Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Gintaras Varnas: „Pabaigos ugnis yra ir pradžios ugnis“

 
2016 01 08 13:59
Režisierius Gintaras Varnas rengiasi premjerai Jaunimo teatre. 
Režisierius Gintaras Varnas rengiasi premjerai Jaunimo teatre.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Valstybiniame jaunimo teatre sausio 12–13 dienomis įvyks režisieriaus Gintaro Varno premjera „Pabaigos ugnis“. Spektaklis kuriamas pagal žinomos šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę.

Spektaklyje vaidina jungtinė Jaunimo teatro ir buvusių Gintaro Varno studentų, jaunųjų aktorių trupė: Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis. Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.

Po keletą premjerų per metus įvairiose Lietuvos dramos ir operos teatrų scenose pristatantis režisierius Jaunimo teatre yra retas svečias, tad naujausias jo spektaklis – ilgai lauktas sezono įvykis. Intriguoja ir tai, kad pjesės autorė premjeros dienomis viešės Lietuvoje. Dramaturgė labai vertina galimybę pamatyti savo pjesių interpretacijas svetur. Pasak jos, tokie spektakliai, įvilkti į svetimą politinį ir socialinį kontekstą, visada nustebina netikėtomis įžvalgomis, atskleidžia šalies, kurioje ji yra vaidinama, žmonių požiūrį į pjesėje keliamus klausimus. Apie tai, kokie gi tie klausimai ir temos, kuo apskritai yra įdomi Dea Loher dramaturgija kalbamės režisieriumi Gintaru Varnu.

– D. Loher dramaturgiją renkatės jau ketvirtą kartą. Esate sakęs, kad abu su šia autore priklausote „tai pačiai kraujo grupei“. Taigi pirmiausia norėčiau paklausti apie tos „grupės“ ypatybes ir D. Loher kuriamą pasaulį. Kuo jis jums įdomus? Kuo artima šios autorės dramaturgija ir kodėl jos imatės dabar?

– Reikėtų pradėti tuo, kad su šiuolaikine dramaturgija nesu geras draugas. Visai socialinis, politinis teatras man neatrodo labai įdomus. Tačiau Dea Loher yra viena iš nedaugelio autorių, tokių kaip Jeanas-Lucas Lagarce“as ar ankstesnės kartos atstovas Tankredas Dorstas, kurie žvelgia į šiuolaikinio pasaulio realybę ne per kasdienės buities prizmę. Jie mąsto apie egzistencijos paslaptį ir reflektuodami dabartį sprendžia gilias dabartinio žmogaus, kuris ieško prasmės ir jos neranda, problemas.

D. Loher pjesės išsiskiria tuo, kad jose autorė rašo apie tokius žmonės, apie kuriuos, atrodytų, nelabai verta rašyti. Tai atstumti, į neviltį puolę žmonės, kurie jaučiasi niekam nereikalingi, pavyzdžiui, akla striptizo šokėja, juodaodžiai imigrantai, nepagydomomis ligomis sergančios moterys ir pan. Pjesėje „Pabaigos ugnis“ narkomanas Olafas sako: „Tie mes, paprastieji, į kuriuos jūs nekreipdavote dėmesio lygiai taip pat, kaip į muses ant sienos, kurios trukdo jums gyventi.“ Mane žavi tai, jog šiems nepopuliariems visuomenės sluoksniams D. Loher yra kupina empatijos, ji nesmerkia ir neteisia, o yra visų tų keistų ir sutrikusių personažų advokatė. Ji kritiška dėl visuomenės ir politikų, bet niekada – dėl savo herojų.

Kodėl statyti spektaklį pagal šią pjesę pasirinkau dabar? Supratau vieną paprastą dalyką: kartais pasiilgstu D. Loher kūrybos. Dažniausiai po to, kai sukuriu keletą operos ar klasikos spektaklių, noriu atsisukti į šią dieną. Ir kai tas noras būna labai didelis, pirmiausia pamanau apie D. Loher. Nesakau, kad ji geresnė ar blogesnė už kitus autorius, tiesiog man ji atrodo neišvengiamai artima.

