Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Fotografijos klasikai kitoje objektyvo pusėje

 
2015 11 03 6:00
Monika Požerskytė nuotraukoje "Keturi" (2013) įamžino fotomenininkus su jų jaunystės portretais.
Monika Požerskytė nuotraukoje "Keturi" (2013) įamžino fotomenininkus su jų jaunystės portretais. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Lietuvių fotografijos klasikai Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas ir Antanas Sutkus – seni geri bičiuliai, tačiau susieina retokai. Todėl R. Požerskio dukra Monika sumanė „klasiokų“ susitikimus tankinti, pavertė mįslingu projektu, kurio kodinis pavadinimas „Keturi“.

Su fotoaparatais nesiskiriantys bendražygiai 2013 metais stojo į kitą objektyvo pusę. Studijos prietemoje fotografė M. Požerskytė juos įamžino laikančius savo garsiausius darbus, portretus. Atsirado unikali nespalvota nuotrauka „Keturi“.

Matyt, suvokta tokių susitikimų nauda. Tad vieną pavakarę M. Požerskytė į susitikimą su lietuvių fotografijos muškietininkais pakvietė ir mus. Koks tikrasis ar galutinis projekto „Keturi“ tikslas, turbūt žino tik ji ir patys menininkai. Dėmesio jiems tikrai nestinga, figūros viešojoje erdvėje matomos nuolat. Tik renginiui baigiantis M. Požerskytė šį tą išdavė, nors tai ir neatskleidė viso užmojo esmės: „Norėjau parodyti, kokios energijos sklidini šie vyrai.“ Matyti juos kartu, klausytis šmaikščių, didelės patirties praturtintų kalbų – išties smagus užsiėmimas.

Fotomenininkus subūrė Monika Požerskytė.
Fotomenininkus subūrė Monika Požerskytė.

Intro

R. Požerskis: Gal pradėsiu nuo tarybinių laikų. Kai kas nors važiuodavo į kapitalistinį užsienį, grįžus reikėdavo užpildyti anketą, ką matei, su kuo susipažinai. Paskutinis klausimas buvo „Priežastis, kodėl grįžote į Sovietų Sąjungą“. Pats sunkiausias klausimas, labai pavojingas.

A. Macijauskas: Nekilo toks klausimas pasilikt tenai. Nes kas nors Lietuvoj juk turėjo likt.

A. Sutkus: Kilo, kilo, kaip nekilo. Bet nepasilikom.

R. Požerskis: Aš tos anketos nepildžiau, nes tarybiniais laikais nebuvau išvažiavęs į kapitalistinę šalį. Manęs tiesiog neišleido. Tik sakau, kad kiti pildė, kurie važiavo. Ar ne, Antanai? Kaip ten buvo?

A. Sutkus: Aš nepildydavau.

R. Požerskis: Ne? Antanas pirmąsyk buvo Paryžiuje, bet neprisimena, kad buvo. Labai užimtas buvo.

A. Sutkus: Labai daug buvo švenčiama, sakykim taip. Į tas vadinamas kapitalistines šalis išvažiavau po dešimt metų pirmininkavimo. Toliau neišleisdavo – tik Lenkija, Vokietija, Čekoslovakija. Į Jugoslaviją jau neleisdavo. Ir į Suomiją. Nors Suomija buvo pasirašiusi, kad grąžins perbėgėlius.

A. Macijauskas: Jugoslavijoje 1981 metais buvau su Tarybų Sąjungos respublikų žurnalistų grupe. Dėl ko tai primenu? Nes forminant dokumentus, reikėjo padaryti 12 savo portretų. Šiandien sunkiai įsivaizduojama, kokie tai buvo dokumentai...

A. Sutkus: Ir akių spalva, ir ypatingos žymės. Kolegos, šiandien erdvės nevertinat. Važiuojat per visą Europą kaip iš Suvalkijos į Žemaitiją. Kai mūsų neleisdavo, mes labai vertinome.

Tik ne Latvijoje

Vienas projekto „Keturi“ iniciatorių R. Požerskis svarstė: iš pažiūros gali atrodyti, kad ketvertukas nuolat kartu – dirba, bendrauja, susiskambina. „Bet net ir šiandien susirinkti buvo problema: ar bus Macijauskas, kuris ką tik sirgo, ar bus Sutkus, kuris ką tik iš ligoninės ir klinikų, ar bus Rakauskas, kuris sako: „Neturiu baltų marškinių, nevažiuosiu“, – visokius kliuvinius vardijo R. Požerskis. Vis dėlto susirinko. R. Rakauskas atvažiavo suradęs tarpinę spalvą – pilką.

