Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Eglė Witting-Marcinkevičiūtė: mąstykime kartu

 
2015 10 11 6:00
Eglė Witting-Marcinkevičiūtė. Asmeninio albumo nuotrauka

Į kultūros ir meno žurnalo „Kultūros barai“ anketą atsakė filosofė Eglė Witting-Marcinkevičiūtė.

1. 2015 m. Kovo 11-ąją paminėjome ketvirtį amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Per šį netrumpą, sudėtingą, prieštaringų įvykių ir sukrėtimų kupiną laikotarpį subrendo nauja, laisvėje gimusi šalies gyventojų karta. Regis, laiko distancija pakankama, kad būtų galima kritiškai apmąstyti įvykusius pokyčius. Kokie poslinkiai ir kokie pasiekimai kultūros ir intelektualinio gyvenimo srityse laikytini reikšmingiausiais?

Vertinant tautos mastu, kultūrinis ir intelektualinis progresas yra didelis. Jeigu okupacija būtų užtrukusi dar kokį dešimtmetį ilgiau, tremtinių ir rezistencijos dalyvių atsiminimai nebūtų buvę užrašyti, juo labiau paskelbti, taigi būtume praradę tą atminties dalį, kuri sudaro kiekvienos politinės bendruomenės stuburą. Nors toje publikacijų lavinoje ne viskas vertinga, bet svarbiausia, kad teisę rašyti atgavo ir ja pasinaudojo tie, kuriems sovietmečiu buvo užčiaupta burna.

Vis daugiau lietuvių mokslininkų knygų išleidžia pripažintos Vakarų leidyklos, nors tai dažniausiai tekstai, susiję ne su bendresniais klausimais, bet su Lietuvos kontekstu (tai rodo dar gana ryškų atsilikimą), vis tiek pažanga labai didelė. Žmonės vis dažniau skaito, remiasi ne Rusijoje išleista profesine literatūra. Lietuvos menininkų, madų dizainerių kūryba tampa vis labiau matoma ir vertinama. Pasidžiaugti yra kuo.

2. Ar per dvidešimt penkerius metus Lietuvos visuomenei pavyko išsiugdyti nors šiokius tokius blaivaus ir kritiško mąstymo įpročius? Ar yra pagrindas teigti, kad šiandien ji brandesnė, įžvalgesnė, pilietiškesnė negu anksčiau? Ar turime pakankamai tvirtą stuburą, kad nepasiduotume jėgoms, siekiančioms manipuliuoti viešąja nuomone, ypač svarbiausiais valstybės ir tautos egzistencijos klausimais? O gal priešingai – visuomenė tapo gerokai inertiškesnė ir abejingesnė negu buvo Sąjūdžio laikais?

Lietuvos visuomenė juda skirtingais greičiais. Tie, kurie sugebėjo pasinaudoti laisve, suartėjimu su Europa, kuriuos vedė noras tobulėti, kurie pramoko kalbų ir stengėsi neatsilikti nuo technologinės pažangos, tapo ir kritiškesni, ir pilietiškesni. Socialiniuose tinkluose šiandien vyksta nepalyginamai atviresnė ir įdomesnė polemika, aprėpianti politiką, kultūros kritiką, negu oficialiose institucijose. Kai kurie anoniminiai internautai rašo tokius gilius intelektualius komentarus, kad šalia jų Lauro Bielinio ar Ainės Ramonaitės įžvalgos atrodo labai jau skystos. Tačiau nepamirškime, kad dar labai daug, ypač vyresnės kartos, žmonių beveik visą informaciją gauna iš radijo ir televizijos, taigi nuolat sukasi tam tikroje „galvaplovėje“…

