Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Filmai, po nesėkmės tapę kultiniais

 
2015 09 09 9:00
komersant.ru nuotrauka

Sėkmė, ta sunkiai sugaunama paukštė, kartais gali netikėtai nutūpti, kai jos nebelaukiama. Tada kritikų peikti, žiūrovų nesulaukę ir pelno neatnešę filmai galiausiai tampa populiariais ir įvertinami kaip klasika.

Prieš 40 metų išleistas kino miuziklas "Šiurpusis Rokio šou" (The Rocky Horror Picture Show) apie beprotišką mokslininką-transvestitą ir jo sukurtą gražuolį meilužį bei porelę jaunavedžių, užklydusių pas juos į namus. Dauguma kino kritikų tuo metu pareiškė vieningą nuomonę, kad kino juosta "neskoninga, be siužeto ir beprasmė", o žiūrovai šį kūrinį tiesiog ignoravo. Po metų filmas buvo pradėtas rodyti naktiniuose kino teatruose ir netikėtai sulaukė sėkmės.

Gerbėjų kasmet vis daugėjo, filmą iki šiol galima pamatyti kino teatruose, dėl to jis tapo rekordininku ir buvo įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos nacionalinį registrą. Kommersant.ru aprašė ir daugiau istorijų, kai kritikos išpeikti ir auditorijos nepripažinti kūriniai vėliau sulaukė pelnytos sėkmės, nors kartais tai lėmė atsitiktinumas.

"Tas nuostabus gyvenimas".
"Tas nuostabus gyvenimas".

Tapo kalėdiniu filmu

Apie 1946 metais pasirodžiusią režisieriaus Franko Capros kino juostą "Tas nuostabus gyvenimas" (It's A Wonderful Life) "The New York Times" rašė: "Filmo silpnumo priežastis yra sentimentalumas, pasaulio vaizdo iliuzija. Tie mieli žmonės žavūs, miestelis patrauklus, o būdas spręsti problemas - paprastas ir gyvenimo patvirtintas. Tačiau kažkodėl visa tai labiau primena teatro sceną, o ne tikrą gyvenimą."

Nors buvo nominuotas penkiems "Oskarams" ir "Auksiniams gaubliams" už geriausią režisūrą, filmas, kurio biudžetas buvo 3,18 mln. dolerių, rodomas kino teatruose uždirbo 3,3 mln. dolerių, tad prodiuserinė kompanija ir režisierius patyrė finansinę nesėkmę. Tai turėjo įtakos tolimesnei F. Capros kino karjerai. Vėliau per du dešimtmečius jis susuko tik penkias kino juostas. Praėjus 28 metams "Tas nuostabus gyvenimas" buvo pripažintas geriausiu šio režisieriaus filmu. 1974 metais baigėsi autorinių teisių laikotarpis, jas turėjusi kompanija nusprendė, kad pratęsti jas būtų netikslinga. Tad filmas tavo viešai pasiekiamas. Televizijos nepažiūrėjo su panieka į nemokamą šeiminę dramą ir pradėjo ją rodyti Kalėdų išvakarėse. Dar po poros metų filmas pradėtas tiražuoti vaizdajuostėse. Kai autorinių teisių turėtojai "prabudo" ir apribojo filmo rodymą, be jo jau buvo neįmanoma įsivaizduoti Kalėdų šventės JAV. F. Capra kalbėjo, kad tai "malonus nesusipratimas": jis nefilmavo kalėdinės istorijos.

"Svaigulys".
"Svaigulys".

Pripažino po ketvirčio amžiaus

Kino režisieriaus Alfredo Hitchcocko kino juosta "Svaigulys" (Vertigo) pasirodė 1958 metais. "Time" apie filmą rašė: "Pagyvenęs meistras, kritęs kaip televizijos auka, išleido dar vieną niekalą, kurio pagrindinė paslaptis - ne kas padarė nusikaltimą, o ką apskritai tai jaudina."

Detektyvą apie policininką, kuris po porininko mirties pradeda paniškai bijoti aukščio ir išeina į atsargą, santūriai vertino kritikai, nesuprato žiūrovai. Visi laukė ko nors panašaus kaip "Langas į kiemą" - intriguojančios kriminalinės dramos, turinčios gerą pabaigą. Kaip vėliau prisipažino režisierius, jis kliovėsi vizualumu, o ne siužetu. Vienintelė veiksmo scena - filmo pradžioje.

Kino juosta, kuriai sukurti buvo išleisti 2 mln. dolerių, vos atsipirko. O po poros metų išleista kitas filmas - "Psichopatas" - apskritai buvo pamirštas.

