Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Giedrė Kaukaitė: kam tos knygos?

 
2015 08 23 11:00
Kairėje – dailininkės Juzefos Čeičytės paveikslas „Palangos tiltas“, dešinėje – „Pilis“. LŽ archyvo nuotrauka

Dainininkė Giedrė Kaukaitė „vasariškų“ LŽ klausimų sulaukė Lietuvos pajūryje. Susijuokė ir atsakė.

– Ką dabar skaitote? Ką mums rekomenduotumėt?

– Užtikot beskaitančią žurnalą „Savaitė“. Labai susigėdau. Studijavau šaltos sriubos receptą: „Sutarkuokite ridikėlių ir agurką, užpilkite rūgpieniu, įberkite druskos ir krapų, išmaišykite, valgykite su karštomis bulvėmis arba rugine duona“.

Dalijuosi racionalizacija: ridikėlius graužiu, agurku ir duona užkandu, rūgpieniu užgeriu. Apsieinu be druskos ir be krapų. Be bulviu – juo labiau. Ir lėkščių plaut nereikia. Rekomenduoju. Skanaus.

– Ką dar perskaitėt, ne vien žurnale?

– Vėl varčiau Marlene“s Dietrich poezijos knygą „Nachtgedanken“.

Eiles Marlene rašė paskutiniaisiais gyvenimo metais Paryžiaus apartamentuose užsidariusi, kai nusprendė, jog jos įstabiausios pasaulyje kojos viešumai nebetinkamos. Nemigos ir vienatvės kamuojama grimzdo į prisiminimus ir eilėmis kalbėjosi su buvusiais pašėlusio gyvenimo draugais. Pradžiugau, kad daugelis jų man kaip ir girdėti: Editha Piaf, Jeanas Gabinas, Richardas Burtonas, Erichas Maria Remarque“as, Charlie Chaplinas... Yves“as Montand“as... Sekėsi tai Dietrich! Tarp eilučių apie pačią autorę įskaičau daug daugiau nei jos autobiografijoje.

Rekomenduoju. Skaityti naktimis.

– Ką reikėtų skaityti prie jūros?

– Prie jūros reikėtų skaityti apie jūrą. Irisės Murdoch romanas „Jūra, jūra…“ yra puikus. Skaitytojas bemat užsigeistų pasekti herojaus pavyzdžiu gyvenimo saulėlydį leisti mažame provincijos miestelyje prie jūros. Palanga netinka. Kretingoj ir Plungėj ramiau, o jūra vis tiek netoli. Kretingalė – dar arčiau. O Vaidotai ir Nemirseta tiesiog greta. Prasčiau su romane aprašytomis uolomis. Bet argi rasi viską, ko trūksta.

Rekomenduoju ir romaną, ir apsisprendimą tiems, kam gyvenimo saulėlydis gresia.

– Kas tiktų prie ežero?

– Prie ežero – tik apie ežerą!

Pritiks Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Atsidursite XVIII šimtmečio dvare, apniks vaiduokliai, haliucinacijos ir paslaptingi virsmai. Kur tikrenybė, o kur keistenybė, – nesuvoksite. Atleiskite autoriui, poetas tiesiog privalo romaną rašyti „nenormaliai“.

Rekomenduoju su išlyga: siūlau pavartyti katalogą „119 Lietuvos ežerų“. Pasirinkite tinkamiausią, be dvarų ir be pilių, įmerkite kojas į vandenį, ir Kajokas nebegąsdins.

– Prie upės?

– Prie upės mane kamuoja Johnas O“Donohue. Rašo, kad upė – vienas gražiausių laiko tėkmės pavyzdžių. Kad patikėčiau, cituoja Heraklitą: „Į tą pačią upę du kartus neįbrisi“. Kiek kartų bridau, tiek pasisekė! Gal autoriaus upės kitokios. Airijoje nebuvau, ten nebridau, užtat Babrungą esu išbraidžiusi skersai išilgai.

– Tai skaitot ir skaitot?

– Nei prie jūros, nei prie ežero, nei prie upės nieko neskaitau. Žiūrėdama į jūrą net Švediją mintyse pamatau, jei vandens motociklai netrukdo. Žuvėdros trukdo mažiau.

Jei Švedijos dėl rūko kurią dieną neįžiūriu, atsinešu į pakrantę marinistinį paveikslą ir žiūriu. Padeda.

Kai užsimoju iš Palangos į Šventąją pėsčiomis nukeliauti, deklamuoju pakeliui Maironį ar Salomėją. „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“ Prisimenate? Arba: „O, paklausykit vakarais,/ Kai marių bangos nerimauja...“ Na, štai. Kol išrečituoju po keliskart, žiū, Šventosios švyturys jau ir priešais.

Jei deklamuoti pabosta, pasakoju sau pasaką apie auksinę žuvelę. Tema tinkama pajūriui. Pasakos finalo nepasakoju. Kam čia...

Jei į Šventąją nepėdinu, o Švedijos nematau, užmetu akį į debesis. Ką jūs! Instaliacija už dyka. Be pradžios, be pabaigos. Permanentinė. Be pietų pertraukos.

Bekeliaudama akimis link žemės pastebiu, kad kopose žaliuojantys erškėtrožių krūmai jau užmezgę uogas. O greta laukinė obelis marguoja nedidukais obuoliukais. Bet neragauju, žinau, kad rūgštūs. Dar žemiau, karštame smėlyje, matau stebuklą – skruzdėlę: gražus įdegis, liemenėlis liaunas kaip jau skruzdėlės, o nepavargsta, darbuojasi, juda, kruta ir nedūsta, skuba, bėga ir nepasiklysta. Nei jai lagamino su parėdais, nei kondicionieriaus, nei feisbuko.

Ir knygų ji neskaito.

Iš tikrųjų, kam tos knygos?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"