Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Dovanoja išeivijos gyvenimą

 
2016 04 27 6:00
Vytautas Petrulis: „Užsimojau aprėpti kuo plačiau. Kas domisi mūsų istorija, tas medžiagos mano archyve atras apsčiai.“
Vytautas Petrulis: „Užsimojau aprėpti kuo plačiau. Kas domisi mūsų istorija, tas medžiagos mano archyve atras apsčiai.“ Algirdo Tarvydo nuotraukos

Vytauto Petrulio keitusio Toronto ir Los Anželo veidus gyvenimo istorija dar kartą parodo mūsų išeivijos kūrybiškumą ir darbštumą. Pastarosiomis dienomis Lietuvoje lankęsis JAV lietuvių architektas ir kino metraštininkas savo tėvynei, iš kurios dar vaikas turėjo trauktis 1944 metais, rengia dvi neįkainojamas dovanas – penkis dešimtmečius kauptą vaizdų archyvą ir itin gausią filmavimo įrangos kolekciją.

1997 metais dokumentininkas Algirdas Tarvydas baigė kurti filmą „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“. Kultūros mecenato Antano Mikalajūno kviečiamas, 1999-aisiais išskrido į Jungtines Valstijas parodyti juostos lietuvių išeiviams. Su filmavimo kamera mėnesį lankėsi žymių lietuvių šeimose. A. Mikalajūnas tada jam pasakęs: „Ir mes čia turime žymų filmininką – V. Petrulį.“ Juodu susipažino V. Petrulio namuose Santa Monikoje, Kalifornijoje. V. Petrulis fiksavo Amerikos lietuvių bendruomenės renginius, svarbiausius įvykius ir asmenybes, talkino tikram kino profesionalui Pauliui Jasiukoniui, Amerikos lietuvių televizijos kūrėjui Arvydui Reneckiui.

Vėliau V. Petrulis viešėjo pas A. Tarvydą, atskrido pasitarti, ką daryti su didžiuliu P. Jasiukonio archyvu. A. Tarvydas jam patarė viską gabenti į Lietuvą. Svečias lankėsi atnaujintame Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), filmavo, grįžęs parodė P. Jasiukoniui, kur galėtų būti saugomas jo kūrybos kraitis. Šis nedvejodamas sutiko priimti A.Tarvydo pasiūlymą.

Dar vėliau ta pati dilema iškilo ir V. Petruliui. Talkininkaujant A. Tarvydui, nuspręsta kreiptis į LCVA ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų – pastarajam atiteks jo filmavimo kamerų kolekcija.

Vytauto Petrulio archyvui kelią į Lietuvą parodė dokumentinio kino kūrėjas Algirdas Tarvydas (kairėje).
Vytauto Petrulio archyvui kelią į Lietuvą parodė dokumentinio kino kūrėjas Algirdas Tarvydas (kairėje).

Kalėjime su prezidentiene

1944 metais artėjant sovietams V. Petrulio tėvai nusprendė trauktis į Vakarus. Antraip grėsė sunaikinimas, nes dar prieš karą šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Tėvai turėjo žemės Užkanavės kaime, šiauriau Palangos. Rudeniop rengtasi trimis žvejybiniais laivais – kuteriais – iš Šventosios uosto plaukti į Švediją. Tačiau vokiečių pasienio tarnyba pastebėjo bėglius, įspėjo Baltijoje patruliavusius savo laivus. Karo ligoninės laivas „Berlin“ nulydėjo kuterius į Rygą. „Visa laimė, kad mus sustabdęs kapitonas buvo lietuvių kilmės. Sakė esąs iš Memelio, lietuviškai kabėjo su akcentu“, – kalbinamas „Lietuvos žinių“ žurnalisto pasakojo V. Petrulis. Bėgliai buvo uždaryti į centrinį Rygos kalėjimą. „Čia dar ne viskas, – intrigavo pašnekovas. – Rengiantis kelionei į Švediją, porą savaičių pas mus gyveno Nutautų šeima su dviem dukterimis – Danute ir Alma. Nutautai kartu su mumis pateko į kalėjimą. Tai štai toji Alma vėliau tapo prezidentiene. Dabar galiu pagrįstai teigti kalėjęs kartu su būsima prezidentiene – tuo pačiu laiku ir už tą patį „nusikaltimą“, – nusijuokė V. Petrulis.

