Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Eilės apie pėdkelnes ir kita D.Gavenonio „saviveikla“

 
2015 11 12 7:00
Vienas ryškiausių Lietuvos aktorių Dainius Gavenonis rašo poeziją.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Šio vakaro vaga – poezija, kuri galbūt – ne poezija, bet kadaise galbūt norėjo būti poezija“, – šmaikštavo Lietuvos teatro sąjungoje savo kūrybos vakarą surengęs žinomas teatro ir kino aktorius Dainius Gavenonis.

„Ar tai pirmas jūsų poezijos vakaras?“ – renginio pabaigoje jo paklausė „Lietuvos žinių“ žurnalistė. „Pirmas ir paskutinis“, – kvatojant publikai atsakė D. Gavenonis. Aktorius šelmiška nuotaika užkrėtė žiūrovus jau vakaro pradžioje, todėl šypsenų ir juoko buvo daug.

Publika vos tilpo Lietuvos teatro sąjungos patalpose Vilniuje. Aktorius teigė nesitikėjęs sulaukti tiek daug žmonių ir jų gausa stebėjosi.

Dvi valandos – kaip akimirka

D. Gavenonis, kaip pats sakė, sumanė surengti ne profesionalų, bet „saviveiklos“ susitikimą su publika. Aktorius atskleidė, kad jo gyvenimas susijęs su poezija. Į pasakojimą, kuris prasidėjo nuo vaikystės ir baigėsi dabartimi teatre, jis įpynė savo ir bičiulių rašytų eilėraščių. „Pamaniau, kad šį vakarą derėtų užsiimti saviveikla, nebijoti apsijuokti, kartu papasakoti tokius dalykus, kurių, jei nepapasakosiu, gal niekada nesužinosite, – kalbėjo aktorius. – Todėl pasistengsiu, kad būtų kuo mažiau teatro ir profesijos.“

Vis dėlto profesionalumas prasimušė įtaigumu. D. Gavenonio pasakojimas ir skaitomi eilėraščiai taip įtraukė publiką, kad daugiau nei dvi valandos pradėjo it akimirka, o žiūrovai norėjo, kad vakaras dar nesibaigtų.

„Te visad šviečia saulė“

Scenos meistras pasakojo, kaip klostėsi gyvenimas, kodėl pasirinko būti aktoriumi, kaip atsidūrė teatre, kokie žmonės jį supo. „Viskas prasidėjo nuo to, kad gimiau 1973 metų kovo 11 dieną. Tada dar nežinojau, kad bus tokia šventė, jog per mano gimtadienį bus keliamos vėliavos“, – kalbėjo D. Gavenonis.

Jo tėtis buvo statybininkas, o mama – buhalterė. Žodžiu, šeima – ne teatralų. Tačiau Dainiaus aktoriniai daigai pradėjo dygti dar savaitiniame vaikų darželyje, į kurį tėvai leido jį ir jo sesutę. Kartą ten buvo renkamas mažasis solistas atlikti dainą „Te visad šviečia saulė“. Dainiui pasisekė – pasirinktas buvo būtent jis. Per koncertą prieš publiką stojo pirmas, o kiti darželinukai – puslankiu už nugaros. Pradėjęs dainuoti pamatė atėjusią mamą salės gale. Nusprendė dainuoti būtent jai. Įsijautė, užsimiršo ir vis kartojo pirmą stulpelį, neleisdamas kitiems vaikams įstoti su priedainiu. Galiausiai nubėgo nuo scenos ir puolė į mamos glėbį.

D. Gavenonis prisiminė, kad vaikų darželyje turėjo gerą draugą, abu mylėjo vieną mergaitę, kurios lūpos dažnai būdavo nušašusios. Sakė, iki šiol juos prisimena ir mielai pasimatytų su Donatu ir Beatriče.

