Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

G. Kilčiauskienė: „Muzikoje svarbiausia – galva ir širdis“

 
2015 10 27 13:00
Giedrė Kilčiauskienė Organizatorių nuotraukos

Lapkričio 7 d. naujoje sostinės muzikinėje erdvėje – „Vienuolio Pub“– koncertuosianti Giedrė Kilčiauskienė sako jau seniai nebesmerkianti tų atlikėjų, kurios dainuoja „įvairiomis kūno dalimis“. Patyrusi dainininkė dainavimo mokė ne vieną žinomą šalies atlikėją. Ji įsitikinusi, kad dainuojant svarbiausia yra galva ir širdis, o natos ir balsas tėra tik priemonė išreikšti tai, ką jaučiame.

– Neseniai viešėjai renginyje „International Jazz Voice Conference“, kuris vyko Helsinkyje. Kokiu tikslu vykai į Helsinkį ir kokių įspūdžių iš ten parsivežei?

– Jau devynerius metus dirbu dainavimo dėstytoja Vilniaus kolegijoje. Studentus mokau tiek džiazo, tiek popmuzikos vokalo pagrindų. Dalyvavimas „Internetional jazz voice conference“ Helsinkyje man, pedagogei, davė neįkainojamos patirties. Klausantis kolegų pranešimų iš viso pasaulio, buvo malonu išgirsti, kad mano mintys, idėjos, metodika sutampa su aukščiausio lygio profesionalių, tokių kaip Michele Weir ar Carmen Lundy.

Vokalo esu mokiusi Justę Arlauskaitę-Jazzu, Viliją Matačiūnaitę, Eglę Gadeikytę, Mantvydą Čiuplį (dabartinis „Makchu Pikchu“ vokalistas), Imantą Slėnį (pirmasis „Makchu Pikchu“ vokalistas), Indrę Launikonytę, Kamilę Tumelytę (grupės „Echoes“, „Sel“). Vaidas Baumila lankė mano improvizacijos paskaitas. Paklauskite jų, ar esu ta dėstytoja, kuri sakytų, jog svarbiausia yra natos ir balsas? Atsakymas – ne. Svarbiausia yra galva ir širdis, o natos ir balsas tėra tik priemonė išreikšti tai, ką jaučiame. Ar įmanoma išmokyti jausmų? Aš labai stengiuosi tai išaiškinti, o mano mokinių pasiekimai įrodo, kad pastangos nenueina veltui. Jausmai ir intuicija taip pat buvo labai akcentuojami „International jazz voice conference“ metu. Be gyvybės joks virtuozas nebus niekam įdomus.

Diskusija apie džiazo vokalo dėstymą įvairiose šalyse.

– Turbūt dažnai girdi klausimą: kas tau pačiai arčiau širdies – džiazas ar popmuzika. Ko gero, į jį neįmanoma atsakyti...

– Prie mano „repertuaro“ dar reikėtų paminėti roką ir elektroniką. Ši tema gali nuvesti į ilgas diskusijas. Aš apskritai nesu kategoriška muzikos stilių klausimu. Dainavau viską, išskyrus klasiką ir visur jaučiausi patogiai. Džiaze – improvizacijos laisvė, popmuzikoje – tekstas, roke – emocinis išsitaškymas, elektronikoje – tikslumas ir stabilumas, visos šios išraiškos priemonės mane žavi. Be to, savo muzikiniame kelyje sutikau išskirtinai gerus muzikantus, nuostabius žmones, kurių mintys ir energetika atitiko manąsias. Tai yra svarbiausia, o ne muzikos stilius.

– O kaip dažniau koncertuoji – kaip džiazo atlikėja ar kaip Giedrė, dainų autorė ir atlikėja?

– Greičiausiai, kad tiek pat dažnai koncertuoju tiek su projektu „Džiazo miniatiūros“, tiek kaip solistė. Šį rudenį dainuoju daugiau savo kurtas dainas, tačiau jos skamba kitaip nei albumo „Optinė apgaulė“ įraše. Man talkina nuostabūs muzikantai – pianistas Andrej Polevikov, kontrabosininkas Vytis Nivinskas bei būgnininkas Darius Rudis.

– Ką gerbėjai girdės artimiausiame tavo koncerte, kuris vyks naujoje sostinės muzikinėje erdvėje „Vienuolio Pub“. Gal bus dainų ir iš tavo buvusių grupių repertuaro?