Nors kinotyrininkai "Svaigulį" jau septintame dešimtmetyje pradėjo įtraukti į geriausių A. Hitchcocko ir net pasaulio filmų sąrašą, publika jo neprisiminė iki 1983 metų, kai paveldėtojai sutiko antrą kartą leisti jį į kino ekranus. "Nežinomas A. Hitchcocko kino šedevras", - ėmė girti recenzentai. Filmas surinko dar 5 mln. dolerių ir buvo įtrauktas į Nacionalinį filmų registrą. 2012 metais pagal britų žurnalo "Sight & Sound" versiją "Svaigulys" pateko į visų laikų geriausių filmų sąrašo pirmąją vietą.

"Medžiotojo naktis".
"Medžiotojo naktis".

Be spalvų

Filmas "Medžiotojo naktis" (The Night of the Hunter) buvo sukurtas 1955 metais. "The Washington Post And Times Herald" apie jį rašyta: "Pagrindinis piktadarys čia yra režisierius, kurio prastas skonis ir akivaizdi panieka paprastiems žmonėms filmą pavertė atstumiančia parodija."

„Medžiotojo naktis“ - vienintelis režisūrinis „Oskaro“ laureato, aktoriaus Charleso Laughtono darbas. Filmas, kurį pastatyti kainavo tuo metu didelius pinigus - 700 tūkst. dolerių, neatsipirko. Prodiuseriai nutarė kino juostos į didžiuosius kino ekranus neleisti, nes manė, kad niūri pamokanti pasaka apie dvasininką maniaką, medžiojusį vaikus, o dar nespalvota, nors tokio kino era jau buvo pasibaigusi, pelno neatneš. Filmo neišgelbėjo ir tai, kad vaidino to meto žvaigždės - Robertas Mitchumas ir Lillian Gish. Pats Ch. Laughtonas po nesėkmės daugiau nenufilmavo nė vienos kino juostos.

Susidomėjimas filmu atsirado septinto dešimtmečio viduryje, kai jį imta rodyti per televiziją. Kino teatrai pradėjo rengti specialius seansus, o kritikai įžvelgė vokiško ekspresionizmo ženklus. Nuo tada filmas įtrauktas į kino mokyklų programas. Aliuzijų į jį galima rasti Spike'o Lee, Martino Scorsese's ir brolių Coenų kūryboje. O 2008 metais pagal žurnalo "Cahiers du Cinema" versiją, filmas tapo antru geriausių visų laikų filmų šimtuke.

„Smalsusis Tomas“.
„Smalsusis Tomas“.

Virto legenda

Filmas „Smalsusis Tomas“ (Peeping Tom) pasirodė 1960 metais. "The Sunday" apie jį parašė: "Michaelis Powellas nuėjo per toli, akcentavęs pykinantį pasiruošimą ir patį sadistinio pasitenkinimo procesą. Jam teks atsakyti už tokį amoralų filmą."

Iš kino festivalių dalyvio M. Powello kritikai nesitikėjo filmo apie maniaką, filmuojantį savo įvykdytus nužudymus. Jie vieningai piktinosi šiuo kino kūriniu. Po didžiulės kampanijos anglų spaudoje dauguma kino teatrų nusprendė neberodyti filmo. O režisieriaus karjera buvo sugriauta - per kitus 20 metų jis sukūrė tik šešis filmus. Ribotas rodymas JAV finansinės sėkmės nesulaukė. Tačiau laikui bėgant kino juosta pradėjo virsti legenda: beveik niekas jos nematė, bet aptarinėjo ir norėjo pažiūrėti. Aštunto dešimtmečio pradžioje filmą atsitiktinai pamatė tuo metu pradedantis režisierius Martinas Scorsese. Kino kūrinys jam iškart patiko. Po kurio laiko jis rado išlikusią kopiją ir surengė peržiūrą per Niujorko kino festivalį. Viskas baigėsi tuo, kad M. Powellas buvo įvertintas "Auksiniu liūtu" ir BAFTA premija už nuopelnus kino menui.

"Bėgantis skustuvo ašmenimis".
"Bėgantis skustuvo ašmenimis".

Ne viena versija

Apie režisieriaus Ridley Scotto kino juostą "Bėgantis skustuvo ašmenimis" 1982 metais Rogeris Ebertas rašė: "Filmo problema yra ta, kad specialūs efektai yra svarbesni, negu siužetas. Meilės istorija tik formali, piktadariai šabloniški, kulminacija - eilinis pakibimas virš prarajos, kai Fordas laikosi už pirštų galiukų. Filmas turi tą pačią bėdą kaip ir dirbtiniai žmonės - tai svajonė ne apie kūną ir kraują, bet apie androidus."

Pagal 60 mokslininkų apklausą, kurią atliko "The Guardian", "Bėgantis skustuvo ašmenimis" pripažintas geriausiu visų laikų fantastiniu filmu. Sukurti jį atsiėjo 28 mln. dolerių, o parodytas kino teatruose jis surinko 27,5 mln. dolerių. Dėl to kaltinami prodiuseriai, pakeitę pabaigą ir pridėję balsą už kadro. Kritikai filmą išpeikė. Kultiniu jis tapo po 10 metų. Iš pradžių žiūrėtas vaizdajuostėse. Po keleto metų nauja versija, paruošta dalyvaujant R. Scottui, buvo išleista DVD formatu. Ten atsirado užuomina, kad dirbtinius žmones gaudantis pagrindinis herojus, kurį vaidina Harrisonas Fordas, pats yra dirbtinis. Kanonine tapo kita versija, sumontuota vien režisieriaus ir išleista 2007 metais.

