektyvai šie romanai nesulaukė, A. Christie džiaugėsi jų skaitytojais ir laikė tai patvirtinimu, jog sugeba rašyti ne tik apie nusikaltimus. 2008 metais į lietuvių kalbą išverstos dvi iš šių knygų – „Duktė yra duktė“ bei „Išsiskyrėme pavasarį“. Mary Westmacott slapyvardis sudarytas iš autorės antrodo vardo bei tolimų giminaičių pavardės. Ji neatskleidė esanti tikroji romanų autorė bent du dešimtmečius.

A. Christie sakydavo niekuomet neturėjusi ambicijos tapti rašytoja, tačiau literatūrinis debiutas įvyko vienuoliktaisiais gyvenimo metais, kuomet jos eilėraštis išspausdintas vietiniame Londono laikraštyje. Eilių ir trumpų apsakymų kūrėją parašyti detektyvą pastūmėjo sesuo, susilažinusi, kad ji to nesugebėsianti. Lažybos išvirto į įspūdingą karjerą.

Paskutinis viešas rašytojos pasirodymas buvo per 1974 metų filmo „Žmogžudystė Rytų eksprese“ premjerą, po kurios ji pareiškė, kad interpretacija gera, bet E. Puaro ūsai nepakankamai išpuoselėti. 1971 m. Anglijos karalienė autorei suteikė garbės damos titulą. Ji mirė eidama aštuoniasdešimt šeštuosius.

Daugiau klausė nei kalbėjo

Karininkai, lordai ir damos, senmergės, našlės ir gydytojai – teigiama, jog detekyvų karalienės knygose gyvenimas vaizduojamas toks, kokį matė ji pati. Artimieji ją vadina stebėtoja iš prigimties, o jos miestelių politinių kovų ar šeimyninių intrigų aprašymus dažnai net skausmingai tiksliais. Vaikaitis Matthewas Prichardas rašytoją apibūdina kaip asmenybę, kuri daugiau klausydavo nei kalbėdavo ir įžvelgdavo daugiau nei galėjo atrodyti.

Paprasčiausi kasdieniai įvykiai galėjo įkvėpti detektyvų karalienę sukurti naują siužetą. Pavyzdžiui, antrąją knygą A. Christie ėmėsi rašyti po nugirsto pokalbio arbatinėje. Ji turėjo bent tuziną užrašų knygelių, primargintų galybės pastabų – potencialių siužetų ar veikėjų. „... jose užsirašinėdavau mane ištikusias mintis arba nuodų pavadinimus arba gudrią apgavystę, apie kurią skaičiau laikraštyje“, – apie savo rašymą yra pasakojusi ji. Iš daugiau nei šimto jos užrašų knygelių 73 yra išlikusios. Prieš rašydama A. Christie sugalvodavo visą kūrinio siužetą nuo pradžios iki galo. Vienu savo kūrybos laikotarpiu ji įrašydavo istorijas diktofonu, o tuomet jas mašinėle surinkdavo sekretorė. Kaip rašoma oficialiame A. Christie kūrybai skirtame tinklapyje, nauji jos kūriniai pirmiausia būdavo perskaitomi šeimos rate ir tik po to keliaudavo pas leidėjus.

125-ųjų rašytojos gimimo metinių proga „The Wall Street Journal“ siūlo penkis būdus švęsti. Pirma – skaityti jos knygas. Antra – žiūrėti filmus ar serialus, pastatytus, remiantis jos darbais. Trečia – valgyti jos mėgiamą maistą. Autorė buvo pagarsėjusi savo silpnybe kremui, kurio puodelį turėdavo net ant rašomojo stalo, kurdama. Rekomenduojama pasigaminti angliškų bandelių (angl. scones) su figomis ir apelsinais bei tradicinį Devonšyro grafystės kremą. Ketvirta – vykti į Kanarų salas, kur lapkritį vyks tradicinis rašytojai skirtas fetivalis. Teigiama, jog būdama ten A. Christie parašė apsakymą „Vyras iš jūros“. Penkta – paimti iš autorės pavyzdį ir pabandyti parašyti detektyvą.

Parengė Rosita GARŠKAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"