– Spektakliui Jaunimo teatre pasirinkote vieną garsiausių jos dramų, gavusią prestižinį Vokietijos teatro kritikų apdovanojimą – Mülheimer Dramatikerpreis. Kuo „Pabaigos ugnis“ savo tema ar forma yra tokia išskirtinė?

– Kiek man žinoma, viena priežasčių, paskatinusių D. Loher parašyti šią pjesę, buvo Afganistane įgyta patirtis. Į Afganistaną ji buvo nuvykusi literatūrinės misijos. Būdama ten, ji sunkiai susirgo ir pateko į amerikiečių karo ligoninę, mat vietinės ligoninės buvo itin prastos. Būtent ligoninėje ji pamatė tuos fiziškai ir dvasiškai sužalotus kareivius, ir tai ją labai sukrėtė. Tad pirmiausia pjesėje atsirado Rabės personažas – tas traumuotas buvęs kareivis. Vis dėlto centrinis pjesės įvykis yra atsitiktinai gatvėje partrenkto berniuko žūtis, su kuria susiję visi aštuoni pjesės personažai. Regis, tų avarijų gyvenime būna daug, per žinias nuolat girdime, kiek žmonių žūsta keliuose. Tačiau D. Loher šią nelaimę sureikšmina, keldama klausimus: kas ir kiek, kuo kaltas dėl įvykusios avarijos, kur tuo metu buvo Dievas, kodėl jis leido, kad taip nutiktų, kodėl iš motinos atėmė vaiką? Patys personažai išgyvena, ieško kaltės savyje arba ją neigia, permeta kitam arba priešingai – prisiima kaltę, būdami niekuo dėti. Jie svarsto, sprendžia, kaip toliau gyventi, žinodami, kas įvyko. Šie klausimai tvyro ore. Tai rodo, koks trapus yra žmogaus gyvenimas ir kaip greitai jis gali sudužti. Čia, žinoma, kalbama ir apie likimą, mūsų pačių požiūrį į gyvenimą. Pjesėje sakoma (skaito iš pjesės – aut.): „Mes bandom sušluoti šukes ir sulipdyti iš jų sudužusį kažką, kuriame kai kur bus galima kai ką suvokti.“ Tai yra spektaklio moto.

Žinoma, kaltės, atsakomybės temos buvo gvildemanos ir ankstesnėse D. Loher pjesėse, tačiau „Pabaigos ugnyje“ į jas autorė žvelgia naujai, ir tai daro ieškodama naujos teatrinės kalbos, kai nebepakanka paprasto (įprasto) dialogo, ar jos anksčiau ypač pamėgto monologo. Čia atsiranda tekstai-komentarai, kai personažai ir veikia, ir sako, ką daro, ką galvoja. Maža to, personažai ima kalbėti trečiuoju asmeniu. Nemaža dalis tekstų neturi pažymėto veikėjo – t. y. nėra aišku, kam priklauso konkretus tekstas, o tai jau visai nauja. Ši pjesė yra žavus epo ir poezijos derinys.

Dar labai įdomus, netgi keistas dalykas šioje pjesėje yra laikas ir erdvė. Veiksmas vyksta prabėgus septyneriems metams po ano skausmingo įvykio – kai visi su nelaime susiję žmonės susirenka papasakoti istorijos. Trys iš tų personažų yra mirę, o išlikusieji – jau pradėję gyventi kitus gyvenimus. Jie susirenka kažkokioje erdvėje ir pradeda viską prisiminti. Tačiau jie prisimena tą įvykį kaip alegoriją apie mūsų laiką. Ir ši alegorija primena choralą, nors spektaklyje jokių choralų nėra – tai kažkoks keistas skambesys. Visa tai ir paprasta, vyksta „čia ir dabar“, ir kartu nepaprasta – gali vykti bet kur ir bet kada.

