Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Didysis Margaritos Simonovos šuolis

 
2017 06 10 12:00
Lietuvių baleriną filmo režisierius aptiko internete. „Man tai pasirodė netikroviška, todėl nepatikėjau“, - gavusi jo žinutę pamanė Margarita Simonova.
Lietuvių baleriną filmo režisierius aptiko internete. „Man tai pasirodė netikroviška, todėl nepatikėjau“, - gavusi jo žinutę pamanė Margarita Simonova. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kino teatruose rodomas ukrainiečių kilmės rusų režisieriaus Valerijaus Todorovskio filmas „Didysis baletas“. Jame vaidina Margarita Simonova – balerina, užaugusi Visagine, mokiusis M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir kurį laiką dirbusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupėje. Šiuo metu ji šoka Varšuvos didžiajame teatre.

Kino juosta – apie klasikinio šokio užkulisius, dvi talentingas šokėjas, kurios mokosi baleto mokykloje ir svajoja kurti Maskvos didžiojo teatro scenoje. Julija, kurią vaidina M. Simonova, – iš provincijos kilusi, užsispyrusi išsišokėlė. Jos draugė Karina – ne mažiau gabi būsimoji balerina. „Karinos – geresnė kojų keltis, kūno stabilumas, grakštesnis arabesque„, – „O Julijos – aukštas, platus šuolis“, – nesutaria mokytojos.

Visaginietę vaidinti vieną pagrindinių vaidmenų režisierius atrinko netikėtai. Margarita šiuo metu šoka Varšuvos didžiajame teatre, jo internetio puslapyje filmo kūrėjas ir pamatė balerinos nuotrauką. Tada rado ją socialiniame tinkle ir parašė ieškąs pagrindinės herojės savo naujai kuriamam filmui.

„Man tai pasirodė netikroviška, todėl nepatikėjau. Tada sužinojau, kad tinkamų vaidinti filme aktorių atrankos vyko jau pusantrų metų – nelengva rasti baleto šokėją, kuris galėtų suvaidinti ir dramos vaidmenį. V. Todorovskis atvyko į Vilnių pasižiūrėti mūsų baleto trupės šokėjų, su dar keliomis merginomis dalyvavome bandymuose, vėliau vykome į Maskvą. Pirmąkart gyvenime man nereikėjo sunkiai dirbti dėl vaidmens“, – apie didįjį savo karjeros šuolį iš teatro scenos į kino aikštelę pasakojo Margarita.

„Valerijus Todorovskis atvyko į Vilnių pasižiūrėti mūsų baleto trupės šokėjų. Pirmąkart gyvenime man nereikėjo sunkiai dirbti dėl vaidmens.“

Mokytojai briliantai

M. Simonovą Lietuvoje mokė baleto pedagogai Beatričė Tomaševičienė (M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja) ir baleto primarijus Petras Skirmantas, kuris tuo metu buvo šios mokyklos Baleto skyriaus vadovas.

Filmo veiksmas vyksta sovietmečio mokykloje. Šokėjų kasdienybė – ne tik sunkios treniruotės, nesibaigiančios repeticijos, dietos, bet ir griežtų pedagogų psichologinis spaudimas. „Rusų baleto mokykla visada buvo gera ir netapo sovietine mokykla. Pasitaikė griežtesnių mokytojų, galbūt ir despotų, tačiau buvo ir žmoniškų, jautrių, kurie savo mokinius vedžiojo už rankos, prireikus gelbėdavo ir padėdavo jiems, – apie „Didįjį baletą“ kalbėjo šokėjas, choreografas P. Skirmantas ir buvo atviras: – Filmas mane labai sujaudino – sukėlė daug prisiminimų apie laikotarpį, kai pats šokau Didžiajame teatre Maskvoje. Iki šiol, kai tenka išeiti į tą sceną, kaskart mirštu iš jaudulio, prie to neįmanoma priprasti.“

Baleto mokytoją filme suvaidino rusų aktorė Alisa Freindlich. Rengdamasi šiam vaidmeniui ji lankėsi Agripinos Vaganovos baleto akademijoje Sankt Peterburge. Ten stebėjo pedagogus, jų mokymo metodus, mokėsi žargono.

