Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Eksperimentinis spektaklis ar lietuviško andergraundo gimimas

 
2016 11 08 6:00
Scena iš spektaklio. Teodoras Lozoraitis nupučia nuo atsinešto akordeono užmaršties dulkės, išjudina jį, ir tada pasigirsta Lietuvos himnas. Virginijaus Benešo nuotraukos

Dar nėra pavadinimo tam, ką vieną šios vasaros vakarą teko pamatyti Vinco Mykolaičio-Putino muziejuje. Gal jo ir nebus. Bet kai nori papasakoti to vakaro sukeltą įspūdį, pabandyti būtina. Ne tik dėl to, kad tą įvykį tenka dabar aprašyti, bet ir dėl to, jog iš jo normaliomis sąlygomis galėtų išsirutulioti gana savitas kultūros procesas Lietuvoje.

Šio įvykio kaltininkas kino režisierius Antanas Maciulevičius tą fenomeną pavadino eksperimentiniu monospektakliu „Melodija akordeonui“. Bet tai tik standartinis ir formalus terminas, kuriuo režisierius pavadina iš jo rankų išeinantį produktą. Daug svarbesnis ir aiškesnis jo prierašas „Skirtas Juozo Miltinio studijai pagerbti arba literatūros ir gyvenimo suvokimui“. Čia yra tas visraktis, kuriuo reikėtų atidarinėti visus įėjimus į šį spektaklį.

Sustoja prie kitokių

A. Maciulevičius yra bene paskutinis dar gyvas ir pats ištikimiausias J. Miltinio mokinys, o galų gale ir gana savarankiškas jo teatrinio metodo tęsėjas. Kaip ir J. Miltinis, jis neieško profesionalių aktorių. Pasigauna kokią paprastą, natūralią dar jokių teatro mokyklų neapdorotą ir jokių standartų neapribotą „žaliavą“ (tegul man būna atleista už šį žodį) ir iš jos stengiasi išspausti viską, ką duoda žmogaus prigimtis. Bet A. Maciulevičius eina dar toliau. Lyg koks Kristus, jis praeina pro ambicingus, savo išvaizda ir aplinkinių dėmesio lepinamus asmenis, kad sustotų prie tokių, kurie yra gyvenimo sąlygų ar gamtos nuskriausti, atstumti, paniekinti, sumenkinti, ir iš jų padaro susižavėjimo vertą būtybę. Beveik kaip stebuklinėse pasakose. Žodžiu, jis dirba ir kaip režisierius, ir kaip terapeutas, ir kaip psichoanalitikas, ir kaip pedagogas. Nežinau, ar Lietuvoje būtų galima ką nors su juo palyginti? Ne, tikrai ne.

Kad jis tą gali, matė ne tik V. Mykolaičio-Putino muziejaus svečiai, bet ir Panevėžio bibliotekos lankytojai, ir Zapyškio mokykla. Taip ir šitas spektaklis buvo ne tiek teatrinis, kiek psichologinis, net moralinis eksperimentas. Jis rodė, kaip jaunas žmogus kuriamu vaidmeniu taip įveikia savo įgimtą negalią, kad ji ne tik darosi nepastebima, bet ir jos pėdsakai mūsų akyse virsta savitais teatrinės raiškos komponentais. Bet tai, ką matėme, net nebuvo vaidmuo ar personažas, kurį reikėtų parodyti. Spektaklis visai nepretendavo į mums žinomą atraktyvų reginį. Ne. Tai buvo kalbėjimas skirtingų epochų lieratūrinėmis citatomis (eilėraščių posmais, tragedijų ir teorinių veikalų fragmentais) apie gamtos žalojimą, architektūros suprimityvinimą, asmenybės nykimą, grėsmingą gyventojų emigravimą į svetimus kraštus, nacionalinių vertybių bei pačių reikšmingiausių valstybės kūrėjų užmarštį ir t. t.

Aktorius Stasys Petronaitis (dešinėje) apkabino jaunąjį Teodorą, šalia - režisierius Antanas Maciulevičius.