– Lietuvoje pirmąkart D. Loher pristatėte 2006 metais, kai Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukūrėte spektaklį „Nekalti“. Vėliau buvo jos „Ruzvelto aikštė“. Regis, kitiems režisieriams tikrai buvo progos pasidomėti šia autore, tačiau, išskyrus visai neseniai Kaune pasirodžiusį spektaklį „Klaros santykiai“ (rež. Rolandas Atkočiūnas), niekam kitam nėra kilusi mintis statyti spektaklių pagal jos pjeses. Kaip manote, kur gali slypėti baimė ar nenoras imtis D. Loher tekstų?

– Nors ir pelniusi daugybę apdovanojimų (Vokietijoje D. Loher du kartus buvo pripažinta metų dramaturge – aut.), ji nėra „topinė“. Net ir Vokietijoje ji nepriklauso populiariajai kultūrai. Ji rašo pakankamai rimtai, yra intelektuali ir labai poetiška. O teatras, ypač vokiečių, tos poezijos vengia. Vokietijoje teatras yra grubus, žiaurus, paprastas, kasdieniškas, tvirtas. Atrodo, kad ta poezija, kurios yra labai daug D. Loher tekstuose, – tarsi ne šiam laikui skirtas dalykas. Tačiau aš tai suprantu. Be tos poezijos aš spektaklių pagal jos kūrinius gyvenime nestatyčiau. Turiu omenyje, kad man ir šis kūrinys nebūtų įdomus, jeigu tai būtų vien tik socialinė drama be epilogo, be finalinės scenos, kurioje herojai dalijasi įspūdžiais apie savo papasakotą istoriją. D. Loher pjesė turi daug dimensijų, spalvų. Be to, tekstas iš tikrųjų nėra paprastas. Pati pjesė didžiąja dalimi yra parašyta proza, o kai ką tai gali labai atbaidyti. Gali atrodyti, kad šis kūrinys nelabai tinka scenai. Bet, pasirodo, jis kaip tik labai sceniškas: ta proza, kurios mes kartais prisibijome, arba poezija, kuri irgi gąsdina, gali įkvėpti naujiems ieškojimams. Man smagu ir įdomu tai nagrinėti.

– Kiekvienas teatras siekia aktualumo, šiuolaikinio kalbėjimo apie esamąjį laiką. 2003 metais pjesėje „Nekalti“ pagrindiniai herojai, jūsų jau minėti juodaodžiai imigrantai, žiūri į jūrą, kurioje skęsta moteris, ir svarsto: bėgti ją gelbėti ar ne. Žinant visą situaciją Europoje, tai turi didžiulį ryšį su mūsų socialine ir politine kasdienybe. Regis, kai kuriuos dalykus autorė sugebėjo numatyti iš anksto. Ar tai jaučiate ir „Pabaigos ugnyje“?

– Taip, jos pjesės yra truputį per ankstyvos. „Pabaigos ugnyje“ sakoma: mums buvo skirtas džiaugsmas, bet tas naikinimo pradas mumyse jį sugriovė. O tas naikinimo pradas kyla nuo afganų karo. Pjesėje yra du jėgos struktūroms atstovaujantys personažai: buvęs kareivis ir policininkė, kuri, gaudydama įsivaizduojamą teroristą, ir partrenkia tą vaiką. Ji baigia labai blogai – gydykloje, kurioje ieško savojo „aš“ ir galų gale visai susipainioja tarp savęs ir ieškomo nusikaltėlio. Taigi tie jėgos, veiksmo žmonės patiria visišką fiasko, o tai yra svarbu. Pjesė parašyta prieš 7 metus, o juk bombos sproginėja dabar labiau nei tada. Nors sąmoningai nesiekiau jokio dirbtinio aktualumo, bet šiandien ši pjesė skamba išties labai aktualiai.