„Persistengė“

Rygoje šeimos buvo išskirtos – moterys su vaikais atsidūrė Vokietijoje, vyrai išvaryti kasti apkasų. Po kurio laiko Petrulių šeima vėl susiėjo Vokietijoje ir 1948 metais išplaukė į Kanadą. Po metų Vytautas įsidarbino padėjėju statybų bendrovėje, vakarais mokėsi Kalgario technikos mokykloje. „Pamenu, ateina į statybvietę architektai, kostiumuoti, su „šlipsais“. Duoda nurodymų, jei reikia, išbara darbų vykdytojus. Man jie darė didžiulį įspūdį. Sakiau sau: „Kodėl pats negalėčiau toks tapti? Laiko juk turiu“, – taip tada samprotavo V. Petrulis.

Vytautas Petrulis sostinėje aplankė Vytauto Kasiulio dailės muziejų.
Vytautas Petrulis sostinėje aplankė Vytauto Kasiulio dailės muziejų.

Deramai pasiruošęs jaunuolis stojo į architektūrą Toronto universitete. „Lietuviai tuo laiku gerokai persistengdavo: esi emigrantas, aplinka svetima, turi išsikovoti savo vietą, pasirodyti esąs geresnis už kitus. Todėl ir „persistengdavome“. Man pavyko gauti gerus įvertinimus ir įstoti“, – pasakojo svečias iš Santa Monikos. 1958 metais studijas jis baigė su pagyrimu. Po jų dirbo keliose architektūros firmose, suprojektavo Toronto universiteto koledžo pastatą, Kanados federalinės valdžios užsakymu nubraižė ir pastatė didžiulį kompleksą kietojo ir skystojo kuro energijos tyrimams.

1980 metais su šeima V. Petrulis persikėlė gyventi į JAV – iš pradžių į Finiksą Arizonoje, vėliau į Los Andželą. Disneilende suprojektavo du kino teatrus su 360 laipsnių ekranais. Jie turėjo iliustruoti Kalifornijos praeitį. Dėl skrydžio efekto ekranai įrengti po žiūrovų kojomis. Šiam darbui lietuvis atidavė penkerius metus. Su Walto Disney imperija jis turėjo ir daugiau reikalų. Aktyviai prisidėjo prie Los Andželo puošmenos – „Walt Disney Concert Hall“ atsiradimo. Viena jo užduočių buvo rūpintis pastato apdailos detalėmis. Koncertų salė, vienas ryškiausių miesto architektūros akcentų, buvo atidaryta 2003 metais. Vėliau V. Petrulis vertėsi komercine veikla, ėmėsi namų statybos.

Kol sulaukė skaitmeninės eros

Dar būdamas gimnazistas, Vokietijoje V. Petrulis susidomėjo fotografija. Per gimnazijos išvyką į Miuncheno zoologijos sodą vaikinas aplankė technikos parodą. Ten išvydo nedidelius filmavimo aparatus. Neįperkami daikčiukai kėlė susižavėjimą. „Na, vieną dieną tikrai turėsiu tokį“, – pasižadėjo sau. Pažadą tesėjo tik Toronte. Išsimokėtinai po 5 dolerius per mėnesį įsitaisė nediduką „Kodak Reliant“. Paskui ėmė pirkti vis naujesnes kameras. Kol sulaukė skaitmeninės eros. Senųjų aparatų neišmetė, kolekcionavo. Ir šįkart apsilankęs Lietuvoje blusturgyje nusipirko rusiškas kameras „Sport“ ir „Aurora“. Dabar savo namuose yra sukaupęs apie... tūkstantį filmavimo kamerų.

Vilniuje svečias susitiko su kino režisieriumi Gyčiu Lukšu.
Vilniuje svečias susitiko su kino režisieriumi Gyčiu Lukšu.