Pilietiškai kenčiančio žmogaus išpažintis

Tai buvo skausmingas, tarpais ironiškas, tarpais dramatiškas monologas apie pakrikusį pasaulį, į kurį skaudžiai įsipainiojusi tiek mūsų tauta, tiek ir patys spektaklio veikėjai. Bet tai nebuvo nei kokia paskaita apie šių dienų gyvenimo ir kultūros rūpesčius, nei grynai civilizacijos kritinės būsenos apmąstymai, o veikiau savita pilietiškai kenčiančio žmogaus išpažintis, vedanti nuo temos prie temos. Ten girdėjome ilgą samprotavimų ir melodijų grandinę, sukabintą iš daugybės klasikinės kultūros fragmentų, nuotrupų, citatų, paties režisieriaus apmąstymų ir net jaunojo pasakotojo įspūdžių. Į tą pasakojimą įspūdingai buvo įterpti itin populiarūs, bet tą kalbėjimą iliustruojantys ir netikėtai reikšmės suteikiantys klasikinės muzikos intarpai bei simbolinę prasmę jam suteikiantys ekrano vaizdai.

Visa tai savo pasakojimu valdė prie stalo sėdintis gražus akiniuotas vaikinukas, vienos Vilniaus vidurinės mokyklos gimnazistas Teodoras Lozoraitis. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurie, regis, turėtų būti toli už jo patirties ribų, bet apie juos pasako taip patikimai ir taip jaudinamai, kad vienas iškiliausių, oriausių ir žaviausių Panevėžio teatro aktorių Stasys Petronaitis, pakilęs Panevėžio salėje iš savo vietos ir sunėręs po smakru pirštus bei nulenkęs galvą, pasakė: „Aš girdėjau apie tą dalyką <...> ir buvau pasiruošęs atsargumui. Bet aš dar kartą galiu šitam berniukui nusilenkti. Tai, ką jis darė, man sukėlė labai daug minčių <...>. Mano profesija, mano gyvenimas nuo scenos. Kas tai yra? Kas ta mano profesija? Kiek metų mes studijavome, sukome galvas. Ir aš pamaniau žiūrėdamas į Teodorą: sakau, jeigu tą patį tekstą duotų kokiam aktoriui... Kaip jūs manote? (Šurmulys salėje.) Nieko neišeitų. Nieko. Nes čia supinama galvoje filosofija, atitraukta nuo realybės, ir kažkokie perėjimai į transcendenciją, į nemūsišką, dvasinę plotmę... O mes visą laiką buvome mokomi: nebūkit buitiški, tu buitiškai kalbi... Tai kam aš mokiausi, jei šis berniukas gali įvykdyti tai, ko mes nepajėgiame. Kartais pavyksta, o dažniausiai – ne. Šičia susigretina <...> du dalykai – literatūra <...> ir patirtis. Galvoji, tas berniukas negalėjo gyvendamas tiek patirti, kad galėtų piktintis šituo, o tuo gėrėtis, kaip jis dėstė per visą šį monologą. Kaip tas gali įvykti? Iš tikrųjų artisto profesija labai nedėkinga, kad tenka šitaip kankinti save ir nieko nepadaryti, palyginti su šiuo berniuku. Aš nežinau. Verkiau pradžioje. Prisiminiau daug dalykų. Ir italų Loreti. Jo tyrumas, jo balso stygos, regis, sutvertos tokiems žodžiams. Žinoma, čia A. Maciulevičiaus rankelė akivaizdi. Jis pats negalėjo to padaryti. Pirmiausia atrinkti šį tekstą. Kaip tą padaryti, kad jis į antiką grįžta. <...> Taip, tas berniukas, neturėdamas tokios žmogiškos patirties, negalėjo pajusti tos kančios, apie kurią Antanas kalbėjo.“ O taip, išvydęs šį spektaklį prieš savo tragišką mirtį, išsitarė didžioji Lietuvos teatro sąžinė S. Petronaitis.

Tik ženklino kalbėjimo temas

Teodoro „vaidyba“ buvo tiek paprasta, kad ji labiau priminė neįgudusio oratoriaus gestikuliaciją, ženklinančią įvairių būsenų permainas ir akcentuojančią pačius reikšmingiausius kalbos žodžius bei mušančią muzikos kūrinių ir kitų garsų ritmą. Tai kilnodamas į viršų rankas, tai skėsčiodamas jas į šalis ir darydamas kažkokius kampuotus, asimetriškus, net kiek monotoniškus judesius, susigūždamas, užsikniaubdamas, išsitiesdamas, išryškindamas aptariamus veiksmus, jis tik ženklino kalbėjimo temas.

