Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Gintaras Varnas paukščius nuspėja lengviau nei žiūrovus

 
2017 02 03 11:30
„Spektaklis – žiūrovui, mėgstančiam psichologinį teatrą ir galingus aktorių vaidmenis“, - sakė režisierius Gintaras Varnas./Alinos Ožič nuotrauka

Vasario 10-ąją Jaunimo teatre – Gintaro Varno režisuojamo spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ premjera. Priešpaskutinė Henriko Ibseno pjesė dar vadinama dramaturgo kūrybos viršūne, įtemptu daugiasluoksnių personažų šedevru, gyvenimo permąstymo drama. Režisierius prie H. Ibseno kūrybos grįžta po beveik 20 metų – po „Hedos Gabler“.

G. Varnas – pirmosios Lietuvoje išugdytos režisierių kartos atstovas. Prieš nepriklausomybės atkūrimą buvo politinės satyros lėlių teatro „Šėpa“ meno vadovas. Vėliau ėmė ieškoti netradicinių erdvių, keitė scenos ir žiūrovų vietas. Teatro klasikas daug dėmesio kūryboje skyrė ir šiuolaikinei dramai, pastatė keturias vokiečių autorės Dea Loher pjeses. Paskutinę – „Pabaigos ugnis“ – taip pat Jaunimo teatre.

G. Varno hobis, vos netapęs pagrindine profesija – ornitologija. Režisierius dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jau beveik dešimtmetį jis – teatro meno istorikas.

Rusų dramos teatre režisierius yra vaidinęs spektaklyje „Kurtinio lizdas“. Repeticijoje – su Dalia Overaite. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– H. Ibseno „Borkmaną“ 1974 metais Šiauliuose pastatė Kazimieras Tumkevičius. Po septynerių metų sostinėje – Henrikas Vancevičius. Taigi pjesė statyta du kartus, – prieš premjerą kalbėjomės su režisieriumi Gintaru Varnu.

– Jeigu kas ją ir atsimena, tai senoji karta. H. Ibsenas (greta Sofoklio ir Williamo Shakespeare'o) – vienas didžiausių pasaulio dramaturgų, dažnai statomas, nenustoja būti įdomus. Kas jis per paukštis? H. Ibsenas rašė apie 50 metų, parašė 25 pjeses. Nėra baigęs jokio universiteto – jo mokyklos buvo jo gyvenimas. Daugiau nei dešimtmetį dirbo įvairius darbus teatruose, pažino scenos techniką ir mechanizmus. Perėjo ilgą evoliuciją: iš pradžių rašė istorines romantines pjeses, vėliau tapo realistu. Maža to, rado įdomų dramaturginį derinį. Jis statė prancūzų „gerai padarytas pjeses“. Šios dramaturgijos krypties autoriai puikiai „sukaldavo“ siužetą, bet prancūzų pjesytės buvo lėkštos. H. Ibsenas gi į tą karkasą sudėjo gilų turinį. Keliomis moderniomis pjesėmis sukūrė naują srovę – idėjų (probleminį) teatrą. Štai visa jo paslaptis.

Jūratė Onaitytė (kairėje) suvaidino Hedą Gabler, Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė ir Vidas Petkevičius (dešinėje) – kurso draugai, kartu kūrę „Lėlių namus“.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Prisimenant „Biografiją: vaidinimą“, ir ši pjesė prasideda gyvenimo pabaigos, prasmės, praeities poelgių apmąstymais.

– Maxo Frischo pjesė – atviras eksperimentas, kai perrepetuojame savo gyvenimą – tipiškas pokario intelektinės dramos šedevriukas. Čia (sakoma, H. Ibsenas ši principą atrado) pagrindiniai – ne pjesėje aprašomi įvykiai, o tai, kas įvyko praeityje. Grįžtanti praeitis – ją dar antikos laikais panaudojo Sofoklis tragedijoje „Oidipas karalius“.

Oro uosto laukimo salėje

– Grįžkime į praėjusį teatro sezoną, „Oidipo mitą“, kurį kruopščiai atkūrėte Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Oidipą suvaidino Valentinas Novopolskis, Rusų dramos teatro aktorius. Tarp jaunųjų aktorių buvo ne tik jūsų, bet ir Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Aido Giniočio mokinių. Kaip juos rinkotės?

– Kai kuriuos vaidmenis žinojau iš anksto. Savo studentus pažįstu kaip nuluptus. Norėjosi ko nors nematyto, nepažinto. Šioje pjesėje aiškiai atskirta vyresnioji karta ir jaunimas. Dėl jaunų vėl klausimų nekilo.

Kostas Smoriginas – galingas aktorius. Mes pasiilgome tokio didelio jo vaidmens. Vidas Petkevičius, Dalia Overaitė – to paties kurso draugai. Visi trys jie vaidino „Lėlių namuose“. Jūratė Onaitytė atėjo iš atminties kaip buvusi Heda Gabler. H. Ibsenas ir J. Onaitytės kūrybinė biografija – neatsiejami. Hildė („Statytojas Solnesas“), Heda ir dabar Gunhilda – trys stiprios, demoniškos moterys.

– Išleidote vieną sėkmingiausių kursų lietuvių teatre. Jūsų studentai pasakojo istoriją (bene legendą) apie pirmąją paskaitą apie W. Shakespeare'ą: imate dėstyti britų dramaturgo biografiją ir kūrybą, kelias valandas be perstojo kalbate iš atminties, be užrašų. Matyt, toks susižavėjimas teatro literatūra užkrečia ir juos pačius. Būta tokių paskaitų?