A. Freindlich veikėja kenčia nuo Alzheimerio – praranda trumpalaikę atmintį, laiko pojūtį ir orientaciją. Vieną vakarą padovanojusi savo mokinei auskarus su briliantais, kitą rytą mokytoja, tai pamiršusi, pasigenda brangenybių.

Panaši situacija buvo nutikusi balerinai, suvaidinusiai Kariną – Anai Isajevai. „Segėdama šiuos auskarus mokytoja šoko, dabar juos perduoda savo mokinei, tai nuostabu, – pasakojo M. Simonova. – Ir mus mokytojai palaikė, kviesdavo į svečius, po egzaminų paruošdavo siurprizų ir malonumų. Tad ne materialinės vertybės ar briliantai svarbiausi.“

Konkuruoti su savimi

Paklausta, kodėl tėvai atveda vaikus mokytis sudėtingo scenos meno, B. Tomaševičienė svarstė: „Baletas – kaip pasaka, užburia ir sudaro įspūdį, kad viskas lengva, gražu, blizga suknelės, skamba muzika. Daug kas pamiršta, kad už viso to slypi sunkus darbas nuo mažų dienų.“

P. Skirmanto teigimu, filme režisierius puikiai atskleidė baleto pasaulio užkulisius. „Man yra tekę šokti su balerina, kuriai visada reikėjo intrigos, akstino šokti. Tarkim, spektaklio metu, prieš trečiąjį veiksmą, ji paslėpė savo kostiumą“, – prisiminė jis.

Perskaičiusi scenarijaus juodraštį M. Simonova susidarė įspūdį, kad jį parašė profesionali šokėja. Sako, atrodė, lyg kas nors būtų ją stebėjęs visą gyvenimą, o paskui apie tai parašęs. „Jis artimas realybei. Todėl filmuojantis teko pasinerti į prisiminimus, dar kartą išgyventi jau nueitą kelią“, – pasakojo Margarita.

Jos herojė Julija filme draugei (kartu ir konkurentei) atiduoda Auroros vaidmenį Piotro Čaikovskio balete „Miegančioji gražuolė“. Todėl vėliau Karina jai suteikia progą šokti „Gulbių ežerą“ Maskvos didžiojo teatro premjeroje. LNOBT viena pagrindinių baleto solisčių, Margaritos draugė Anastasija Čumakova patvirtino: taip iš tiesų nutinka didžiųjų teatrų užkulisiuose. Vaidmenų paskirstymas priklauso ir nuo gyvenimiškų aplinkybių. Net ir tarpusavyje konkuruodami artistai nėra priešiški.

„Man teko dirbti draugiškose trupėse. Bet konkurencija nėra blogai – kitų artistų techniniai gabumai mus motyvuoja ir įkvepia tobulėti. Jei į trupę atvyksta naujas baleto šokėjas, ne pykstame, o stebime ir mokomės. Konkurentu reikia būti pačiam sau – šiandienos spektaklyje šokti geriau nei vakarykščiame“, – įsitikinusi M. Simonova.

Nesubtili kaip Pepė Ilgakojinė

Filme „Didysis baletas“ atskleidžiami įvairūs balerinų gyvenimo aspektai, tarp jų – ir tragiški. Iš provincijos kilusi menininkė sostinėje užauga be šeimos ir be mamos (sunkiai dirbančios, kol dukra sostinėje „kilnoja kojas“) pritarimo. „Mesti baletą nėra sudėtinga, tai – beveik neįmanoma“, – filme teigia patyręs prancūzų artistas, kasdien skaičiuojantis, kiek centimetrų sumažėjo jo šuolis. Paklausta, ar buvo sunku filmuotis, M. Simonova sakė: „Taip, sunku, bet baletas – sunkiau.“