Latvių kolegos R. Požerskiui tiesiai šviesiai pasakė: Latvijoje nuotrauka, kurioje išsitektų trys keturi fotografijos grandai, neįmanoma. Nes ten kiekvienas yra visų geriausias. „Tokio draugystės pavyzdžio, brolystės suvokimo jie neturi. Tai rodo, kad Lietuvos fotografija visada laikėsi išvien ir siekė vieno tikslo – atvaizduoti Lietuvą“, – pabrėžė R. Požerskis.

Pilkuose namuose

R. Požerskis pradėjęs fotografuoti prieš 42 metus. Tada R. Rakauskas pradėjo „Žydėjimą“, A. Macijauskas kūrė „Kaimo turgus“, A. Sutkus portretavo „Lietuvos žmones“. „Pakliuvau į gerą, degančią, energingą draugiją. Mus siejo ne tik kūryba, bet ir draugystė. Niekad vienas kito neišdavėme, nemelavome. 40 metų... tai daug“, – padaręs pauzę užbaigė R. Požerskis.

Prisimintos kūrybos sąlygos sovietmečiu. Visuomenė gyveno lyg zoologijos sode, aptvertoje, izoliuotoje teritorijoje. Tačiau kankiniais savęs ketvertukas jokiu būdu nelaikytų. Leido knygas, pasiekė, ką norėjo pasiekti. Anot A. Macijausko, menotyrininkai į aną epochą ir jų kūrybą žiūri kiek primityviai. „Esą viskas buvo pilka, žmonės pilki. Nes namai buvo pilki. Bet kokios dramos juose dėjosi! Žmonės mylėjosi, augino vaikus, žudėsi. Reikėtų labiau įsigilinti į reiškinio esmę“, – siūlė A. Macijauskas.

Fotografijos muškietininkai (iš kairės) Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus suskaičiavo visus lietuvių fotografijos talentus.
Fotografijos muškietininkai (iš kairės) Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus suskaičiavo visus lietuvių fotografijos talentus.

Pavyko

Bostone išleistame XX amžiaus garsiausių pasaulio fotografų albume – du latviai, vienas estas ir aštuoni lietuviai. Septyni jų – kauniečiai arba iš Kauno rajono. Mėginant išsiaiškinti tokio telkinio priežastį, truputį nutolta nuo esmės. Pasak A. Macijausko, vilniečiai iš pradžių priešinęsi Fotografijos meno draugijos, pirmos profesionalių fotografų organizacijos, steigimui. Jie norėję, kad fotografija ir toliau būtų tik klubinė veikla. Juos smarkiai rėmė profsąjungos. O Kauno, Šiaulių ir Panevėžio fotografai palaikė A. Sutkaus poziciją. Praėjo keleri metai, ir dauguma vilniečių įsiliejo į draugiją. „Dirbome, draugavome. Suprantama, juk naujas reiškinys visada sunkiai sugromuliuojamas“, – darė išvadą A. Macijauskas.

Fotomenininkų draugijos stiprybė, A. Sutkaus manymu, atsiskleidė jo pokalbyje su Jeanu-Pauliu Sartre'u. „Jis manęs paklausė, kiek Lietuvoje fotografijos talentų. Suskaičiavau, sakau: „Mane pridėjus – šeši.“ Klausia, kiek Lietuvoje gyventojų. „Trys milijonai.“ „Pavyko jums. Prancūzijoje dešimt kartų daugiau, o talentas vienintelis – Henri Cartier-Bressonas“, – 1965-ųjų pašnekesį su literatūros garsenybe prisiminė A. Sutkus.

Laiko mašina

Ketvertuko greičiai jau lėtesni, „darbo našumas“ sumažėjęs. A. Sutkus dar kartais paveiksluoja savo katytę. O šuns jau nebe. Jį fotografuoja žmona Rima. „ Kai 50 metų „atfotografuoji“ viską – nuo nuogų panelių iki „Žalgirio“ ir dar velniažin ko – gal jau užtenka...“ – teisinosi R. Rakauskas. „Nemuno“ žurnale jis nuo pirmo numerio. Ir sulaukęs pensijos niekaip negali iš jo išeiti. „Neišbrendi, ar ne?“ – pasitikslino A. Sutkus.

