Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Erdvė virš Kupiškio marių įkvėpė Marių

 
2016 02 05 6:00
Knygos autorius Marius Marcinkevičius vieną dieną pamanė: kaip įdomu, kad jo mintys netrukus atsidurs jaunųjų skaitytojų galvose. Asmeninio albumo nuotrauka

Vilniaus knygų mugė į savo gausų būrį priims gydytojo Mariaus Marcinkevičiaus pasakų ir eilėraščių knygelę „Tolimoji karalystė“. Debiutantas turi tiek pajėgumų, kad ir garsi pirmtako, poeto, vaikų literatūros klasiko pavardė jam netrukdo. Svarbu tik nepadžiauti plunksnos.

„Tolimosios karalystės“ autorius gimė ir augo Vilniuje. Dėl guvaus būdo ir begalinio smalsumo mokėsi net septyniose mokyklose. Baigęs paskutinę, dirbo kroviku daržovių bazėje, psichiatrijos ligoninės sanitaru ir net medkirčiu. Vieną gražią dieną nuėjo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, išlaikė stojamuosius egzaminus ir po šešerių metų tapo gydytoju. Viskas būtų buvę gerai, bet dar tarnaudamas kariuomenėje jis daugybę kartų šoko parašiutu. Ir sykį taip stipriai stuktelėjo į žemę galva, kad visi žodžiai joje susimaišė. Nuo tada, kad ir ką autorius rašytų, popieriuje atsiranda arba eilėraščiai, arba pasakos.

Iki pilvo skausmo

Nebūdamas šykštus, jis visus savo kūrinėlius išdalijo. Pasakaites suguldė ant liežuvio knygelės pasakotojui, kuris natūriniais mainais įsigijęs septynmylius batus nušuoliavo į Tolimąją karalystę. O eilėraščiai atiteko Paršeliui, vieninteliam tos karalystės poetui, smagiausiam ir, ko gero, svarbiausiam veikėjui.

Dar knygelėje „veikėjauja“ karalienė, princesė Ki, žuvelės Vanda ir Betė, peliukas Silvestras, studentas astronomas Anzelmas, didžiai protingas katinas (DPK) Arčibaldas, voriukas Jeronimas. Ir, žinoma, karvė Adelaida, artimiausia Paršelio bičiulė. Istorijos apie šiuodu veikėjus, ko gero, pačios įdomiausios, o jų pokalbiai – juokingi iki pilvo skausmo. Paršelis su Adelaida dalijasi... nieku, skolinasi svajones, varžosi, kuris didesnis tinginys.

Kur ežiai dainuoja

Dievaži, stebuklinga ta gydytojo M. Marcinkevičiaus karalystė: čia sklinda graudžios rudeninės ežiukų dainos, čia karalienė galvą dengia skarele; žuvelės geria arbatėlę, paskui susiriša savo balutę į ryšulėlį ir patraukia į Afriką; Žvaigždžių bobutė melžia ugninį paukštį, iš pieno gamina „Paukščių pieną“, o iš sūrio lipdo Mėnulį. Pasakaičių moralas išsakomas tyliai, bet aiškiai, o gausiai vartojamos mažybinės formos nedvelkia sentimentalumu.

Kai galiausiai pasakotojas pritrūksta istorijų, prasideda tikras „Poezijos ruduo“ – lyg lapų į knygelę prikrinta Paršelio eilėraščių: smagių, truputį binkiškų, truputį kubilinskiškų ir truputį... marcinkevičiškų (supraskite kaip tinkami).

Pradžių pradžia

Tačiau tai jau beveik dabartis. O knygelės pradžių pradžios reikėtų dairytis praeityje. Autorius sako visada mėgęs sekti pasakas, tik niekas jų nenorėjo klausytis – skaitė laikraščių naujienas arba žiūrėjo televizorių. Ryte jis keldavosi į darbą, vakare grįždavo namo. Kitą dieną – vėl viskas iš naujo. Taip bėgo dienos, mėnesiai ir metai. Kartą, pabūgęs amžiaus vidurio krizės, autorius ryžosi griebti plunksną ir parašyti knygą. „Jei labai nori ištrūkti į stebuklų šalį, pasistengęs visada rasi ją atveriančias duris. Tad apsiaviau septynmylius batus ir iškeliavau“, – LŽ korespondentui nemelavo M. Marcinkevičius. Keista, kaip viskas keitėsi: anais laikais kelionė į paslaptingą pasakų šalį reiškė galimybę bent trumpai atsikratyti sovietinės tikrovės, šiandienos įaudrinti protai tokį veiksmą būtinai sies su emigracija...

Netrukus ūgtelėjo pirmieji autoriaus improvizacijų klausytojai – sūnus ir dukra. Skaityti jiems istorijas iš kitų knygų tėtis truputį tingėjo. Todėl sutarė taip: tiedu pasako, apie kokius veikėjus norėtų išgirsti istoriją, ir tėtis tuojau pat ją paseka. Istorijos nesiliovė net tada, kai jis iškeliavo į Kinijos kalnus mokytis tradicinės kinų medicinos: savo pramanytas istorijas vaikams siuntė elektroniniu paštu.

Po dangaus skliautu

Vis dėlto geriausiai pasakos tėčiui į galvą lindo poilsio metą prie Kupiškio marių. Kur lygūs laukai, kur gaivus vanduo. „Išplauki valtele žuvauti, vienoje pusėje saulė leidžiasi, kitoje – mėnulis kyla. Juodas skliautas virš galvos. O tu sėdi tarp nakties ir dienos, tarp žemės ir dangaus ir eiliuoji. Erdvu aplinkui, erdvu ir tavo mintims“, – stengėsi užliūliuoti M. Marcinkevičius.

Pamažu susidarė ir sutvirtėjo personažų būrelis, atėjo metas pamąstyti apie knygą. Domėdamasis, kokių būna iliustruotojų, autorius visai atsitiktinai susipažino su Vilniaus dailės akademijos studente Elena Launikonyte. Šiuo metu Paryžiuje studijuojanti dailininkė sutiko nupiešti „Tolimąją karalystę“. Jai skaitytojai bus ypač dėkingi už šiltus paveikslėlius.

Tai, ką autorius kūrė supamas marių bangų, galiausiai virto knygele. „Pamaniau, kaip įdomu – mano mintys netrukus atsidurs jaunųjų skaitytojų galvose. Tad ar galiu prašyti už jas užmokesčio?“ – taip svarstęs M. Marcinkevičius ir nusprendęs: negali. Atsisakė honoraro, knygelę padovanojo paramos ir labdaros fondui „Vyrų fondas“. Už ją surinktos lėšos bus skiriamos specialių poreikių turintiems vaikams.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"