Kai rankose atsirado pirmoji, jaunuoliui kilo klausimas, ką filmuoti. „Juk reikia imtis ko nors rimtesnio“, – svarstęs jis. Pamažu pradėjo dokumentuoti lietuvių bendruomenės įvykius, įamžino išeivių verslininkus. „Istorija nėra praeities įvykiai. Tai tų įvykių interpretacija. O ji nebūtinai teisinga, tiksli. Šitai žinodamas ir pradėjau įrašinėti, fiksavau tai, ką mačiau. Dabar mano surinkta medžiaga tapo istorijos dokumentu“, – teigė V. Petrulis.

Unikalūs kadrai

Jo įrašų kolekcijoje yra išlikęs nepakartojamas epizodas su poetu Bernardu Brazdžioniu. Per lietuvių pobūvį, nepastebėjęs į jį nukreiptos kameros, poetas vienam pašnekovui ištarė: „Jau mano daina sudainuota.“ Po savaitės B. Brazdžionis mirė.

Lietuvių kino kronikininkas įamžino pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo prof. Vytauto Landsbergio, prezidento Algirdo Brazausko susitikimus su tautiečiais Amerikoje. Ne kartą jo objektyve atsidūrė JAV lietuvių aktorės Ruta Lee ir Ann Jillian (Jūratė Nausėdaitė). Kalbino jis ir pasaulinio garso lietuvių antropologę Birutę Galdikas.

Filmuoti ir literatūros vakarai, susitikimai su rašytojais, poetais. Maironio lietuvių literatūros muziejuje jau saugomas poeto Henriko Nagio paskaitos apie lietuvių poezijos raidą įrašas. 1989 metais V. Petrulis įamžino Vytauto Kernagio ir „Dainos teatro“ pasirodymą Los Andžele per gastroles JAV ir Kanadoje. Vėliau filmavo solinius V. Kernagio koncertus.

Kino dokumentininko archyve yra kadrų, kai 2007 metais Arūnas Matelis atsiima JAV režisierių gildijos apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į Žemę“.

V. Petrulis nufilmavo ir krepšininką, Europos čempioną Praną Lubiną, atidarantį „Lietuvių dienas“ Los Andžele. Jo kamera užfiksavo ir kitą lietuvių krepšininką Šarūną Marčiulionį, pasirašantį ant suvenyrinių grupės „Greatful Dead“ marškinėlių Barselonoje, taip pat fiksavo, kaip lietuvių rinktinė tapo Barselonos olimpinių žaidynių sidabro medalių laimėtoja.

Tikras „jomarkas“

Per penkis dešimtmečius nufilmuotos medžiagos V. Petrulis buvo sukaupęs visomis formomis. Tad atėjo metas ją suderinti, suvienodinti, užtat įsigijo specialią montavimo aparatūrą. Iš pradžių užsibrėžė suredaguoti ir įrašyti 400 DVD. Filmininką skatino pažintis su pokalbių portalo „I Am Lietuva“ žurnaliste Alexandra Kudukis. Viena užsienio lietuvių informacijos ir pramogų portalo įkūrėjų su kolegomis dabar peržiūrinėja medžiagą, svarsto, kaip ją būtų galima pristatyti, panaudoti, paviešinti.

Su P. Jasiukoniu V. Petrulis rengė TV žurnalą „Lietuvai“. Iškilus kultūrininkas Bronys Raila parašė jo vedamąjį. Filmavo ir dainuojančius Brazilijos lietuvius, ir Monrealyje prie parlamento rūmų piketuojančius kanadiečius, kurie reikalavo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. „Užsimojau aprėpti kuo plačiau. Kas domisi mūsų istorija, tas medžiagos mano archyve atras apsčiai“, – tikino V. Petrulis. Įamžino ir kadrus, kai JAV pagaliau pripažino Lietuvą. „Tada į Šv. Kazimiero parapiją Los Andžele suvažiavo visos Amerikos TV stotys. Buvo tikras „jomarkas“, – prisiminė 1991-ųjų rugpjūtį V. Petrulis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"