Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Filmais šaudo lyg kulkomis

 
2015 07 31 6:00
Larisa Artiugina: "Svarbiausia dabar – Ukraina. Kol nesukursime europietiškos valstybės, negalėsiu kurti kino." telekritika.ua 

„Be abejo, ukrainiečių ginklai šiame kare bus šventi“, – Rusijai aneksuojant Krymą bene paskutinį sykį radijui „Svoboda“ ištarė Lietuvos bičiulė, disidentė Valerija Novodvorskaja. Jos žodžius prisiminiau kino stovykloje Gelgaudiškyje. Ten dar kartą įsitikinau, kad kinas gali tapti tikru tiesos gynėju, o vaizdo kamera – ginklu prieš naujus fašizmo pavidalus, agresiją, melą. Toks – ukrainiečių kino kūrėjų pilietinio pasipriešinimo grupės „Babilonas 13“ kelias.

Kai dėl melo ir pažeminimo Ukrainoje pasidarė trošku, žmonės išėjo į gatves. Jausdami pilietinę pareigą ir profesinį smalsumą drauge su jais patraukė vaizdo kameromis nešini šalies kino režisieriai, operatoriai, kino specialybių studentai. „Babilono 13“ grupelės pradėjo filmuoti Maidano įvykius, o vėliau su savanorių daliniais iškeliavo į Krymą ir Donbasą. Ir šiandien „babiloniečiai“ suka neilgus filmus iš karštųjų šalies taškų, kelia juos į „You Tube“, taip gausindami unikalų Ukrainos karo dokumentikos almanachą. Dabar jame - daugiau kaip trys šimtai kino pasakojimų. Gelgaudiškio (Šakių r.) idilėje grupės lyderė, režisierė Larisa Artiugina bei jos dvidešimtmečiai auklėtiniai, režisierė Oleksandra Čiuprina ir operatorius Ihoris Ivanka kalbėjosi su „Lietuvos žinių“ žurnalistu.

Griuvo visos sienos

Grupė „Babilonas 13“ susibūrė prasidėjus Euromaidanui. 2013 metų lapkričio 30-osios naktį „Berkutas“ sumušė studentus, kurie atsitraukę užsidarė Michailovskio sobore. Ryte į Michailovskio aikštę plūstelėjo kijeviečiai. Su vaizdo kameromis tarp jų jau sukinėjosi kino kūrėjai. „Vakare nusprendėme susitikti Kino namuose ir bendromis pastangomis sukurti trumpą filmą, įkelti jį į „You Tube“, – pasakojo L. Artiugina. Tokios iniciatyvos priežastis buvo paprasta – Ukrainos gyventojai nieko tikro nežinojo apie sostinės įvykius. Visi TV kanalai skleidė melą, ir tai truko iki 2014 metų kovo, kol prezidentas Viktoras Janukovyčius išsinešdino iš šalies.

30-osios vakarą kino menininkai susirinko į Kino namų restoraną „Babilon“. Kai į internetą buvo keliamas pirmasis jų filmas, ilgai nesvarstant restorano bevielio ryšio slaptažodis tapo naujojo sambūrio pavadinimu.

„Babilono 13“ veikloje iš pradžių dalyvavo 20 žmonių. Dabar jų yra apie 100, pačių aktyviausių – keturiasdešimt. Valstybė grupės neremia, viskas organizuojama savo lėšomis, filmuojama sava technika.

I. K. Karpenkos-Karovo teatro, kino ir televizijos instituto studentė O. Čiuprina prisiminė, kad pirmasis susitikimas su „babiloniečiais“, kino garsenybėmis, buvo neįtikimai nuoširdus. „Manęs paklausė, ką moku daryti. Atsakiau: „Montuoti.“ Ir jie pakvietė prisidėti. Tokio paprasto bendravimo mūsų institute nebuvo. Pamaniau, dėstytojai gali būti visai kitokie. Kino meistras mums tada atrodė lyg Dievas. Visa, ką jis sako, yra neginčijama tiesa, o tu – tik smulkmė. „Babilono 13“ būstinėje griuvo visos sienos. Suprantama, juk visus siejo bendras tikslas“, – pasakojo iš Odesos kilusi O. Čiuprina.