Iš pradžių matome monologo sakytoją užsikniaubusį prie stalo, ant kurio šūsnis klasikinės literatūros veikalų. Jis atsitiesia klausdamas: „Kodėl nedainuojat, vyrai, „Atskrend sakalėlis per žalią girelę?“ Nejaugi užmiršote? Taip greitai?“ Taip prasideda kalba apie didžiuosius civilizacijos praradimus ir griuvinius, dvasinius ir fizinius, moralinius ir ekologinius, visuomeninius ir asmeninius. Apie asmenybės nykimą po dangstomomis kaukėmis, apie vidutinybių vešėjimą ir naująją nomadizaciją. Kai pasisuka kalba apie emigracijos ir paliktumo dramos skaudžiai paveiktus šio paties spektaklio dalyvius, suskamba populiarusis Giuseppe Verdi „Vergų choras“, išlydintis ekrane regimą minią žmonių su lagaminų vežimėliais, krepšiais ir kitais nešuliais Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Tas trumputis epizodas bene pats netikėčiausias, unikaliausias ir dramatiškiausias reginys ne tik šiame spektaklyje, bet ir dabartiniame Lietuvos gyvenimo etape. Jis iš esmės transformavo ne tik uosto, bet ir „Vergų choro“ turinį.

Tarsi kryžkelėje

Bet ne mažiau svarbu, kad jis puikiai derėjo ir su Kristaus nukryžiavimo scena spektaklio pabaigoje. Ši scena davė pagrindą kalbėtojui priminti Friedricho Nietzsche paskelbtą Dievo mirtį ir atvesti samprotavimą prie visų mūsų kaltumo, individualaus moralinio apsivalymo būtinumo ir tautos atgimimo, paženklinto iš tolo artėjančiu Vyčio ženklu. Pusiaukelėje tarp žlugimo ir galimo prisikėlimo tendencijų kultūroje režisierius įterpia labai originalų įvaizdį, išreikštą „automatinio akordeno“ scena. Teodoras nupučia nuo atsinešto akordeono užmaršties dulkės, išjudina jį, ir tada pasigirsta Lietuvos himnas. Ši akordeono melodija ne be pagrindo nusakyta spektaklio pavadinime. Ji grojama tokiais primityviais ir trūkčiojančiais garsais, kad ima simbolizuoti pagrindinę civilizacijos ir tautos krizės temą – buvimą neapibrėžtos, kritinės būsenos, tarsi kryžkelėje. Ji gali reikšti ir paskutinę tautos bei žmonijos išsekimo, irimo stadiją, ir pirmąją jos atgimimo pakopą, nes taip groja muzikuoti vos pradedantys vaikučiai.

Po šio fenomeno pasirodymo praėjo daugiau negu pusmetis. Kad apie jį iki šiol beveik ničnieko nežino ir nepasako nei Lietuvos psichologai, nei psichiatrai, nei pedagogai, nei demografai, nei teatro kritikai, o svarbiausia – žurnalistai, tai blogas ženklas. Visi užimti smulkiais (asmeniniais, grupiniais, klaniniais, partiniais) rūpesčiais. Nemanyčiau, kad Lietuvoje nėra žmonių, pajėgių suprasti šį plataus žvilgsnio reikalaujantį reiškinį. Jis veikiau patvirtina tą negailestingą visuomeninio gyvenimo ir moralinės atsakomomybės irimo procesą, apie kurį Teodoro lūpomis kalba A. Maciulevičius. Kuo daugiau turime informacijos kanalų, tuo mažiau apie visus mus nutuokiame, taigi tuo mažiau suvokiame savo pačių likimą. Šis reiškinys yra tikrasis Lietuvos viešosios ir oficialiosios kultūros andergraundas, atvirkščias importiniam. Praėjo ketvirtis amžiaus, kai praėjusio amžiaus likučiais nuo Vakarų andergraundo stalo Lietuvos kontrkultūra vis dar maitinasi. Koks turėjo būti šalies mentalitetas, kad tuščiausias, naiviausias ir seniai Vakarų pašiepiamas andergraudas ne tik lengvai įsitvirtino Lietuvoje, bet ir užėmė oficialiosios ir geriausiai apmokamos kultūros vietą. O jeigu aukščiausių Vakarų kultūros laimėjimų išsaugojimu susirūpinę veikalai ir toliau bus ignoruojami, apeinami, nutylimi, pašiepiami ir aptinkami tik pogrindyje, pasitvirtins juodasis scenarijus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"