Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Gatvės menas – tai santykis su miestu

 
Vilniaus gatvės menininko 209 užrašas/Organizatorių nuotraukos
Vilniaus gatvės menininko 209 užrašas/Organizatorių nuotraukos

 Paprastai visuomenėje grafičiai laikomi miestą teršiančiomis „teplionėmis“ ir nelegaliu menu. Tačiau gatvės menas tai daugiau nei grafičiai – tai miestiečių santykis su miestu, tam tikra komunikacijos forma bei puiki meno mokykla kūrybininkams. 

Taip kalbėta antradienio vakarą Energetikos ir technikos muziejuje, per gatvės meno festivalio „Vilnius street art“ atidarymą, prasidėjusį menininkų, antropologų, kultūros atstovų pokalbiu apie gatvės meną ir grafičių kultūrą.

„Jau nuo pirmojo festivalio apie miestą galvojame kaip apie tekstą – Vilnius yra susipynęs iš nesibaigiančio gatvių ir pastatų labirinto. Kiekvieno gatvės menininko intervencija yra labai reikšminga, nes tai savotiškai interpretuoja, keičia tą tekstą, parodo miestą kitu kampu, pabrėžia ir kitaip atskleidžia kai kurias pamirštas miesto vietas ar pastatus, papasakoja kitokią jų istoriją,“ – kalbėjo festivalio vadovė Ūla Ambrasaitė.

Tai puikiai patvirtina ir praėjusiais metais per festivalį atnaujintas Vilniaus stoties rajonas. Stotis, oro uostas – vietos kuriose nuolat sukasi daug turistų, todėl tokių vietų puoselėjimui turėtų būti skiriama ypač daug dėmesio. Būtent „Vilnius street art“ festivalio iniciatyva, stoties rajone seniai užmiršti ir apleisti pastatai pernai buvo papuošti garsių gatvės menininkų darbais. Jei anksčiau visi stengdavosi aplenkti stoties rajoną, tai šiandien ne vienas, ir ne tik turistas, bet ir miesto gyventojas, stabteli pasigrožėti įspūdingais, didžiuliais, pastatų sienas puošiančiais piešiniais.

„Visuomet į festivalius kviesdavome pasaulyje gerai žinomus gatvės menininkus iš užsienio. Dažniausiai pasirinkdavome vieną konkretų rajoną, jį ištyrinėdavome, pasikviesdavome penkis menininkus ir išpaišydavome kelias dideles sienas. Aš labai džiaugiuosi, kad šiemet festivalio programa yra išskirtinai lietuviška ir manau, kad tai įrodo mūsų festivalio brandumą. Šiemet viskas bus kitaip“, – festivalio atidarymo metu džiaugėsi U. Ambrasaitė.

Šių metų festivalyje didžiąją dalį gatvės meno projektų įgyvendins lietuvių menininkai – Ignas Lukauskas, Liudas Parulskis, jaunas Vilniaus menininkas Asylum, Žygimantas Kudirka ir pan.

U. Ambrasaitės manymu, miesto transportas ne tik neatsiejama miesto įvaizdžio dalis, bet ir miesto gyvenimo, judėjimo variklis. Tad šiais metais siekiama atkreipti miesto gyventojų dėmesį ne tik į apleistus pastatus, bet ir į transportą bei smulkiąją architektūrą – suoliukus, autobusų stoteles, šiukšliadėžes, apšvietimo stulpus. Vilniaus kolegijoje rengiama diskusija „Smulkioji architektūra. Kokia ir kodėl?“.

Didelė dalis šių metų festivalio projektų bus susijusi su transporto tematika. Fotomanipuliacijų menininkas Liudas Parulskis transformuos vienus ryškiausių Vilniaus simbolių – troleibusus, Vilniaus gatvėse kabančios informacinės eismo švieslentės naktimis „deklamuos“ Žygimanto Kudirkos kurtas eiles.

„Gero vėjo klubas“ ant daugybės mieste styrančių ir dažniausiai nenaudojamų vėliavų stiebų, kurių Vilniuje yra daugiau kaip 60, iškels jūrinėmis vėliavomis užšifruotas žinutes miestui. Anot U. Ambrasaitės, vėliavos laivams savotiška komunikacijos, susisiekimo forma – tai taip pat susiję su transporto tematika.

Vėl sugrįš į stoties rajoną

Tačiau ir šiemet stoties rajonas nebus užmirštas – festivalio organizatoriai nori ten dar daugiau pokyčių. Tad rugsėjo mėnesį gatvės menininkai iš Gdansko Seikon ir Jay Pop visiškai pakeis šalia stoties esančio apleisto namo bei netrukus planuojamo griauti pastato šalia Energetikos ir techniko muziejaus sienas.

„Po praėjusių metų festivalio stoties rajone norime įkvėpti dar daugiau meno. Pro apleistą pastatą esantį šalia stoties kasdien pravažiuoja į Vilniaus autobusų stotį atvykstantys ir išvykstantis autobusai. Dažnai jais važiuoja ne tik turistai, bet ir kitų miestų gyventojai. Nuo šios vietos prasideda susipažinimas su mūsų miestu, tai yra labai svarbi mūsų miesto įvaizdžio dalis“, – pasakojo U. Ambrasaitė.

Socialinių pokyčių siekiantis menas

Gatvės menas ne tik keičia miesto įvaizdį, leidžia iš naujo atgimti apleistiems miesto pastatams, bet, anot miesto antropologės Jekaterinos Lavrinec, suteikia menininkui galimybę išsakyti savo poziciją, kalbėti už savo miestą ir jo gyventojus.