Nacionalinis turtas

Nuo tada visa Ukraina galėjo matyti, kas iš tiesų vyksta sostinės gatvėse. L. Artiugina tais mėnesiais vaizdo kamera stebėjo vieną Euromaidano organizatorių, žurnalistą Jegorą Sobolevą. „Po kelių mėnesių pajutome, kad mūsų kinas tampa ginklu, keičia situaciją, veikia, – pasakojo ji. – Kovojome vaizdo kameromis, filmais šaudėme lyg kulkomis.“

„Babilono 13“ kino pasakojimai – komandos pastangų rezultatas. Jie neturi titrų, autoriai nenurodyti. Tai - principinis susitarimas, kad nebūtų konkurencijos, varžymosi, kurį filmą matė daugiau interneto lankytojų. Dėl šios priežasties, pasak L. Artiuginos, kai kurie jaunesni žmonės nuo projekto atšlijo.

„Didžiausia „Babilono 13“ veiklos vertė – nufilmuota medžiaga. Manau, tai nacionalinis turtas. Tokio archyvo daugiau niekas neturi“, – pabrėžė L. Artiugina. 2014 metų pavasarį Ukrainoje rodytas „Babilono 13“ filmas „Dangiškoji šimtinė“, pirmasis iš ciklo „Žiema, kuri mus pakeitė“. Kūrinys lankė ir užsienio festivalius. Tų metų lapkritį grupė pakvietė į pilnametražės juostos „Galingesni nei ginklai“ premjerą. Filmas apkeliavo Ukrainos kino teatrus, o 2015-ųjų vasarį, „Meno avilio“ sumanymu, jo peržiūra įvyko Vilniaus universitete.

Galingesni nei ginklai

Filmo pavadinimas atsirado po vieno įvykio Rusijos aneksuotame Kryme. „Babilono 13“ nariai – Rusijos pilietis iš Sankt Peterburgo Jurijus Gruzinovas ir Kryme gimęs Jaroslavas Pilunskis – nuvažiavo į Simferopolį stebėti referendumo. Su kameromis jiedu apsilankė vienoje balsavimo apylinkėje. Ginkluoti vyriškiai abiems surišo rankas, paguldė ant grindų, po to įgrūdo į automobilį ir kažkur išvežė. Septynias paras apie „babiloniečius“ nebuvo jokios žinios. „Ėmėme jų ieškoti. Tačiau iki šių dienų oficialių duomenų, kas juos rado ir išlaisvino, nėra, – sakė L. Artiugina. – Vyrus laikė Simferopolio saugumo rūsyje, kankino. Kaltino, kad jie yra „pravosekai“, iš „Dešiniojo sektoriaus“. Reikalavo prisipažinti. Jaroslavui sulaužė šonkaulius. Vėliau jis šią istoriją mums pasakojo Kino namuose: „Ten buvo toks banditas, nuolat gyręsis, kad yra baigęs du aukštuosius. Priėjęs jau kelintą kartą ėmė mane talžyti, tada prikišo automato vamzdį ir paklausė: „Tu, šunie, supranti, kad tavo kamera galingesnė už mano ginklą?“ Šie žodžiai ir tapo „Babylon 13“ filmo pavadinimu.

Reputacija

„Babilonas 13“ Antiteroristinės operacijos zonoje įgijo gerą reputaciją. Grupės nariai laukiami ir ten, kur Ukrainos žurnalistai nėra pageidaujami. „Jie labai nekorektiškai elgėsi. Suprantama, neturėjo profesionalaus karo korespondento pasirengimo. Žurnalistui rūpi parengti reportažą ir tą pačią dieną jį paleisti į eterį. Ne iš blogos valios šitaip jis gali atskleisti, kas vyksta mūsų pusėje, priešams išduoti karines paslaptis. Jie juk irgi stebi mūsų TV kanalus, – teigė I. Ivanka. – „Babilono 13“ žmonės visada elgėsi kitaip, atsiklausdavo kariškių, kada publikuoti medžiagą, kad nufilmuoti kariai nepakliūtų į pavojų.“ Pasak L. Artiuginos, būta fatališkų precedentų. „Tarkime, išvakarėse per TV rodytas kariškis kitą dieną buvo nušautas. „Babilonas 13“ laikosi kitokio, kinematografinio požiūrio. Mąstome apie kino pasakojimą, pagrindinį veikėją, mėginame su juo susibičiuliauti. O TV žurnalistai kuria naujieną. Mums svarbiau kinas, o jiems – reportažas. Tuo ir skiriamės“, – aiškino L. Artiugina.

