Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Gintaras Zubrys – užmiršto žanro dailininkas

 
2016 09 13 6:00
Uždarydamas pirmąją personalinę natiurmortų parodą tapytojas Gintaras Zubrys kukliai pasakė: „Dar reikia tobulinti techniką. "Šviežias" reikalas – kaip pirmoko darbai.“
Uždarydamas pirmąją personalinę natiurmortų parodą tapytojas Gintaras Zubrys kukliai pasakė: „Dar reikia tobulinti techniką. "Šviežias" reikalas – kaip pirmoko darbai.“ Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Gintaras Zubrys sostinės Pylimo galerijoje uždarė savo tyliųjų natiurmortų parodą „Trapumas“. Kaunietis menininkas – vadinamosios lūžio kartos atstovas, studijavęs Vilniuje, į šį miestą (po ilgos pertraukos) grįžęs su paveikslais. Jo natiurmortuose – rytietiškais motyvais margintas arbatinukas, ranka siuvinėta draperija ar paauksuota vaza ant plytų, paimtų iš ten, kur menininkas ir dirba, – Kauno kareivinių.

Daiktai – iš G. Zubrio namų ir aplinkos. Parūdijusią skardą sulamdė, pilkšvą staltiesę pasiskolino, plytų paėmė iš dirbtuvių. Ant jų uždėjo mokinės paskolintą prabangią tikro aukso ir murano stiklo vazelę iš Venecijos. „Tuos daiktus „susimedžioju“ ir pakeičiu jų paskirtį – buities objektai tapo kūriniais. Tokiu būdu kuriu nuotaiką. Ji dažniausiai – melancholiška, romantiška“, – apie savo hiperrealistinius natiurmortus pasakojo autorius.

Jau du dešimtmečius Gintaras dirba pedagogu, savo studiją įsirengė senose kareivinėse Žemuosiuose Šančiuose. Autentiškas pastatas kadaise buvo atiduotas Tautodailininkų, Tapytojų, Architektų, Literatų sąjungoms. Iki šiol menininkų namas išlaikė šią paskirtį.

Grumtynės su drobe

G. Zubrys mokėsi Juozo Naujalio meno mokykloje, vėliau įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Paskatintas dėstytojo grįždavo į Kauną – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje studijavo ir kopijavo dailininkų Antano Samuolio, Viktoro Vizgirdos, Antano Gudaičio palikimą. Vėliau gavo užsakymų nukopijuoti Jeano Auguste'o Dominique'o Ingreso „Didįjį obeliską“, Jeano-Honoré Fragonardo rokoko paveikslus senąja technika, Pieterio Bruegelio vyresniojo kūrinį.

Daiktai – iš Gintaro Zubrio namų ir aplinkos. Plytų paėmė iš savo dirbtuvių, ant jų uždėjo mokinės paskolintą tikro aukso ir murano stiklo vazelę iš Venecijos.
Daiktai – iš Gintaro Zubrio namų ir aplinkos. Plytų paėmė iš savo dirbtuvių, ant jų uždėjo mokinės paskolintą tikro aukso ir murano stiklo vazelę iš Venecijos.

Paskui – eksperimentų laikotarpis. Kaip rašė Gintaro bendramokslė, tapytoja ir menotyrininkė Sigita Maslauskaitė, išskirtinis jos kartos dailininkų bruožas buvo „grumtynės su drobe“. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį menininkai ieškojo netradicinių medžiagų (tokių kaip skarda, geležis, derva), eksponavimo būdų, gręžiojosi į Vakarų dailę. Toks yra ir Gintaro darbas „Be pavadinimo“, 1995 metais sukurtas ant cinkuotos skardos, „Prieš ar po“ – iš dervos, smėlio, kreidos (2001).

„Tuomet drobių formatas nebuvo toks mažas kaip dabar – skaičiuodavau metrais. Neišsižadu, galbūt kada nors grįšiu, – paklaustas apie jo grumtynes sakė menininkas. – Drobę naudojau visąlaik, tik nuo mokyklos laikų esu vegetaras – nevalgau ir nenešioju gyvulinės kilmės produktų. Todėl rasti ne gyvulinio pagrindo grunto buvo iššūkis – iš krišnaitų pirkau augalinės želatinos, ją maišiau ir eksperimentavau.“

Menininkas visada domėjosi dviem temomis: egzistencine, žmonijos ir kūrinijos, bei ekologine. Šia Gintaras kūrė savo diplominį darbą. Suprojektavo kubą ir stebėjo, kaip jį apsivijo žolė. Darbą pavadino gamtos invazija į žmogaus kultūrą.

G. Zubrio mokiniai gogenai

Ilgą laiką G. Zubrys tik dėstė. Sako, buvo nusivylęs menais. Tad vasaros pabaigoje paroda „Pylimo galerijoje“ buvo surengta po ilgos pertraukos.