Vienas ketvertas

Dainius nuo mažens mėgo piešti. Kai reikėdavo darželiui, piešdavo gėlytes, bet daugiausia – karą. Vienas klasės draugas pasakė, kad gimtajame Kaune yra Juozo Naujalio meno mokykla, kurioje daug laisvės, moka stipendiją, o už ją galima net alaus nusipirkti. Tad D. Gavenonis įstojo į šios mokyklos Dailės skyrių. „Taip po truputį praėjau darytis menininkas“, – su linksma ironiška gaidele sakė aktorius.

Anot D. Gavenonio, kol nepradėjo mokytis toje mokykloje, jis buvo pažangus, trimestrų pažymiai būdavo visi penketai, tik vienas – ketvertas (penkiabalėje sistemoje –aut.). Meno mokyklą Dainius taip pat baigė turėdamas vieną ketvertą, bet likusieji pažymiai buvo trejetai. „Ten iš principo nesimokėme – juk norėjome būti menininkai“, – vėl ironizavo jis.

Slapta svajonė

Apie aktorystę D. Gavenonis pradėjo galvoti dar Juozo Naujalio meno mokyklos Dailės skyriuje. Atsirado slapta svajonė. Sakė, kad galbūt prisižiūrėjo filmų, jų herojų, todėl norėjo gyventi kitų gyvenimus, kad paties metai praeitų kuo įdomiau. Dar svarstė, gal galėtų būti dainininkas. Tačiau vaikystėje šveplavo, todėl nusprendė – tokia profesija netiks. Liko mintys apie aktorystę. Pradėjęs apie tai mąstyti, sako pradėjęs „rašinėti visokius dalykus“.

Vakaro publikai D. Gavenonis perskaitė vieną pirmųjų savo eilėraščių, kurį parašė būdamas 16 ar 17 metų. Jis vadinosi: „Aš nežinau, kas aš esu“. Nors jaunatviškus posmus aktorius skaitė su vos juntamu šypsniu, tai buvo rimti pamąstymai apie prasmės paieškas.

V. Vysockis ir ne jis

D. Gavenonis pasakojo, kad jo tėvas labai norėjo turėti rusų atlikėjo Vladimiro Vysockio įrašų. Kartą jis nuėjo į turgų ir nusipirko įrašų juostelę. Klausėsi jos bene pusę metų. „Visas dainas beveik mintinai išmokome“, – prisiminė aktorius. Bet kartą vienas šeimos draugas išrėžė, kad įrašuose dainuoja ne V. Vysockis, bet Aleksandras Rozenbaumas. Tada šeima toliau klausėsi tos pačios juostelės, bet jau kaip A. Rozenbaumo. Kol pagaliau sužinojo, kad ten dainuoja ir ne jis – tai buvo į JAV emigravusio rusų atlikėjo Willio Tokarevo įrašai.

Žinomi to meto rusų kultūros žmonės Dainiui darė įtaką. „Norėjosi rašyti kaip V. Vysockis, vaidinti kaip Olegas Jankovskis, filmuotis pas Andrejų Tarkovskį“, – neslėpė D. Gavenonis. Jis perskaitė paauglystėje parašytą eilėraštį, kaip sakė, sukurtą V. Vysockio įtakoje. Jis vadinosi „Paprastas eilėraštis“, jo herojus – ilgaplaukis poetas.

Kiti poeto posmai, kuriuos išgirdo publika, buvo apie meilę ir skirti vaikų darželio draugei Beatričei.

Mokyklos laikais Dainius su bičiuliu Ramūnu Rastausku bandė kurtis filmukus „pagal A. Tarkovskį“ ir eidavo į apleistus pastatus ar laukus, kuriuose D. Gavenonis vaidindavo basas. Vėliau namie ant sienos rengdavo peržiūras, leisdami Johano Sebastiano Bacho muziką. R. Rastauskas galiausiai tapo dailininku. Šiais metais jis buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ už Metų geriausią dailininko darbą filme „Sangailės vasara“.