Kad bendras visuomenės atsparumo manipuliacijoms ypač svarbiausiais valstybės ir tautos egzistencijos klausimais koeficientas yra smuktelėjęs, palyginti su Sąjūdžio laikais, – akivaizdu. Vis dėlto nemanau, kad tai vidinės degradacijos apraiška. Atgimimo tarpsniu žmonių atsparumas irgi nebuvo beribis, tačiau sovietinės valdžios struktūros tada jau buvo „pametusios galvą“, jų klaidinimo technologijas visi greitai „perkąsdavo“. Vėliau tos struktūros ne tik Lietuvoje efektyviai reorganizavosi ir meistriškai ištobulino savo veikimo metodus. Rusijoje vyko analogiška kompartijos ir kagėbistų reorganizacija ir įsitvirtinimo procesas. Prieš ketvirtį amžiaus, kai tos struktūros dar nebuvo apsišarvavusios naftos milijardais ir kvietimais į G-8 vakarėlius, Maskvos gatvėse nebuvo šaudomi opozicijos lyderiai ir kritiškai rašantys žurnalistai. Kas buvo Nazarbajevas prieš dvidešimt penkerius metus, o kas jis yra šiandien, kai už prokazachstaninę propagandą gali po tris, keturis šimtus tūkstančių eurų sumokėti Romano Prodi“ui, Aleksandrui Kwaśniewskiui, Horstui Köhleriui, Gerhardui Schröderiui, Alfredui Gusenbaueriui, Tony“ui Blairui ir kitiems Europos aukščiausios lygos socialistams bei socialdemokratams? Tad ar verta stebėtis, kad ir Lietuvos teisėjai šiandien jau nebebijo išteisinti omonininkų, susitepusių rankas krauju? Ar toks sprendimas būtų įmanomas be tam tikro užnugario? Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Lietuvoje ir už jos ribų vyko įnirtingas ideologinis sovietinės sistemos reabilitavimas, o lygia greta sovietinis elitas su savo palikuoniais įsitvirtino įvairiuose valdžios lygmenyse. Taigi, nors kritiškai ir pilietiškai mąstančių asmenų procentas šiandien nebūtinai yra mažesnis, bet sistema, iš kurios gniaužtų buvo pavykę laikinai ištrūkti, šiandien ir vėl mus laiko už trumpo pavadžio…

3. Kokių slenksčių Lietuva taip ir nesugebėjo įveikti per šį Nepriklausomybės laikotarpį ir kokios priežastys – socialinės, kultūrinės, politinės, mentalinės ir t. t. – lėmė, kad po ketvirčio amžiaus susiduriame su tokia daugybe skaudžių iki šiol neišspręstų, o neretai net nebandomų spręsti socialinių problemų?

Atsakymai į šį klausimą kiek skirtųsi, nelygu, apie kokią nesprendžiamą problemą kalbama. Iš mentalinių priežasčių išskirčiau vieną, kuri užkerta kelią daugelio problemų sprendimui, – tai pragmatizmo ir valstybinio mąstymo stoka. Panagrinėkime porą pavyzdžių. Antai Jūratė Laučiūtė straipsnyje „Kokių piliečių reikia Lietuvai?“ (1) pasisako prieš dvigubos pilietybės idėją, labiausiai motyvuodama tuo, esą tai apsunkins Lietuvos socialinę sistemą. Aišku, būtų galima autorei tiesiog paaiškinti, kad įstatymai paprastai leidžia naudotis socialine sistema tos valstybės, kuriai tu moki mokesčius, o ne tos, kurios pilietis esi, tad visai nėra ko skambinti pavojaus varpais. Tačiau dėmesį prikausto ne tiek straipsnio esmė, kiek jo tonas. Emociškai įsijautusi autorė vaizduoja emigrantus kaip bedievius lupikautojus, neturinčius ką daugiau veikti, kaip tik gudriai tykoti, gal pavyks mūsų bėdžiams numauti paskutines kelnes... Tekste nerasime jokios nuorodos į tai, kad, strategiškai ir pragmatiškai mąstant apie šalies ateitį, viena iš svarbiausių užduočių – siekti, kad Lietuva išvykėliams liktų traukos centru. Visai priešingai: humanitarinių mokslų daktarės vaizduotė brolių, seserų, vaikų ir anūkų sugrįžimą prilygina Aukso Ordos antpuoliui...

Kitas pavyzdys – istorikas Alfredas Bumblauskas kartu su žurnalo Naujasis Židinys-Aidai vyriausiuoju redaktoriumi Nerijumi Šepečiu neseniai pasiūlė liautis gedėti, minint Ribbentropo-Molotovo paktą, girdi, tai buvo ne Lietuvos sunaikinimo, bet Baltijos kelio diena…(2) Negalėčiau pasakyti, kiek mūsų istorikai yra pajėgūs pasverti savo plepalų pasekmes valstybei, bet nenustebčiau, sužinojusi, kad Aleksandras Duginas jau pakvietė juos į kokią nors eurazofilų konferenciją. Viena aišku: tą dieną, kai lietuviai rugpjūčio 23-iąją minės ne su gedulo juostelėmis ant trispalvės, o trypdami kadrilius ir polkas, Rusija jau bus laimėjusi propagandos (o gal ir kitokį) karą…

Mano mama pasakoja, kad senelis, kai grįžo iš tremties ir padavė paraišką reabilitacijai, džiaugėsi, kad jo byla pateko į ruso, o ne į lietuvio pareigūno rankas. Anksčiau to nebūčiau galėjusi suprasti, bet šiandien, deja, puikiai suprantu.