Šiuo metu „Babilono 13“ grupelės tyliai veikia Kryme. Savų žmonių yra ir Donecke, ir Luhanske. Vienas susuko filmą apie Donecko oro uosto gynėjus, įsitvirtinusius Peskuose, po to pasiprašė išleidžiamas į separatistų pusę, ten pabuvo kelias savaites. „Unikalus personažas. Turime savo agentą, bet tai viskas, ką galime pasakyti. Nes pasakyti daugiau – pavojinga net būnant Lietuvoje“, – nutilo Gelgaudiškio svečiai.

Muravjovas Korikas. Tas pats, bet kitas

Karo keliuose „Babilono 13“ kūrėjai sutinka rusų propagandinės žurnalistikos „genijų“. Šie dialogo vengia. „Tikrai turėtume, ką jiems pasakyti“, – pasitikėjimu tryško L. Artiugina. Šia tema režisierė papasakojo apie Donecko srityje, Karlivkoje vykusį mūšį. „Tai buvo bene pirmasis sadizmo aktas prieš ukrainiečių karius. Žuvo penki bataliono „Donbas“ savanoriai. Vienam išpjovė širdį, kitą pririšę prie automobilio tampė po kaimą, trečią sudegino... O karys slapyvardžiu Chemikas liko gyvas. Spėjo iššokti iš degančios kavinės, kur vyko susišaudymas, ir visą parą be sąmonės išgulėjo žolėje po šiferio lakštais. Atsibudo išgirdęs vis kartojamą tą patį tekstą. Pasirodo, toks Leonidas Muravjovas iš Sankt Peterburgo 5 kanalo kurpė TV reportažą. Rodydamas į sudegusį Chemiko draugą, priešais kamerą kartojo: „Žiūrėkite, kaip „banderovcai“ degina saviškius.“ Tada mobiliuoju skambindavo, ko gero, į Maskvą, ir klausdavo: „Ar gerai sakau? Toks turi būti tekstas?“ Jį vis koregavo. Per šį „reportažą“ Chemikas ir atgavo sąmonę. Naktį jis nuėjo dvidešimt kilometrų ir atsidūrė tarp saviškių“, – pasakojo L. Artiugina.

Po pusmečio pasklido žinia, kad L. Muravjovas kviečiamas dirbti į ukrainiečių TV kanalą „Inter“. Tai sukėlė „babiloniečių“ nepasitenkinimą. Jie pareikalavo L. Muravjovo ekstradicijos. Chemiko padedami, įrodė valdžiai, kad tai tas pats asmuo iš Karlivkos, ir pasiekė savo. „Tad mūsų požiūris į Rusijos žurnalistus vienareikšmis“, – pabaigė pasakojimą L. Artiugina.

„Naujasis Donbasas“

Pastaruoju metu „Babilonas 13“ pakeitė savo tikslus, iš protesto virto pilietinės visuomenės grupe. Atkovotose Donbaso teritorijose pradėjo misionierišką kultūrinę veiklą: atstatinėja mokyklas ir siekia dialogo su vietos gyventojais. Dabartinis „babiloniečių“ projektas vadinasi „Naujasis Donbasas“.

Kai Slovjanskas ir Mikolajivka sugrįžo į Ukrainos rankas, filmuoti atvažiavo kelios „Babilono 13“ komandos. Matė sugriautus namus, ligonines, mokyklas. L. Artiugina suprato, kokia beviltiška vietinių gyventojų situacija. „Mūsų kariai išvaduoja teritorijas, pastato užkardos postus ir išvažiuoja. O žmonės lieka tuščiomis rankomis ir toliau palaiko „separus“ (separatistus, – aut.)“, – sakė L. Artiugina. Ji prislėgta širdimi grįžo į Kijevą. Tuometis Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas patarė: „Prisiminkite Maidaną, veikite. Važiuokite jiems padėti.“

Režisierė subūrė dvidešimties savanorių grupę, iš Jungtinių Tautų vystymo programos gavo lėšų kelionei ir traukiniu grįžo į Mikolajivką. Podolo teatro aktorius Aleksandras Fomenka Charkovo „Barabašovo“ prekybos centre nupirko statybinių medžiagų, langų, suolų ir vilkiku atvežė ten pat. Prasidėjo mokyklos atstatymo darbai. „Maidanas mus, „babiloniečius“, pakeitė. Liovėmės drovėtis, išmokome sakyti tiesą, todėl tapome laisvesni. Praradau daug draugų, tačiau sutikau naujų. Tai, kas iki šiol man buvo vertingiausia – kinas, - kiek atitolo. Svarbiausia dabar – Ukraina. Kol nesukursime europietiškos valstybės, negalėsiu kurti kino“, – sakė L. Artiugina.

