Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

E. A. Cukermanas: tapyba tarp juodo ir balto

 
2015 09 15 6:00
Eugenijus Antanas Cukermanas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Vienas pirmųjų ir ryškiausių grynosios abstrakcijos kūrėjų vilnietis Eugenijus Antanas Cukermanas pastarąjį kartą savo darbų parodą buvo atvėręs 2011 metais. Dar ankstesnė įvyko jau beveik neatmenamais 2002-aisiais. Nacionalinės premijos laureatas viešumoje rodosi retai, o pasirodęs visada turi ką pasakyti. Nustebino ir šįkart – spalvinga, verpetuota mažų matmenų tapyba: RA galerijoje-studijoje E. A. Cukermanas eksponuoja tris dešimtis miniatiūrų.

Žinia apie naują parodą pasiekė netikėtus tolius. Štai vienas lankytojas dėl jos atvažiavo net iš Šveicarijos. Tiesa, ne Alpių, o tos, esančios tarp Jonavos ir Kauno. Susidomėjimas didžiulis, RA duris žmonės varsto nuo ryto iki vakaro. Paroda veiks iki rugsėjo 18 dienos.

„Lietuvos žinių“ kalbinamas tapytojas iškart prabyla apie kūrybą. Prisipažįsta visada vengęs realistinio, natūralistinio vaizdavimo. Daug dėmesio teikiąs drobės pakraščiams, siekiąs tam tikros asimetrijos. Kad rastųsi intriga ir, svarbiausia, dominuotų vertikalė. „Nes horizontalė, kelios juostos suponuoja peizažą. O peizažas yra šiokia tokia užuomina į realizmą, tikrovės atkartojimą. Vertikale atskleidžiamas vidinis kūrinio ritmas. Ji man primena vaikystę, klaviatūrą, kai mokiausi skambinti fortepijonu“, – teigia parodos autorius.

Prisipažįsta norįs siekti bespalvės tapybos. Remiasi dar per piešimo studijas išmoktais dalykais: visų pirma žmogus vertina objekto dydį, paskui - jo formą ir galiausiai – spalvą. Ji ne tokia svarbi, pagal reikšmę - trečia. „Norėčiau kuo mažiau spalvų. Tik kol kas nepavyksta, gal ateity. Galėčiau išsiversti su juoda ir balta, bet, matyt, nesu tam subrendęs. Arba nerandu kelio. O gal man jau vėlu ko nors atsisakyti“, – svarsto tapytojas.

Ko esi vertas

– Per keturis dešimtmečius jūsų tapyba keitėsi, iš pradžių buvo tanki, monochrominė, kontempliatyvi, vėliau skaidrėjo, vėrėsi erdvėmis. O šįkart išlaisvinote daug judrių pavidalų, paskleidėte nemažai spalvų. Tad jos tikrai nėra „trečioje vietoje“.

– Keturi dešimtmečiai – ne visai tikslu. Dirbau vadinamąjį valdišką darbą, „nuo - iki“. Energijos tapyti nebuvo daug, galimybių – taip pat. Nebūdamas Dailininkų sąjungos narys, negalėjau nusipirkti dažų, neleido.

– Esą ne ta gildija, todėl negalima?

– Taip, visiškas absurdas. Ir dar įteisintas. Žmonės tuo nė nesistebėjo: „Taip radome, taip ir paliksime.“ Pradžia buvo dar institute, paskui teko gerokai įsitraukti į architekto darbą. Jis man visai patiko, buvo prie „dūšios“. Tik tiek, kad dirbi įstaigoje, projektą darai ne vienas. Prisideda konstruktoriai, technologai, ekonomistai. Tada jau - gamyba. O čia projektas „apkarpomas“, galimybių jį visiškai įgyvendinti dažniausiai nelieka. Kaupėsi nuoskaudos. Dar matai, kas vyksta pasaulyje, tarkime, tuos italų dizaino pavyzdžius...

Galbūt tai buvo vienas akstinų imtis tapybos. Čia esi pats sau „nuogas“, niekas tavęs neapgins. Tačiau gali parodyti, ko vertas.

Suprantama, savamoksliui buvo nelengva. Pats kuri, pats vertini. Be to, neturėjau sąlygų, stigo laiko. Rimčiau pradėjau dirbti pajutęs, kad daugiau nebenoriu būti sekmadieniniu tapytoju. Vokiečiai turi tokį kietą talpų terminą „Sonntagsmaler“. Kai aplinkybės leido, išėjau iš darbo, likau be pajamų. Tačiau turėjau studiją, galėjau tapyti.

Man svetima paveikslo kaip lango į realybę koncepcija. Nors, kad ir ką darytum, sąšaukos, iliuzija atsiranda. Todėl kartais deginu drobės paviršių, naudoju dervą. Tokios intervencijos griauna „optiką“. Tai jokia teorinė nuostata, tiesiog taip išeina natūraliai.

Vienas Eugenijaus Antano Cukermano tapybos darbų.

Iš peties

– Apie 1998-uosius jūsų tapyba gerokai keitėsi. Kodėl?