Henrikas Ibsenas ir Jūratės Onaitytės kūrybinė biografija – neatsiejami. Hildė, Heda ir dabar Gunhilda – trys stiprios, demoniškos moterys.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Būta – apie W. Shakespeare'ą mėgstu papasakoti. (Juokiasi.) Apie dramaturgo gyvenimą reikia žinoti. Reikia pažinti, kas slėpėsi po slapyvardžiu, kurio tiksli pavardės transkripcija, beje, yra Shake-speare (purtyti ietį). Tai ne pavardė, o pseudonimas. Kas buvo tas genijus (ar tie genijai), parašęs garsiąsias pjeses?

Kitus dramaturgus pažinti paprasčiau, o geriausiai su jais susipažįsti statydamas pjesę. „Borkmanas“ – priešpaskutinė H. Ibseno parašyta drama. Paskutinės trys – „Solnesas“, „Borkmanas“ ir „Kai mes mirę nubusim“ – apie jį patį, sąskaitas su gyvenimu, jo moteris, poelgius, nusikaltimus ir kaltes. Todėl svarbu žinoti apie žmogų, tai rašiusį.

– Dabar vėl vaikštote į Martyno Mažvydo biblioteką?

– Savoje bibliotekoje – daug neperskaitytų knygų. Žinoma, dabar galima daug ką atsisiųsti. (G. Varnas pats inicijavo projektą „Dramų stalčius“ – internete renkama verstinė dramaturgija – aut. ) Man patinka bibliotekos, spausdinta literatūra, visgi ekrane skaityti kartais patogu. Skaitau oro uostuose – skrydžio metu, per begalinius laukimus. Laukimo salėje – geriausias laikas skaityti.

Kurtinio lizdas

– Kadaise trejus metus dirbote Rusų dramos teatre: scenos darbininku, apšvietėju, režisieriaus padėjėju. Kartą turėjote pavaduoti aktorių. Prisimenate spektaklius, kuriuose vaidinote?

– Prisimenu repertuarinį spektaklį „Kurtinio lizdas“. Vaidinau pagrindinio herojaus nusižudžiusį draugą. Monologe kalbėjau, kad norėčiau pavirsti į akmenį.

Vaidinau per klaidą, nes kažkas išėjo iš teatro. Būti aktoriumi niekada nenorėjau. Režisierius – scenos kūrinio architektas, sukonstruoja spektaklį erdvėje ir laike. Tai racionali kūryba. Aktoriaus darbas – jutiminis, emocinis, iš vidaus. Galbūt daugelis aktorių nesutiktų, bet šios dvi profesijos – tolimos.

– Mokykloje planavote tyrinėti paukščius, o tyrinėjate meno istoriją. Kaip tapote režisieriumi?

– Nežinau, ar juo tapau. Prisimenu, būdamas penkiolikos mokykloje staiga ėmiau statyti spektaklį. Kodėl, ir pats negaliu pasakyti. (Gūžteli pečiais.) Nuo tada žiemą mokykloje statydavau spektaklius, o pavasarį važiuodavau prie ežero pabraidyti po balas ir paieškoti paukščių lizdų. Vėliau, aštuoniolikos, eidamas gatve pamačiau skelbimą, kad teatrui reikalingi dekoracijų montuotojai. Nutariau užeiti. Taip ir likau – likimas.

– Visąlaik važiuojate stebėti paukščių į tą pačią vietą? Sekate, kur jie skrenda?

– Pastaruosius dešimt metų važiuoju prie Kretuono ežero. Sala didelė – 20 ha, paukščių – galybė. Ten jie užsibūna trumpai – į perėjimo vietą atskrenda kovą ar balandį, susuka lizdus, sudeda kiaušinius, išaugina jauniklius ir birželio pabaigoje palieka salą. Kitais metais vėl grįžta perėti.

Žieduodami galime stebėti daug paukščių. Rudagalvių kirų kolonija – 7 tūkst. porų. Jų jauniklių – kelios dešimtys tūkstančių. Jų sužieduojame iki trijų tūkstančių, taip pat kitų paukščių: kirų, žuvėdrų, vieną kitą tilviką. Didiesiems kirams dedami plastikiniai žiedai, kurie matyti iš toli. Paukščių stebėtojai, nusipirkę monoklių, nuskaito žiedus per atstumą. Pranešimai pasklinda po visą Europą.

Ne teatro pranašas

– Esate sakęs, kad teatro menininkas, jeigu neįvertinamas tą dieną, kai išeina spektakliai, nebegali būti įvertintas vėliau. Nes teatras – momentinis menas – neišlieka.

– Rašytojai, dailininkai gali pasiguosti, kad juos įvertins po mirties, teatralai – ne. Įrašai – tik archyvas, o dažnas spektaklis gyvuoja ne itin ilgai.

– Kaip žiūrovai sutiks spektaklį, nėra taip nuspėjama, kaip paukščių elgesys?

„Oidipo mito“ skaitymai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Taip, paukščių įpročius daugmaž žinome. Esu prastas spektaklių pranašas. Dažniausiai, kai man spektaklis atrodo šioks toks, gal nebus įdomus – tampa bestseleriu. O tas, kuris man atrodo tikrai vertas dėmesio, nesulaukia reakcijos. Nemanau, kad „Borkmanas“ – jaunajai kartai. Visgi kalbama apie gyvenimo pabaigą, visų iliuzijų žlugimą. Spektaklis – žiūrovui, mėgstančiam psichologinį teatrą ir galingus aktorių vaidmenis. Lyg ir yra ženklų, kad tokio teatro dabar reikia. Bet iš kur aš žinau?

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"