Tas pats R. Ebertas 2007 metais rašė: "Niekada nebuvau aistringas šio filmo gerbėjas, bet atėjo laikas pasiduoti ir pripažinti jį kanoniniu. Mane tikino, jog faktas, kad "Bėgantis skustuvo ašmenimis" nepatiko, rodo greičiau mano vaizduotės ir skonio problemas. Tačiau jei filmas nuo pat pradžių buvo nuostabus, kodėl Ridley Scottas jį taiso, išleisdamas jau penktą versiją?"

"Pabėgimas iš Šoušenko".
"Pabėgimas iš Šoušenko".

Išpopuliarėjo įrašytas į vaizdajuostes

Apie kino juostą "Pabėgimas iš Šoušenko" (The Shawshank Redemption) "The Washington Post" 1994 metais rašė: "Toks įspūdis, kad filmas trunka pusę kalėjimo bausmės iki gyvos galvos."

Franko Darabonto filmas apie neįtikėtiną pabėgimą iš kalėjimo, sukurtas pagal Stepheno Kingo apysaką, JAV kino teatruose buvo rodomas 10 savaičių ir surinko 18 mln. dolerių, nors buvo sukurtas už 25 mln. dolerių. Nesėkmę prodiuseriai paaiškino tuo, kad pasirodė "Kriminalinis skaitalas", perviliojęs žiūrovus. O vienas iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų Morganas Freemanas kaltino "neištariamą" pavadinimą. Nieko nepakeitė net septynios "Oskaro" nominacijos. Ceremonijos apdovanojimų teikimo proga antrą kartą kino teatruose rodytas filmas tesurinko 10 mln. dolerių.

"Pabėgimas iš Šoušenko" savo žiūrovų sulaukė tada, kai buvo įrašytas į vaizdajuostes ir pradėtas platinti. 1995 metais jis tapo vaizdajuosčių nuomos lyderiu ir tokiu išliko iki 1997-ųjų, kai jį pradėjo rodyti kabelinės televizijos vidutiniškai 60 kartų per metus. 2008 metais interneto svetainės IMDb lankytojų nuomone, iš 250 kino juostų sąrašo "Pabėgimas iš Šoušenko" buvo pripažintas geriausiu visų laikų ir tautų filmu. Jo kūrėjai jau uždirbo apie 100 mln. dolerių ir toliau gauna pelno, o buvęs kalėjimas, kuriame buvo filmuojama, tapo muziejumi, kurį per metus aplanko 80 tūkst. žmonių.

"Bundoko šventieji".
"Bundoko šventieji".

Susipyko su filmavimo grupe

Apie režisieriaus Troy Duffy 1999 metų filmą "Bundoko šventieji" (The Boondock Saints) kino kritikas Nathanas Rabinas rašė: "Tai yra ne tiek normalus trileris, kiek nemotyvuotai žiaurių scenų serija, apjungtų kažkuo panašiu į apgailėtiną scenarijų. Filmas aiškiai skirtas pasyviems sadistams."

Dėl T. Duffy scenarijaus apie brolius katalikus, nusprendusius sunaikinti Bostono mafiją, kovojo "Paramount Pictures" ir "Miramax" studijos. Laimėjo pastaroji, pasiūliusi 15 mln. dolerių biudžetą. Tačiau prieš pat pradedant filmuoti, "Miramax" vadovas Harvey Weinsteinas atsisakė projekto, nes iki to laiko T. Duffy spėjo susipykti su filmavimo grupe. Kino juostą, dukart sumažinusi jo biudžetą, vis dėlto nufilmavo nedidelė prodiuserinė kompanija,

Premjeros išvakarėse du paaugliai mokykloje sušaudė 13 žmonių. Tragedija išprovokavo diskusiją, kad kino ekranuose neturėtų būti smurto. Todėl pasidarė neįmanoma plačiajai publikai pradėti rodyti filmo apie masines žudynes. Savaitę jį demonstravo penkiuose kino teatruose. Per tą laiką filmas uždirbo 30 tūkst. dolerių. O kritikai jį sudirbo.

Sėkmė atėjo, kai 2001 metais "Bundoko šventieji" pradėjo platinti DVD formatu. Filmas tuoj pat buvo pripažintas Quentino Tarantino ir Guy Ritchie lygio klasika. O kūrėjai gavo apie 50 mln. dolerių pelno. Po 10 metų T. Duffy nufilmavo tęsinį, o dabar dirba prie trečios dalies ir televizinės priešistorės.

Parengė Rasa PAKALKIENĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"