R. Požerskis pasakojo panoramine kamera neseniai perfotografavęs Lietuvos senamiesčius. Sekėsi šiaip sau. „Kiemai ir žmonės užsidarę, vaikų fotografuoti negalima – vien etinės ir fizinės kliūtys“, – stebėjosi jis. Įamžino ir silpnaregių vaikų integraciją į visuomenę. Fotografavo ir gražią studentę. Miesto peizaže. Likus trims dienoms iki gimdymo. Fotografuoja ir po gimdymo – liepą gimusią Liepą.

Visi užsiėmę archyvais. Tik R. Rakauskas neskuba, mano dar dešimt metų tam reikalui turįs. „Pats nykiausias užsiėmimas, kniskis, žiūrinėk. O kai fotografuoji – smagu“, – mėgaudamasis ištarė jis. „Bet koks malonumas, kai gali lyg laiko mašina grįžti į savo pirmąją meilę, atrasti 1959 metų „Maratono“ negatyvą... Prisiminti, kaip jis buvo padarytas“, – į praeitį nukeliavo A. Sutkus.

Už pavasario mergeles

Nereikėtų manyti, kad ketvertuke vyravo tik idilė ir santykių harmonija. Bičiuliai pykęsi kaip velniai, kiek įmanydami kritikavę vienas kitą. „Geriausi draugai Antanas ir Aleksandras turėtų būti didžiausi mano priešai. Kai dariau „Žydėjimą“, jie sakė: „Baik tu su tais saldumais...“ – pradėjo R. Rakauskas. A. Sutkus jį pertraukė: „Tau ne už „Žydėjimą“, aš juk sakiau. Už pavasario mergeles. Kai nuogas panas sukėlei į medį. Ir dar su aukštakulniais. Na, jau dalše niekuda.“

Egzistavo riteriškas muškietininkų susitarimas – jei vienas imasi kokios temos, kitas į tą „teritoriją“ nelenda. „Įleisk Maciejų į mano „Žydėjimą“ – kiaulę pjaus, ant žiedų kraujas tikš“, – juokavo R. Rakauskas. Visi buvo skirtingi, išlaikė savitą braižą. Pasak A. Macijausko, jauniausias ketvertuko narys R. Požerskis įdomiai numatė savo stilistiką: „Man kartą sakė: „Paimsiu Sutkų, Macijauską, Rakauską, Kunčių ir iš jų padarysiu savo stilių.“ Gerai, kai jaunas žmogus iš karto žino, ko nori“, – komentavo A. Macijauskas.

Algis

Išties, fotografijos pasaulio prašalaitis šio ketvertuko neįsivaizduoja be dar vieno iškilaus menininko – Algimanto Kunčiaus. Jis turėtų čia būti – ketvirtas ar penktas, nesvarbu. Su tuo sutiko ir R. Rakauskas. „Įdomu, kad Algis nuolat būdavo tarp mūsų. Bet tai kitoks charakteris. Kunčius yra „muzikontas“, „Neringoje“ akordeonu grojo, muzikinę klausą turi. Žinot, kaip jis į mus žiūri?“ – ironizavo R. Rakauskas. „Kai uždainuojam, tuoj pabėga“, – pajuokavo R. Požerskis. „Rimtas autorius. Bet tokios draugystės nebuvo“, – sakė R. Rakauskas. „Mes šeimomis draugavome, atostogavome kartu“, – jį papildė R. Požerskis. „Algis išlaikė savo požiūrį“, – pradėjo mintį A. Macijauskas ir tuoj buvo A. Sutkaus pertrauktas: „Todėl kaip menininkas – labai gerbtinas.“

Tikroji praeitis

Su A. Kunčiumi A. Macijauskas dažnai susikibdavo. „Aliau, – sako, – tu visą laiką stovi ant galvos.“ Sakau: „Tam reikia sveikatos turėti. Jis liko ant kojų, pastovus“, – prisiminė A. Macijauskas. Kartą vienoje parodoje pakabino gana „efektingą“ fotografiją. A. Kunčius ją pamatęs nusikabino savo darbus. R. Rakauskas drovėdamasis paaiškino, kad nuotraukoje buvo pavaizduotas vyriškas „daiktas“, o ant jo – musė.

Galiausiai vyrai padarė išvadą, kad kiekvienas apie tą patį įvykį kalba skirtingai. „Prisimenant praeitį smegenys automatiškai panaudoja šiandieninę patirtį. Gauname 2015 metų prisiminimus. Tai ne tikroji praeitis. Tikroji – fotografijoje“, – užbaigė susitikimą A. Sutkus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"