Pagrindinė mentalinė priežastis, užkertanti kelią išspręsti daugelį socialinių problemų, yra tai, kad nemaža lietuvių (ypač elito) dalis yra priešiška valstybingumui ir visam tam, ką ši sąvoka apima. Nesakau, kad tas priešiškumas visada yra sąmoningas, tačiau racionali pačios laikysenos analizė verčia daryti būtent tokią išvadą. O gerais norais, kaip sakoma, ir pragaras grįstas...

4. Ir pirmosios, ir antrosios nepriklausomybės išvakarėse Lietuvos visuomenę žadino daugiausia intelektualai. Neneigiant jų įnašo, vis dėlto svarbu aptarti, ar jie padarė viską, ką galėjo ir privalėjo padaryti, kad sukurtų sociokultūrinei raidai reikalingas institucijas, kad būtų greičiau įveiktas mentalinis sovietmečio „įšalas“, kad suvoktume paprastą, bet daug kam netikėtą tiesą – gyventi laisvėje irgi reikia mokytis?

Jeigu kalbėsime apie antrosios nepriklausomybės išvakares, šis teiginys man neatrodo toks jau nenuneigiamas. Neaišku, kiek intelektualų į Sąjūdžio veiklą įsitraukė tam, kad vestų tautą į nepriklausomybę, o kiek jų buvo infiltruota tam, kad viską kontroliuotų. Signataro Arūno Degučio teigimu, Maskva prižiūrėjo Sąjūdį per akademiko Eduardo Vilko vadovaujamą akademikų grupę (3). Man atrodo, nepriklausomybei priešiškų sąjūdininkų buvo gerokai daugiau, tokią prielaidą leidžia daryti, be kita ko, ir tolesnės kai kurių asmenų biografijos, jų sprendimai ir pasirinkimai po nepriklausomybės atkūrimo. Eiliniai Sąjūdžio aktyvistai, su kuriais šia tema esu kalbėjusi, prisimena, kad žinomų asmenų iš inteligentijos gretų skaičius ėmė drastiškai mažėti, kai pasidarė aišku, kad Sąjūdis nebepaisys „perestroikos“ jam nubrėžtų ribų...

Buvę Sąjūdžio vedliai apskritai irzlokai reaguoja, kai koks nors kitas žmogus šiandien imasi tą laikotarpį savaip apmąstyti ar interpretuoti (4). Ypač šokiruoja tai, kad kai kurie iš jų lieja nepasitenkinimą dėl komentatorių jaunumo. Pavyzdžiui, Arvydas Juozaitis dėl mano požiūrio į jo veiksmus 1990–1991 m. ne tik parašė tekstą, užgaulų asmeniškai man, bet ir apskritai piktinosi, kad jaunimas per susitikimus drįsta koreguoti jo supratimą apie laisvę (5). Susidaro įspūdis, kad nemaža elito dalis iki šiol nežino, kas buvo tie, kurie Sausio 13-osios naktį žuvo už Lietuvos nepriklausomybę. Net du iš jų buvo mano vienmečiai, anuomet niolikmečiai, dar keturi – vos keleriais metais vyresni. Tarp žuvusiųjų nėra intelektualų, bet yra du darbininkai, vienas šaltkalvis, pardavėjas, vairuotojas, statybininkas, inžinierius ir vienas tremtinys… Intelektualų pareiga – tų žmonių, iš kurių trečdalis tada buvo dar beveik vaikai, auką įprasminti, įtvirtinant pasiektą laisvę.

Sociokultūrinei raidai ir laisvės plėtrai svarbiausias dalykas – viską apimanti visuomenės desovietizacija. Kad ji įvyktų, intelektualams reikėjo pirmiausia desovietizuotis patiems, deja, tam žingsniui pritrūko valios. Gaila, bet už savo šiaudadūšiškumą jie, tarp jų ir nė vienas iš Sąjūdžio vedlių, iki šiol neprisiėmė pilietinės atsakomybės.