Sargas ir statybininkas

Baigęs mokyklą Kaune D. Gavenonis atvažiavo sostinėn stoti „į aktorinį“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė ir Algirdas Latėnas. Deja, tąkart nepasisekė. Jis netapo studentu. „Po pirmo turo mane išmetė“, – juokiantis publikai sakė šiandien garsus aktorius. Tuo metu buvę Meno mokyklos bendramoksliai laikė egzaminus į Dailės akademiją ir ne itin užjautė „praskridusį“ D. Gavenonį.

Grįžęs į Kauną jis kurį laiką dirbo sargu savo buvusioje mokykloje. Budėti tekdavo naktimis. Taigi būdavo laiko ir poetinei kūrybai. Vienas tų eilėraščių – „Staiga pabėgau nuo visų“.

Vis dėlto, kaip galima suprasti iš D. Gavenonio pasakojimo, dirbdamas sargu jis nebuvo labai vienišas. Būtent todėl, kad per per budėjimą naktimis dažnai lankydavosi linksma bendraamžių kompanija ir dūkdavo patalpose, kurias derėjo saugoti, švietimo įstaigos direktorius nusprendė, kad vaikinas tokiam darbui netinkamas. Tada D. Gavenonis įsidarbino į Stanislovo Rubinovo Jaunimo muzikinę studiją... statybininku. Ruošėsi vėl stoti į LMTA.

Naktimis ir per gastroles

Antras bandymas įstoti studijuoti aktorinio meistriškumo buvo sėkmingas. D. Gavenonis tapo D. Tamulevičiūtės kurso studentu. Mokėsi scenos meno, bet poezija taip pat buvo greta. Eiles rašydavo bendrabutyje naktimis, kompaniją jam palaikydavo greta gyvenęs bičiulis. Sukūrę eilėraščius jiedu duodavo juos vienas kitam paskaityti. Būsimas aktorius poezijai rasdavo laiko ir per nuobodžias paskaitas. Keletą tokių – apie į rytdieną nukritusį lašą ir tylą – išgirdo į susitikimą atėję žiūrovai. D. Gavenonis publikai dar perskaitė šmaikštų tų laikų eilėraštį, skirtą bendrakursei, su kuria naktį repetavo LMTA.

Kaip galima suprasti, bėgant laikui poezija pradėjo įgauti vis ryškesnių humoristinių spalvų. Iš D. Gavenonio gyvenimo ji nepasitraukė ir jam dirbant teatre. Eilėraščius kūrė gastrolėse, vėlgi naktimis, kaip studijų laikais, premjerų ar tiesiog spektaklių, kolegų gimimo dienų ir kitų švenčių progomis arba, tarkime, gatvėje sutikęs aktorę Eglę Gabrėnaitę... D. Gavenonis publikai pažėrė smagių pavyzdžių.

Poetiškai apdainuota ir žmona – taip pat žinoma aktorė Rasa Samuolytė. „Ji labai prašė neskaityti jai skirtų eilėraščių, tai to ir nedarysiu, – sakė D. Gavenonis. – Tik patį trumpiausią.“ Posmai buvo apie tai, kad gimtadienio proga jis nusprendė įteikti moterišką dovaną: „Aš kartais net pats sau pavydžiu, nors tu esi tik pėdos dydžio, bet nuo juosmens esi kaip velnias, todėl tau dovanoju kelnes, glaustai pasakius – pėdkelnes.“

Kolegos atsiliepdavo eiliuotai

Per kūrybos vakarą aktorius skaitė ne tik savo, bet ir bičiulių bei kolegų sukurtų eilių. Iš paauglystės – dvimetrinio draugo, pravarde Mažylis, originaliai atrodžiusio su pankiška plaukų skiautere ir ne mažiau originaliai kūrusio eiles. Taip pat buvusių bendrakursių, eiliuotai atsiliepusių į D. Gavenonio jiems skirtą eilėraštį, aktoriaus Remigijaus Vilkaičio posmais parašytą sveikinimą gimimo dienos proga ir kitus. Renginio pabaigoje bisui publika išgirdo profesionalaus kūrėjo – rusų poeto, dainų autoriaus bei atlikėjo Aleksandro Galičiaus eilėraštį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"