Dažną šokėją lydi jo profesijos laikinumo nuojauta. Prieš septynerius metus Margarita mieliau būtų šokusi trupėje, nei sutikusi vaidinti filme. Dabar balerinos-aktorės karjeros neatsisakytų. „Filme kalbamės apie laikinumą ir tai, kad laikas mums yra nepalankus. Atiduodame daug meilės, kuri – be atsako. Per tiek metų susigadiname sveikatą, dažno šokėjo karjera baigiasi staiga arba per anksti. Todėl vaikams reikia įvairaus išsilavinimo. Turbūt esame vieni nedaugelio tokių, kurie M. K. Čiurlionio menų mokykloje augame greta dailininkų ir muzikų, nuolat plečiame savo akiratį ir įgyjame visapusišką meno išsilavinimą“, – mąstė Margarita.

Taip pat ji – buvusi akrobatė. Dar vaikystėje tėvai dėl dukters sveikatos atsisakė profesionalaus sporto užsiėmimų. Kadangi buvo aktyvi, o nuo ketverių metų priprato prie ilgų treniruočių, Margarita susirado ir pradėjo lankyti baleto būrelį. Į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ji stojo pavėlavusi – dvylikos metų. Sako, įstoti jai padėjo trečiasis, improvizacijos turas, mat visada buvo artistiška ir bebaimė.

„Kai pradėjau žiūrėti filmą, pamaniau, kad scenarijus – apie Margaritos vaikystę, – šypsojosi buvusi M. Simonovos mokytoja B. Tomaševičienė. – Ji buvo panašesnė į Pepę Ilgakojinę nei subtilią baleriną. Išraiškingos akys be žodžių kalbėjo ką galvoja. Antroje klasėje Margarita neturėjo reikiamo kūno sudėjimo, bet padarė tam tikrus baleto judesius ir šuolius (sissonne) ir iškart supratau, kad ji gali šokti, o aš turiu jai padėti.“

„Laikas mums yra nepalankus. Atiduodame daug meilės, kuri – be atsako, dažno šokėjo karjera baigiasi staiga arba per anksti.“

Sėkmė – ir atsitiktinumas

V. Todorovskis paprastai pats rašo, režisuoja ir prodiusuoja savo filmus. Kurdamas šį vaikščiojo į spektaklius, klausėsi teatre dirbančių žmonių pasakojimų. Pamatęs, kaip balerinos apšyla, aunasi puantus, velkasi kostiumus ir scenoje virsta gulbėmis, jis susižavėjo baletu.

„Didysis baletas“ nufilmuotas Maskvos didžiajame teatre, jo scenoje ir repeticijų salėse. Visus šokėjus vaidino tikri baleto artistai. Kadangi nufilmuota 3,5 val. filmo, jis buvo apkarpytas. Iš šios medžiagos dar ketinama kurti keturių serijų televizijos serialą.

Filme pirmasis Julijos mokytojas pataria jai niekada po premjeros negerti šampano, nes nuo jo apsunksta kojos. Geriau, moko jis, – konjakas. „Taip ir yra, – patvirtino P. Skirmantas juokaudamas. – Kartą per tris mėnesius sušokau 96 spektaklius. Stiprus alkoholis atpalaiduoja įsitempusius raumenis. Ir nutrina nesėkmę, jei kas nors nepasisekė.“

Baleto pedagogai, atlikėjai sutiko, kad didžiają dalį šokėjo sėkmės sudaro kruopštus darbas ir disciplina, mažesniąją – talentas. „Yra puikių baleto šokėjų, kurie suka daug piruetų ir aukštai šokinėja. Bet tiek pat svarbi charizma ir erudicija. Šokėjas scenoje turi ne tik kilnoti kojas, bet ir pasakoti istoriją, – tikino P. Skirmantas. – Kartais sėkmę lemia ir atsitiktinumas – choreografas, meno vadovas pastebi šokėjo akių spindėjimą, talentą ir padeda jam atsiskleisti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"