– 1978 metais kėliausi į dirbtuvę prie Lukiškių. Patalpa buvo nepaprastai graži. Tik trikampis savotiškas: tarp saugumo, kalėjimo ir ligoninės. Beje, dabar irgi dirbu įdomiame trikampyje: tarp kapų, beprotnamio ir bažnyčios. Viskas vietoje. (Nusijuokia.) Po dvidešimties metų, 1998-aisiais, persikėliau į naują studiją Antakalnyje, vieno kambario butą. Kažkas pajudėjo, padariau keletą darbų, paskui - dar kelis. Negaliu sakyti, kad buvo „tikresni“, tačiau pajutau – tikrai mano. Ir dabar juos pasilaikau, nepaleidžiu. Manau, jei pavyktų grįžti prie jų stilistikos, būtų gerai.

Įtakos turėjo ir darbai ant popieriaus. Daromi Bikuškio dvaro pleneruose, taip pat kūrybinėje viešnagėje Paryžiuje, kur lankiausi du kartus po porą mėnesių. Tapyba ant popieriaus šiek tiek paveikė rankos judesį. Pradėjau tapyti „iš peties“. Vartojamas toks terminas „gestinė tapyba“, anglai sako action painting. Atsirado daugiau išorinės ekspresijos.

Žmogus daug ką įsikalba, dorai nė nenutuokia, koks tikrasis jo būdas. Kai prieš keliolika metų mokiausi vairuoti, instruktorius sakė: „Šumacherio temperamentas, labai azartiškai važinėjate.“ Matot, kol nebuvau patekęs į tokias aplinkybes, nežinojau, koks tas mano temperamentas.

– Atsiskleidė judrioje eismo dalyvių bendruomenėje...

– Taip. Tapyba pasidarė šiek tiek aktyvesnė. Spalvingesnė? – tai labiau išorinis reiškinys. Kas bus toliau, nežinau. Norėtųsi grįžti prie tokio skurdaus, romaus meno. Bent jau paviršiuje. Žmogus gali atrodyti labai ramus, vilkintis pilkai, o viduje – žvėris...

Pašnekesiai su darbais

– Įdomus abstraktaus kūrinio santykis su žiūrovais. Vienas stengiasi įžvelgti konkrečius pavidalus, siužetus, kitas drobes vertina kaip emocijos išraišką, mato dailininko nuotaiką, būseną. Jums, abstrakcionistui, tokie svarstymai ne naujiena. Ką apie tai manote?

– Galbūt tai neišvengiama. Žmogui būdinga klasifikuoti pavidalus. Bent jau taip tvirtina geštaltpsichologija. Arba prisiminkime gerai žinomą Leonardo da Vinci frazę, raginimą žiūrėti į debesis, į sienų tinką. Tai lavina vaizduotę. Tačiau kartais atsisuka prieš autorių, kenkia. Kadaise kolegė grafikė viename mano darbe įžiūrėjo ožką. Ten tokios baltos dėmės, o jai – ožka, ir amen. Nuo tada ir aš ten matau ožką. Ką padarysi?..

– Po jūsų kūrybos albumo pasirodymo 2005-2006 metais ir parodos „Meno nišoje“ 2011-aisiais vėl rinkotės tylą, darėte ilgą pauzę. Kaip ir kada ateina laikas ją nutraukti? Susikaupia kritinis kiekis darbų?

– Kai darbai studijoje, kalbiesi su jais, jie – su tavimi. Čia, matyt, iš filosofo Martino Bubberio. Tačiau ateina metas, kai jie prašosi atgręžiami į žiūrovą. Truputį pritempta, bet taip yra. Už tokias mintis, beje, iš vieno menotyrininko gavau sprigtą, esą – „mistifikacija“, „paslaptinga masonų ložė“, „autorius šnekasi su darbais“. Na, tikrai šnekasi. Tarkime, nepavyksta tapyba, ką nors ne taip padarai. Tai ką? Emocija, keiksmas, teptukas skrieja į dirbtuvės kampą. Su daiktais galima apsipykti. Pavyzdžiui, koja užkabini fotelį...

– Spiri atgal...

– ...vieną pirštelį suskaldai. Tad galima ir su paveikslais kalbėtis. Juk tai ne vien grožio kūryba, bet ir fizinis darbas. Šiek tiek, sutikite, čia yra gyvasties. Drobė turi savo kūną, joje matyti tavo judesių žymės. Štai dėl ko tapyba man artima – tai manualinis darbas. Dirba ne tik smegenys, bet ir rankos.

Aikštelėje ant spintos

– Įdomu, kodėl vienas autorius žengia į vieną dailės srovę, o kitas dairosi kitos? Kaip jūs atradote abstraktųjį ekspresionizmą? Kas vedė jo link?