„Manau, kad gatvės menas turi dvi svarbiausias funkcijas. Pirmiausia, gražu pasižiūrėti, menininkui svarbu išpuoselėti savo stilių, parodyti savo braižą. Ir kritinė funkcija – tai savo pozicijos išreiškimas. Ši funkcija yra svarbiausia. Todėl gatvės menas kartais yra tarsi garsiakalbis – tu gali laisvai išeiti ir išreikšti kritinę poziciją, kreiptis į visuomenę, skatinti susitelkti. Svarbiausias klausimas yra tik tai, kokią kritinę poziciją tu išreiški ir ko sieki“, – teigė J. Lavrinec.

„Baigė“ grafičių mokyklą

Festivalio kuratorė Gabija Grušaitė pasakodama apie du garsius pasaulio menininkus, prancūzą JR ir portugalą Vhils, teigė, kad dažnai menininkų darbai būna labai glaudžiai susiję su miestu, jo kultūra, gyventojais. Dar dažniau gatvės menininkai savo darbais siekia atkreipti dėmesį į socialiai pažeidžiamas visuomenes grupes, mieste vyraujančią socialinę atskirtį.

„Tiek JR, tiek Vhils, atvykę į šalį, ten išsirenka miestą, iš anksto jį ištyrinėja, bendrauja su vietos gyventojais, juos fotografuoja ir vėliau pavaizduoja ant didžiulių pastatų sienų. Štai viename Norvegijos mieste Vhils ant didelės sienos pavaizdavo vietinio žvejo portretą. JR būdamas dar paauglys, nufotografavo visus savo draugus, paišančius grafičius, ir didelius jų portretus nelegaliai išklijavo ant Paryžiaus sienų. Abiejų menininkų tikslas – suteikti balsą tiems žmonėms, kurių mes paprastai nematome, parodyti mums tikrus žmones“, – kalbėjo G. Grušaitė.

Abu minėti menininkai paauglystėje daug laiko praleido gatvėse ir miestų priemiesčiuose, kur paišydavo grafičius, stebėdavo priemiesčių gyvenimą, žmones, todėl juos visuomet domino socialinės, politinės problemos. Šiandien jie garsūs ir visiems puikiai žinomi pasaulio menininkai. JR sukurtos milžiniškos ir įspūdingos instaliacijos šiemet puošė Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Pasak G. Grušaitės , ne vienas garsus menininkas, ir ne tik gatvės menininkas, bet ir rašytojas, architektas, yra perėję grafičio mokyklą, tai padėjo jiems susiformuoti ne tik kaip menininkams, bet ir kaip asmenybėms.

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec ir architektas Vytautas Biekša
Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec ir architektas Vytautas Biekša

Ji taip pat pridūrė, kad menininkų, kurie paauglystėje užsiėmė grafičių menu, toli ieškoti nereikia. Štai lietuvių architektas Vytautas Biekša būdamas paauglys piešdamas grafičius „išmaišė“ visą Vilniaus Gedimino prospektą. Anot jo, tai labai padėjo suprasti, pajausti pačią erdvę, sukurti santykį su architektūra.

„Paišydavau su draugais 1995–1998 metais ir vargu ar tie grafičiai turėjo kokios meninės vertės. Bet tai išugdė jautrumą aplinkai, erdvei. Žinoma, gatvės mene dabar labai svarbi yra sociopolitinė žinutė, bet dažnai gatvės meno darbai išsiskiria, pabrėžia tam tikrus architektūrinius elementus. Be to, gatvės menas laužo nusistovėjusias ribas, normas – išnyksta ribos tarp privačios ir viešos erdvės, ką mes galime paišyti, o ko ne, kas yra privati siena, kas yra vieša siena ir pan. Grafičiai įgalina keisti nusistovėjusias ribas, tiek architektūrines, tiek socialines“, – festivalio atidarymo metu pasakojo V. Biekša.

Santykis su miestu

G. Grušaitė taip pat išskyrė ir kitą visiems Vilniaus gyventojams puikiai žinomą, bet dažnai labai kontroversiškai vertinamą gatvės menininką 209. Jos manymu, nors šio menininko užrašai laikomi „teplionėmis“, jie dažai būna prasmingi, gilūs, nešantis tam tikrą žinutę ir kalbantys su Vilniaus miestu ir jo gyventojais.

209 yra nuostabus menininkas ir turėtų būti vertinamas kaip menininkas, o ne kaip „tepliotojas“. Daug jo užrašų išties yra labai gilūs, filosofiniai pastebėjimai apie mūsų miestą, mūsų visuomenę“, – sakė G. Grušaitė.

J. Lavrinec pridūrė, kad menininkas 209 yra sukūręs stiprų santykį su Vilniaus miestu ir galbūt ateityje gatvės menininkai taps tam tikrų miesto vietų ar net atskirų miestų globėjais, atstovaus jose gyvenančias visuomenes grupes, kalbės apie ten egzistuojančias problemas.

„Pati gatvė yra tam tikras santykis – tarp skirtingų interesų grupių, tarp skirtingų miesto gyventojų, tarp skirtingų pastatų. Gatvė yra komunikacijos, medijų terpė, erdvė, suteikianti labai daug galimybių, tiek menininkų, tiek miestiečių saviraiškos laisvei. Todėl gatvės menas reikalauja ilgalaikio santykio su tam tikra erdve. Gatvės menininkai galbūt – čia klausimas – taps vietovių kuratoriais, kurie prižiūrės ir globos tam tikras vietas. Tarkime, 209, – matome jo globą viso miesto mastu“, – savo mintimis dalinosi J. Lavrinec.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"