Desovietizacija – pati svarbiausia, bet ne vienintelė sociokultūrinės pažangos sąlyga, kurią lietuvių intelektualai stengėsi nustumti kuo toliau nuo savęs, nusigręždami ir nuo valstybės kūrimo. Būtinai reikėjo telkti visuomenės grupes, supriešintas tragiškos mūsų istorijos verpetuose. Tarkime, nors jau visais įmanomais lygiais atsiprašyta dėl lietuvių dalyvavimo žydų holokauste, tačiau iš žydų bendruomenės iki šiol negirdėti nė vieno oficialaus ar neoficialaus balso, kuris apgailestautų ir atsiprašytų dėl „neproporcingai didelio“ (6) žydų dalyvavimo sovietų struktūrose 1940–1941 m., šioms naikinant Lietuvos valstybę. Ar dvejopų moralės standartų taikymas skirtingoms visuomenės grupėms yra kada nors padėjęs vienyti suskilusią politinę bendruomenę? Manau, Leonido Donskio TV laidų ciklas „Be pykčio“ daugelio atmintyje išliks kaip vienas ryškiausių vienpusiško ir nesąžiningo, taigi toliau pjudančio, lietuvių ir žydų santykių vaizdavimo pavyzdžių. Liūdna, kad lietuvių intelektualai valstybingumo puoselėjimo nelaiko svarbiausia savo užduotimi, o žydiškoji lietuvių inteligentijos dalis nesuvokia, kad būtent Lietuvos valstybės sunaikinimas atvėrė vartus smurtui (tiek rudam, tiek raudonam) prieš žydus.

5. Universitetai, akademinė kultūra yra viena svarbiausių laisvos visuomenės institucijų, kur bręsta būsimoji jos šviesuomenė, šalies politikos, mokslo, kultūros elitas. Ar Lietuvos universitetai per šį laikotarpį pakankamai nuveikė, ugdydami nepriklausomai mąstančius žmones? Ar akademinė terpė pajėgi brandinti drąsias idėjas, socialinės kaitos koncepcijas šalies klestėjimo labui? Ar akademinės bendruomenės balsą girdi politikai?

Paskutinis šio klausimo sakinys, regis, implikuoja, kad politikai lyg ir turėtų tą balsą girdėti, o tai reikštų, kad akademinė bendruomenė iš esmės pažangesnė už politikus. Gal tiesos krislas čia ir yra. Klausimas tik, ką daryti tais atvejais, kai akademinei bendruomenei, švelniai tariant, perdega saugikliai? Atsiprašau, bet tikrai nemoku kitaip vertinti baigiamojo Paveldo komisijos posėdžio dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo. Reikia tik džiaugtis, kad ankstesnis Kauno meras Andrius Kupčinskas ir dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius nepaklausė akademinės bendruomenės balso.

Jeigu raginimai griauti valstybę ima sklisti iš universitetų ir kultūros institucijų, būtina nuo jų atsiriboti. Būtų gerai, kad bent jau TS-LKD išmoktų tokio suverenumo, nes tai partija, ne tik vienintelė Lietuvoje turinti pasaulio mastu pripažintų politikų, bet ir struktūriškai susiformavusi iš mažiausiai sovietizuoto visuomenės segmento. Deja, kai kurie poelgiai kelia nerimą. Štai filosofijos daktaras, portalo Bernardinai redaktorius Andrius Navickas įstojo į TS-LKD ir, net neapšilęs kojų, ketina kandidatuoti į Seimą. Pasak jaunos šios partijos vadovybės, tai „intelektualinis praturtinimas“ (7), o faktas, kad minėtas portalas dar visai neseniai lūžte lūžo nuo neapykantos pliūpsnių TS-LKD adresu, skleidė šmeižtą apie antisovietinę lietuvių rezistenciją (8), kažkodėl ignoruojamas. Būtų tikra pažanga, jei naujoji TS-LKD vadovybė nekartotų praeities klaidų, t. y. jei nesistengtų įtikti visiems ir norėtų būti kažkuo daugiau negu tramplinas, nuo kurio atsispyręs, gali katapultuotis į valdžią bet kuris pilietinės visuomenės ardytojas.