– Studijų metais gavau dailės pagrindus, dirbdavome iš natūros. Suprantama, sovietmetis, realizmas, natūra. Iš pradžių prieinama priemonė buvo akvarelė, paskui - šiek tiek „aliejaus“. O vėliau visą savarankišką gyvenimą domėjausi tam tikrais dalykais, priešgyniaudamas reiškiniams, kuriuos mačiau aplink. Kaune, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, man patiko Vladas Didžiokas, tos didelės dėmės – balta, juoda, žalia...

Tada pradėjau mėginti pats, gavau impulsų iš užsienio žurnalų, literatūros. Kai atsirado galimybė tiesiogiai pamatyti amerikiečių tapybą – spalvota action painting, Markas Rothko, Barnettas Newmanas, – ji man padarė didžiulį poveikį. Dar buvo ir siurrealistai, ir socialinio realizmo atstovas Benas Shahnas, kilęs iš Kauno, Yves'as Tanguy iš Prancūzijos. Jie išjudino mano tapybos sampratą. Pasirodo, tapybos „kūnas“ gali būti visai kitoks! Drobės paviršiuje gali būti visai kiti pavidalai. Be iliuzijų, užuominų į realius daiktus, tikrovę. Mane tai patraukė, kūriau nedidelio formato darbus ant kartono. Sąlygų visai neturėjau, gyvenau bendrabuty. Darbo vietą buvau įsirengęs ant spintos, tokią aikštelę po aukštomis lubomis. Pasiekdavau ją kopėčiomis, dirbdavau tik sėdomis.

Manau, tapyboje neužėmiau niekieno vietos. Susipyliau savo kauburėlį ir tupiu ant jo.

Paroda veiks iki rugsėjo 18 dienos.

Ne vien optika

– Miniatiūras rodyti miniatiūrinėje RA erdvėje... Gal galerijos damos – tapytojos Aistė Černiūtė ir Rūta Eidukaitytė – paskatinio miniatiūras kurti?

– Jos paskatino imtis tokio formato. Pernai dalyvavau RA parodoje „Spiečius“. Nesakysiu „iššūkis“, tačiau pamėginau mažą formatą. Pirmi darbai nebuvo tapyba, labiau panašūs į mano ciklą „Atodangos“: keli drobės sluoksniai, briaunos, reljefas. Įsibėgėjau, pratęsiau Bikuškyje, tada pamėginau namie. Atsirado krūvelė darbų. Manau, jie ir tapybiška galerijos erdvė gerai dera.

– Iššūkiu nevadinate, tačiau paklausiu, kokių sunkumų teikia mažos formos?

– Energijos vis tiek įdedi tiek pat. Ir to nepasitenkinimo, ir techninio darbo. Juk turi reikalą su aliejiniais dažais - išsitepi, išterlioji sienas, grindis, lubas. O padarai kone žaisliuką. Nori nenori, yra tokia nuostata, kad įprasto formato darbas – concerto grosso. Ten griežia visi instrumentai. O šiuose geriausiu atveju girdėti fleita ir koks obojus.

– Klaipėdoje viešėjęs vokiečių dailininkas Rudolfas zur Lippe yra sakęs, kad abstrakčiojo meno kūrinyje nėra nieko, ko nebūtų mus skraidinančioje Visatoje. Kitaip tariant, ir abstraktusis menas atskleidžia tikrovę. Ar sutinkate su šia mintimi?

– Viską suvedate į matymą, regą, optiką. Tačiau, be jos, juk yra ir kitos juslės, ar ne? Čia gali būti tai, ko nematai, bet priimi kitais receptoriais. Tarkime, žmonės tikėjo, kad tarp Žemės ir Saulės yra nematoma substancija, vadinama eteriu. „Kaip gali būti tuštuma?“ – stebėjosi jie. Gal ir tuštuma yra tam tikra substancija. Tad gali būti ir neregimi pavidalai.

Galėčiau atšauti ir Jacksono Pollocko fraze. Jo klausė, kodėl netapantis iš natūros. Atsakė: „Aš irgi esu natūra.“ Vienas jos pavidalų. Keturi būties pavidalai – mineralai, augmenija, gyvūnai ir žmogus – minimi jau Senajame Testamente, kituose pasaulio sukūrimo pasakojimuose. Drobėje palieki šiek tiek gyvasties. Tad žmogaus pastanga, įdėta energija gali paveikti kitą ne tik per regėjimą.

– Na, įprasta manyti, kad dailė yra regimasis menas.

– Tačiau ne vien „optika“.

Trumpai

E. A. Cukermanas gimė 1935 metais Kaune. 1954–1960 metais studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). 1960-aisiais persikėlė gyventi į Vilnių. 1976 metais surengė pirmą autorinę parodą. Sovietmečiu buvo vienas pagrindinių semikonformistų lietuvių dailėje, valdžios ignoruotas iki devintojo dešimtmečio pabaigos. 1989–1999 metais buvo „Grupės 24“ narys. Nuo 1990 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1992 metais gavo Austrijos švietimo ir kultūros ministerijos „Kulturkontakt“ fondo stipendiją, 1997 metais – Pollock-Krasner fondo (JAV) vienkartinę stipendiją. 2000 metais E. A. Cukermanui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"