– Dainuosiu savo solinio albumo „Optinė apgaulė“ kūrinius, taip pat pristatysiu keletą naujų dainų. Jeigu žiūrovai iškvies bisui, tai galbūt padainuosiu ir keletą kūrinių iš savo buvusių grupių repertuaro. (Šypsosi.)

– Ką apie muzikinę karjerą galvojai tuomet, kai dainavai pankroko grupėje „Muse-Sick“, vėliau – „Dogbones“, o paskui merginų roko grupėje „Sumerland“? Ko gero nė neprisileidai minties, kad turėsi ką nors bendro su popmuzika?

– Kuomet pradėjau dainuoti roko grupėse, niekas nebūtų man įrodęs, kad dainuosiu pop scenoje. Bet juk buvau vos šešiolikos! Kai pradėjau dainuoti „Empti“, man buvo 19 metų. Tuometinis mano vaikinas rokeris išgirdęs šias naujienas pasakė: „Tai ką, kitas žingsnis – „Dinamika“?“ (Juokiasi.)

– Ar įmanoma, kad kuri nors iš tavo buvusių grupių atsikurtų – žinoma, kalbu ne apie pirmąsias grupes, o apie didelio populiarumo sulaukusias „Empti“ ir „Pieno lazeriai“.

– Viskas įmanoma. Jeigu jau žmonės skrenda į kosmosą, tai tikrai negalima atmesti galimybės dar kartą išgirsti „Empti“ ar „Pieno lazerius“. (Juokiasi.) Šios dvi grupės yra tarytum mano pavardės. Net plakatuose koncertų organizatoriai dažnai užrašo „Giedrė („Empti“) arba „Giedrė („Pieno lazeriai“). (Šypsosi.) Kalbu dabar ir galvoju: na, velniškai man pasisekė su grupėmis. Juk tikrai jos pačios geriausios! Nebūtų gėda turėti tokias pavardes!

– Esi tikra profesionalė, tad greičiausiai tave nervina tai, kad į sceną lipama dainuoti krūtine, arba liaudiškai tariant – papais.

– Prisipažinsiu, anksčiau tikrai nervindavo. Ir žinot kodėl? Nes neturėjau tiek pasitikėjimo tuo, ką darau pati. Kai esi labai jaunas, viską vertini užaštrintai. Kaip jau sakiau, scenoje esu nuo šešiolikos metų. Natūralu, kad ir kaip muzikantė, ir kaip žmogus augu. Man nebeįdomu, nebepavydu, nebeapmaudu dėl kitų žmonių pasirinkto saviraiškos kelio. Manau, kur kas svarbiau užduoti sau klausimus: kodėl AŠ dainuoju, ką AŠ noriu pasakyti, ką AŠ noriu atiduoti publikai?

Konferencijos dalyviai

– Ką apskritai manai apie lietuvišką muzikos sceną, tiek alternatyviąją, tiek popsą.

– Gerai galvoju. Alternatyvios lietuviškos grupės man visada buvo labai įdomios pasauliniame kontekste. Su pop gal kiek sudėtingiau. Man atrodo, kad lietuviškoje popmuzikoje vis dar per mažai darbo ir per daug blizgučių. Bet situacija tikrai gerėja.

– Turi nemažai veiklos. Ar lieka laiko pomėgiams?

– Visas pasaulio laikas yra mano. Ir būtų kvaila jo neišnaudoti. Kai susidėlioji prioritetus, spėji labai daug. Svarbiausia – kuo mažiau rūpintis tuo, ką veikia kiti, ir dar suteikti tam neigiamus atspalvius. Reikia veikti pačiam. Patikėkite, labai malonus jausmas atsigręžti atgal ir apžvelgti nuveiktus darbus. Ar tai būtų sušluoti lapai sode, pačios numegztas šalikas, pažiūrėtas filmas, iškeptas pyragas, nupieštas komiksas, patinginiavimas lovoje iki pavakarių, sukurta daina, nufilmuotas vaizdo klipas, pokalbis su vaiku, studentų mokymas ir dar daug daug visko, kas yra mano gyvenimas. Taigi, galima sakyti, kad visas mano gyvenimas susideda iš mėgstamų hobių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"