Grįžtant prie pirmos klausimo dalies, reikėtų konstatuoti: akademinė bendruomenė per 25 metus tikrai įrodė nesugebanti brandinti nepriklausomai mąstančių, kūrybingas idėjas skleidžiančių žmonių. Svarbiausias minusas tas, kad ji nevaldo analitinės metodikos ir skendi puikybėje. Antai Algis Mickūnas analitinę filosofiją netgi pavadino „neo-scholastika“ (9). Nors apie analitinę filosofiją panašiai yra atsiliepęs ir Richardas Rorty, ir daugybė europiečių-“kontinentalistų“, vis dėlto nevertėtų pamiršti, kad analitinis stilius apskritai (ne tik analitinė filosofija) skatina nepriklausomai mąstyti ir būtent todėl Vakarų universitetuose jis tapo dominuojančia humanitarine metodika. Žymiausių lietuvių filosofų, tokių kaip Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas, tekstuose akį nuolat rėžia minties tuštumas, apraizgomas itin vešliomis kalbinėmis figūromis. Jeigu profesūra jokio aiškiai apčiuopiamo klausimo nemoko nagrinėti, remiantis faktais ir argumentais, o tik skatina asociatyviu būdu šokčioti nuo vieno įmantraus vaizdinio prie kito, tai tokiame kontekste negali subręsti jokia nauja socialinės kaitos koncepcija ar šiaip drąsesnė idėja.

Apmaudu, tačiau tokį stilių, atklystantį „iš amžių glūdumos“, kartu su beribe savo arogancija lietuvių profesūra jau perdavė ir studentams. Antai Laurynas Adomaitis tekste „Analitinis metodas ir šiuolaikinė filosofija“ (10), labai difuziškai ir netiksliai aptardamas analitinį metodą, bando nusakyti šios lietuvių akademinėje bendruomenėje neva paplitusios metodologijos ribas… Laimė, dalykišką komentarą prie šio teksto parašęs Mykolas Drunga jaunam autoriui draugiškai priminė, kad analitinės filosofijos Lietuvoje dar nėra nė kvapo…

6. Visuomenėje vykstančių procesų veidrodis tam tikru atžvilgiu yra masinio informavimo priemonės. Ar galėtume sakyti, kad turime profesionalią ir brandžią žiniasklaidą, stebinčią, apmąstančią socialinės raidos procesus, netgi nuspėjančią jų kaitos kryptis? Ar ji pateisino lūkesčius, kurie buvo siejami su nepriklausomos spaudos atsiradimu Nepriklausomybės išvakarėse?

Nepateisino. Išskyrus gal kai kurias nišas, lietuviškoji žiniasklaida šiuo metu turi mažai ką bendra su minėtomis funkcijomis. Ji aptarnauja interesų grupes, sėja paniką, vaikosi sensacijų, kurias neretai pati ir sukuria, deda ypač daug pastangų, kad didėtų visuomenės poliarizacija. Pagrindinė užduotis, kurią kelia sau kokie du trečdaliai vadinamųjų „masinio informavimo priemonių“, yra atitraukti Lietuvos žmonių dėmesį nuo valstybinės reikšmės dalykų. Kai prasidėjo masinės hipnozės seansas, dar žinomas „Garliavos“ pavadinimu, beveik visos žinių programos šiai temai skirdavo maždaug pusę viso savo laiko, o energetinės nepriklausomybės klausimams aptarti numesdavo gal kokius tris procentus. Destruktyvus ir antipilietiškas žiniasklaidos pobūdis taps dar ryškesnis, jeigu pagalvosime apie kai kurias „Garliavos seanso“ pasekmes. Per šią nešvarią istoriją buvo praktiškai neutralizuota antisovietinių disidentų grupė, iki tol atlikusi svarbų pilietinio orientyro vaidmenį.

Nereikėtų pamiršti, kad „masinio informavimo priemonių“ veikėjai yra ne vien reporteriai, žurnalistai, bet ir akademinės bendruomenės atstovai, kurių nuomonė dažnai transliuojama. Viename iš Valstybės žurnalo numerių, kuris buvo skirtas klausimui, kokie asmenys Lietuvoje daro didžiausią įtaką, kaip vienas iš įtakingų veiksnių buvo išskirti „politologai“. Redakcijos teigimu, ilgai stengtasi išrinkti jų lyderį ar lyderius, tačiau galų gale prieita prie išvados, kad visų Lietuvos politologų ideologija panaši, todėl įtaką jie daro ne kaip asmenybės, o kaip profesinė-ideologinė grupė. Kitaip tariant, tebetęsia sovietines partorgų ir ideologinių instruktorių tradicijas...