Reketininkas tapo prezidentu

„Naujojo Donbaso“ iniciatoriai išleido metodinę knygelę, kaip bendrauti su regiono gyventojais. Skamba keistai, tačiau I. Ivanka tuoj įterpė pasakojimą, kokia to regiono istorija. „Nuo XVIII amžiaus, kai Donbase buvo rasta akmens anglių, į jį masiškai gabenti katorgininkai, tremtiniai. Ir Sovietų Sąjunga toje teritorijoje kūrė getą. Gyventojai gaudavo nemažų dotacijų, naudojosi įvairiomis lengvatomis, jų vaikai važinėjo į poilsio stovyklas. Taip pat skiepytas proletaro kultas, pasididžiavimas savimi. Ir štai SSRS sugriuvo. Situacija tokia, kad nepriklausomoje Ukrainoje dabar gyvena sluoksnis žmonių, kurie neturi jokios nacionalinės tapatybės: nei jie rusai, nei ukrainiečiai. Netekę visų privilegijų, jaučiasi įžeisti, pikti. Ir dar tas nesuprantamas išdidumas: „Štai mes – darbininkai, mums buvo statomi paminklai!“ Po Sovietų Sąjungos griūties ekonominė situacija smarkiai pablogėjo. Dešimtajame dešimtmetyje Donecke ir Luhanske vyravo banditizmas. Smulkūs reketininkai ilgainiui savo rankose sutelkė tokius pinigus, kad tapo didelių įmonių vadovais. O vienas – net Ukrainos prezidentu. Dabar ten nėra darbo, siaučia girtuoklystė ir narkomanija. Tai labai agresyvus ir politiškai pasyvus regionas“, – aiškino I. Ivanka.

Savanoriai

Bendraujant su Donbaso gyventojais, pasak L. Artiuginos, negali būti jokių pokalbių apie ideologiją, propagandą. Į ten galima žengti tik su kultūra. Ir ją reikia skleisti bendromis pastangomis, drauge su vietiniais. Pirmoji savanorių viešnagė Mikolajivkoje truko 16 dienų. „Savaitę jie mūsų drovėjosi, nesuprato, kas mes tokie. Klausinėjo, ką reiškia žodis „volontior“ (savanoris, – aut.). Antrą savaitę susidraugavome. Po to išvykome, palikę statybinių medžiagų, kad jie patys savarankiškai atnaujintų mokyklą“, – pasakojo L. Artiugina. Antrą kartą į Mikolajivką atvažiavo žiemą jau su kitais žmonėmis. „Tai irgi buvo svarbu, jog vietiniai nemanytų, kad savanoris yra koks konkretus žmogus. Dabar Mikolajivkos moksleiviai sako patys būsią mūsų projekto savanoriai ir drauge važiuos į kitas regiono mokyklas“, – teigė L. Artiugina.

Klausiama, kaip pasikeitė jos gyvenimas su „Babilonu 13“, jaunoji kino režisierė O. Čiuprina atsakė: „Dvejus metus nuo Maidano jaučiu nuolatinę įtampą. Pasaulis man atsiveria vis naujais pavidalais, ir bėda, jog ne pačiais geriausiais. Montuodama kino medžiagą kaskart nustembu, kad štai ir taip dar gali būti: siaubas, žiaurumai... Supratau, kad iki tol teko gyventi po stikliniu gaubtu, patogiai. Tačiau svarbu kita: per tą laiką sutikau daugybę nepaprastai stiprių žmonių – karių, pabėgėlių, sužeistųjų. Ir buvimas šalia jų taip mane įkvepia! Sakau sau: „Jei jie randa jėgų gyventi, tai ir tu savo menkus vargus ištversi.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"