Ne sistemos žmogus Gintaras Zubrys savo mokiniams vis nori parodyti, kad tapyba – ypatinga. „Gėlėtas arbatinukas“ (2015).
Ne sistemos žmogus Gintaras Zubrys savo mokiniams vis nori parodyti, kad tapyba – ypatinga. „Gėlėtas arbatinukas“ (2015).

Menininkas gyvena Kaune, ten kuria ir dirba iki šiol. Jau dvidešimt metų jis – Kauno dailės gimnazijos pedagogas. Be to, 1999 metais atidarė savo dailės studiją, kurioje moko aukštesnių klasių moksleivius ir suaugusiuosius piešimo bei tapybos mokslo. Juokauja, kad daugiau sukūrė ne pats tapydamas, o mokydamas kitus. „Kai darai pats, savaime „plaukia“ išmokti dalykai, kai mokai – grįžti ir įsigilini į piešimo subtilumus“, – pabrėžė Gintaras.

Daugiausia jo studijoje – suaugusių mokinių, išsilavinusių ir panorusių imtis meno. „Vis dėlto žmogus viduje jaučia, kad gali kurti. Ne vienas atėjęs nustebino mane: pirmąkart paėmęs į ranką teptuką tapo tarsi tapytojas, kurio gera „tapybinė klausa“. Vadinasi, žmogus visą gyvenimą turėjo talentą, tik nenaudojo jo, kaip koks Paulas Gauguinas vidury amžiaus nusprendė pradėti tapyti“, – kalbėjo šiemet Tytuvėnuose plenerą surengęs mokytojas.

Nors per du dešimtmečius Gintaras susikūrė pedagoginius metodus, vis dėlto jis vadina save „ne sistemos žmogumi“. „Švietimo sistema bet kokius metodus verčia į bendrą katilą ir nesukuria laisvės, kurios reikia mokymuisi. Rašydamas pažymius už tapybą dažnai matau, kad vienas dirba dėl gero vidurkio, kitas – dėl to, jog fanatiškai patinka tapyti. Būtent šis, pasimėgavimo, motyvas turi būti svarbiausias. Mokiniui vis norisi parodyti, kad tapyba – ypatinga“, – svarstė Gintaras, pirmąkart aliejinius dažus išbandęs aštuntoje klasėje. Nuo tada apie kitą profesiją negalvojo. „Mano mokytojas Arūnas Vaitkūnas buvo ir puikus menininkas, ir pedagogas, o tai – retenybė. Paprastai būna arba viena, arba kita“, – juokaudamas pridūrė jis.

Tyliojo žanro tapytojas

Natiurmorto žanru Gintaras susidomėjo prieš porą metų, 2014-aisiais. Pernai jis prisistatė „Arkoje“, Medos Norbutaitės kuruotoje parodoje „Natiurmortas. Šiuolaikinis kontekstas tradicijoje“. Kas nukreipė menininko žvilgsnį sustingusių ir nejudančių objektų bei kasdienių daiktų link? „Pabandžiau nutapyti natiurmortą su gėlėmis – gėlės nepatiko. Bet patiko tapyti – „užsikabinau“, – prisiminė jis ir tuoj pat pridūrė, kad žanras – nepelnytai nuvertintas. – Ginčijausi su draugu tapytoju. „Natūros kopija“, – sakė jis. „Bet tą natūrą sukūriau aš pats.“ – „Vis tiek čia nėra idėjos.“ Užmirštas žanras. Juk tuomet, kai mokomės, mokomės tapyti natiurmortus, bet kaskart tapome kitus dalykus: spalvinį santykį, kas aplink jį. Daiktas tas pats – natiurmortai skirtingi.“

Kurdamas G. Zubrys išlieka meistriškas realistas. Nutapo daugybę sluoksnių, todėl jo paveikslai tampa bemaž fotorealistiniai. Tačiau tiksliai kopijuoti tikrovės dailininkas nesiekia – pasak jo, be žmogiškojo klaidos faktoriaus paveikslas prarastų gyvybę.

Parodą Gintaras pavadino „Trapumu“. Trapus nuvertinto natiurmorto žanras. Kaip aiškina savo mokiniams, trapi ir kūrinio išliekamoji vertė. Per du dėstytojavimo dešimtmečius beveik kiekvienai pamokai apie dailę Gintaras jau turi suradęs ir pamokančių sentencijų.

G. Zubrys toliau kuria natiurmortus. Uždarydamas pirmąją personalinę natiurmortų parodą kukliai pasakė: „Dar reikia tobulinti techniką. „Šviežias“ reikalas – kaip pirmoko darbai.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"