Manipuliavimo viešąja nuomone technikos taikomos labai įvairios. Pačios įdomiausios man yra tos, kurios pučia miglą, pasitelkdamos demokratiškos diskusijos iliuziją. Antai į laidą pakviečiamas Gabrielius Landsbergis kartu su tikslingai parinktais dar penkiais asmenimis, kurie per visą laidą jam oponuoja, o tada žiniasklaida ima trimituoti, esą TS-LKD atsinaujinti taip ir nepavyko... Į kitą laidą sukviečiamas būrys politologų, kurie visi kaip vienas giria Algirdą Butkevičių. Kitą dieną, žiūrėk, tų pačių laidų vedėjai praneša apie neblėstančius socialdemokratų reitingus...

Tačiau pasitaiko atvejų, kai manipuliacinė žiniasklaida triuškinamai „prakiša“ asmenybėms be užnugario. Pavyzdžiui, prieš pastaruosius Lietuvos prezidento rinkimus, DELFI portalas (ir ne tik jis) ištisas savaites, net mėnesius Dalią Grybauskaitę laikė tikroje apgultyje. Jos kandidatūros menkinimui, net įvairioms apkalboms buvo skirta gal 90 proc. visų tekstų su rinkimų rubrika. Tiek DELFI reporteriai, tiek autoriai nepavargdami šaudė visais jų turimais propagandos pabūklais. Smagu prisiminti mūsų žiniasklaidos generolų ir eilinių fizionomijas, kai, pasibaigus rinkimams, dar neišsisklaidžius tirštiems žurnalistinių sprogmenų dūmams, neiškrikus spaudos ančių pulkams, plačiai šypsodamasi ir be menkiausio įbrėžimo išniro antrai kadencijai išrinkta Prezidentė...

7. Kokią visuomenę Lietuvoje norėtumėte matyti po dešimties ar penkiolikos metų? Ko reikėtų, kad tie lūkesčiai taptų tikrove?

Norėčiau, kad Lietuvos geopolitinis ir vidinis saugumas, ekonomika, realiai juntamos laisvės kiekis ir žmonių santykių kultūra pasiektų kitų Europos, ypač šiaurinės jos dalies, valstybių lygį. Europietiškos kultūros sveikatą palaiko jos gebėjimas kritiškai save reflektuoti, leidžiantis senajam žemynui susidoroti su jau ne vienu jam pranašautu „saulėlydžiu“. Mums būtina kaip nors tą savybę susigrąžinti (būtent susigrąžinti, užuot be paliovos plepėjus apie susigrąžinimus, kaip daroma iki šiol!). Dar svajoju, kad susirinktų būrelis sovietinių kultūros žvaigždžių, dorai pažvelgtų į prabėgusius metus ir pasakytų: „Netiesa, kad ir tada dirbome Lietuvai. Liaukimės girtis.“ Tada bus įmanoma patikėti, kad lietuvių tautai vis dėlto pavyko išsaugoti europietišką geną.

***

1 http://lzinios.lt/lzinios/207092

2 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-bumblauskas-galbut-jau-laikas-nusiristi-juodus-kaspinus-ir-svesti-laisves-triumfo-diena.d?id=68808954

3 http://valstietis.tv3.lt/Pradzia/Naujienos/Lietuvoje/Valstybes-kurimo-seseliai-ir-pamokos

4 Vytautas Landsbergis. Daugiau tiesos. Kultūros barai. 2014. nr. 6, p. 16–18.

5 Arvydas Juozaitis. Istorinės klaidos „filosofija“. Kultūros barai. 2012. nr. 11, p. 26–30.

6 Nijolė Maslauskienė. Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pabaigoje-1940 m. rugsėjo mėn., http://www.genocid.lt/Leidyba/5/nijole5.htm

7 http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva/andrius-navickas-tapo-konservatoriumi/208219

8 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014–07–15-zigmas-vitkus-pavojingas-akmuo-pavojingesnis-nei-zaliojo-tilto-balvonai/119886

9 http://www.filosofija.vu.lt/tekstai/AMickunas.htm

10 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014–01–08-laurynas-adomaitis-analitinis-metodas-ir-siuolaikine-filosofija/1124

kulturosbarai.lt

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"