– Tai, kad neseniai pristatėte projektą „Dramų stalčius“ – internetinį verstų pjesių archyvą, rodo, koks svarbus Jums yra autorius, tekstas, žodis. Ką manote apie postdraminį teatrą, kuris tarsi atsisako teatrinės literatūros ir kuriame pjesės autorius nėra itin reikalingas? Jūsų ankstesni spektakliai „Žvaigždžių kruša“, „Dekalogas“ buvo sukurti remiantis būtent postdraminio teatro principais: pirmiau kilo spektaklio idėja, o tekstas atsirado vėliau, bendro kūrybinio proceso metu. Ar tai pakeitė jūsų požiūrį į dramaturgo reikšmę šiuolaikiniame teatre?

– Tai, ką aš matau šiuolaikiniame teatre, ir tai, ką mes patys anuomet darėme, tikrai nebuvo pati intelektualiausia dramaturgija. Aš į tai žvelgiu kaip į pratybas studentams, skirtas jų kūrybiškumui ugdyti. Kitu atveju teatre be teksto, net šiuolaikiniame šokyje be dramaturgijos yra susiduriama su tam tikra bejėgyste. Tada aš matau tokį seklėjantį „vienos minties“ teatrą. Tai, suprantama, yra viena šiuolaikinio meno tendencijų, kai pakanka vienos idėjos, vienos minties. Teatras irgi eina tuo keliu. Man tai nepatinka, manęs tai nejaudina. Klasikos, taip pat ir geros šiuolaikinės dramaturgijos kūriniuose randu gilesnių minčių. Galiausiai, kai girdžiu nuostabą, kad teatrui nebereikia žodžių, sakau: palaukite, juk tai šiek tiek neprotinga. Žodis iš principo sukūrė žmogų. Kalba lemia viso pasaulio politiką. Ginklai žvanga tada, kai nebepajėgiama susikalbėti žodžiais.

– Ar nemanote, kad pjesę „Pabaigos ugnis“ būtų įdomu panagrinėti klasikinės graikų tragedijos rėmuose? Tik čia baudžiančių ir kerštaujančių dievų vaidmuo atiduotas į likimo, gyvenimo, pačių herojų rankas, nors Dievo, tiksliau, jo nebuvimo, klausimas labai aiškus.

– Apie tai reikėtų atskirai pasvarstyti, bet manau, kad galima. Vis dėlto net ir šitoje pjesėje jaučiamas šiuolaikinio mito atspindys. Čia panaudotas kasdienis įvykis, tačiau svarbus yra ne jis pats, o tai, kas įvyksta po to. Taip, tai gali būti šiuolaikinė tragedija.

– Kaip žinome, antikoje tragedija nebuvo elitui ar nedidelei intelektualų grupei skirtas kūrinys. Neretai visą dieną trunkančių spektaklių noriai rinkdavosi žiūrėti plačioji visuomenė. O šiuolaikiniai žiūrovai tarsi susigūžta išgirdę, kad spektaklyje bus kalbama apie save baudžiantį žmogų, mirtį, kaltę, gyvenimo prasmės paieškas ir t. t.

– Žmonės bijo apie tai galvoti. Nemėgsta. Teatras tam ir reikalingas, kad keltų esminius klausimus, šiuo atveju ir „memento mori“ (prisimink, kad mirsi). Bet šis spektaklis nėra apie tą tamsą, kuri visus sutraukia. Mirtis čia tėra atskaitos taškas. O pats spektaklis visgi yra apie mėginimą gyventi. Jis turi šviesos. Pats pavadinimas daug ką pasako. „Pabaigos ugnis“ – tai pagrindinė metafora, ta ugnis yra tam tikras etapas. Vieni žmonės turi žūti, kad gimtų kiti. Pabaigos ugnis yra ir pradžios ugnis.

– Ko tikitės iš į premjerą susirinkusių žiūrovų? Ką jie turėtų pamatyti?

– Tikiuosi, kad atėjusi publika perskaitys ne vieną, pačią primityviausią, bet kelias šio spektaklio žinutes. Pačioje pjesėje skamba viena kitą papildančių minčių polifonija. Išvadų pjesėje nėra – tik liūdni klausimai ir desperatiški klaustukai. Tokia jau ta D. Loher – liūdna, skaudi, pesimistiška, bet labai žmogiška.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"