Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Grįžimas į meninių ieškojimų pradžią

 
Gintaras Jaronis. Iš ciklo "Kelionių fragmentai / Infraraudonoji fotografija". 2014-2015 m.
Gintaras Jaronis. Iš ciklo "Kelionių fragmentai / Infraraudonoji fotografija". 2014-2015 m.

Gintaras Jaronis yra viduriniosios kartos fotomenininkas, gyvenantis ir kuriantis Kaune. 1975–1977 m. jis studijavo technologijos mokslus Kauno politechnikos institute, 1979–1983 m. ir 1984–1987 m. tęsė studijas Vilniaus dailės institute. Intensyviai dalyvavo tuomet veikusių Kauno fotoklubo ir Lietuvos fotomeno draugijos veikloje.

Dirbo fotostudijos vadovu, dailės mokytoju, dizaineriu, keletą metų užsiėmė individualia veikla. Nuo 2006 metų dirba Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros tyrimų centre ir infrastruktūros tarnyboje. Nuo 2009 m. – akademinio leidinio „Grupės ir aplinkos“ bendraautoris. Fotomenininko G. Jaronio nuotraukos yra publikuotos įvairiuose leidiniuose ir internete. Nuo 2015 m. G. Jaronis bendradarbiauja su VšĮ „Gabrielės meno galerija“, yra aktyvus naujai atkurto Kauno fotoklubo narys.

Pastaruoju metu G. Jaronis rengia personalines parodas skirtingomis temomis skirtingose Kauno miesto erdvėse: Kauno įvairių tautų kultūrų centre buvo surengta fotografijų paroda „Buvimas savimi. Nuo meditacijos iki šventės“; prekybos centro „Akropolis“ Karmelitų galerijoje pristatyta fotografijų paroda „Kelionių fragmentai. Infraraudonoji fotografija“. Visai neseniai Kauno menininkų namuose vyko paroda „Fragmentai. Kelionė į save“. Šios parodos proga išsamiau pristatysime fotomenininko G. Jaronio naujausius kūrinius ir kūrybą.

Serijos „Fragmentai. Kelionė į save“ fotografijos sukurtos naudojant gana retą technologiją meninėje fotografijoje – infraraudonųjų spindulių techniką. Kuriant šia technika fotografijos įgauna senovinės nuotraukos įvaizdį, o jų turinys turi nemažai aliuzijų į grafikos, kartais ir siurrealistinį meną.

Fotografijoje gana dažnai sutinkama miesto tema. Dažnas fotomenininkas kuria kelionių dienoraščius, paversdamas juos meniniais naratyvais, o kartais kuriama fotografijų serija apie skirtingus miestus. Šiuo atveju fotomenininkas G. Jaronis parodos lankytojus sudomino pasakojimu apie Pietų Prancūzijos, Italijos ir kitų Europos regionų miestus bei vietoves. Keletas fotografijų parodoje buvo atspindžių ir portretų tema, tačiau kelionių fragmentų tema liko svarbiausia parodos menine ašimi. Šioje fotografijų serijoje svarbi ne tik miestų geografinė kaita, bet ir autoriaus nuotaikų kaita, kuri žiūrovą veda tarsi į meditacinę būseną, miestas dažnai įgauna paslaptingumo įvaizdį. G. Jaronio nuotraukose dominuoja abstraktus miesto peizažas. Peizažo fragmente atsiranda žmogaus, urbanistinio vaizdo arba namų motyvas, dažnai sutinkamas paslaptingame mieste.

Kalbėdamas apie savo fotografijas, parodos autorius teigia: „Kūryboje naudoju įvairias išraiškos priemones. Polinkis naujovėms, originalesnės meninės išraiškos siekimas atvedė prie fotografavimo infraraudonajame šviesos spektre. Šiam tikslui pasiekti naudojamas modifikuotas skaitmeninis fotoaparatas. Fotografuojant gamtą arba urbanistinius vaizdus, atsiskleidžia kitoks nei įprasta fotografijoje vizualus turinys, išryškėja vaizdų struktūra, grafiškumas, fotografija įgauna pasakiškų, dažnai mistinių bruožų.“

Po neseniai įvykusios fotografijų parodos „Fragmentai. Kelionė į save“ fotomenininkas Gintaras Jaronis sutiko atsakyti į keletą klausimų apie fotografiją ir savo kūrybinio kelio pradžią.

– Kada susidomėjote fotografija ir kiek laiko jau fotografuojate?

– Fotografija susidomėjau dar būdamas moksleivis. Fotografija buvo patraukli ne tik kaip meninės išraiškos priemonė, bet žavėjo ir su ja susiję technologiniai procesai. Visus technologinius darbus – pradedant juostelių ryškinimu, baigiant fotografijų spauda, džiovinimu, rėminimu – atlikdavau savarankiškai, asmeninėje laboratorijoje, nes tuomet paslaugų tinklas buvo labai menkai išvystytas, o paslaugų kiekis ribotas. Kiek pamenu, tuomet be didelio rūpesčio buvo galima užsisakyti tik dvi pagrindines paslaugas: juostelių ryškinimą ir atviruko dydžio fotografijų spausdinimą. Keletą metų lankiausi fotoklube, kuris veikė dabartinio Kauno kultūros centro patalpose. Dalyvavau parodose, surengiau asmeninę viešą parodą mieste. Vėliau fotografijos buvo spausdinamos periodiniuose leidiniuose – žurnaluose „Nemunas“, „Kultūros barai“ ir kt.

– Kokios temos Jus dažniausiai įkvepia kūrybai?

– Kūrybos ieškojimus pradėjau nuo minimalistinių, grafikos menui artimų gamtos etiudų ir kompozicijų, kuriose būdavo vaizduojamos simbolinės, grafinius ženklus primenančios žmonių figūros. Vėliau dalyvavau įvairiuose projektuose, fotografavau kultūros renginius, dažniausiai klasikinės muzikos koncertus. Tuomet veiklos partneriai buvo M. K. Čiurlionio draugija, Lietuvos muzikų rėmimo fondas ir kitos kultūros organizacijos. 1999–2006 m. surengta nemažai informacinio šviečiamojo pobūdžio parodų. Nuo 2006 m. įsijungiau į VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros tyrimų centro organizuotus etnologijos-sociologijos krypties mokslinius projektus „Visuomenė ir gyvenimo stiliai“, „Grupės ir aplinkos“ ir kt. Keletą metų intensyviai fotografavau ir filmavau įvairiausius kultūros ir pramogų renginius. Projektinė veikla pasibaigė, kažkur toli liko festivalių spalvos ir šurmulys, o aš vėl sugrįžau į estetizuotos, minimalistinės fotografijos pasaulį. Šis stilius geriausiai atitinka dabartinę būseną. Kauno menininkų namuose eksponuotą parodą pavadinau „Fragmentai. Kelionė į save“. Parodos pavadinimas, šalia keleto kitų reikšmių, teigia grįžimą į meninių ieškojimų pradžią.

– Pastaruoju metu kuriate pasitelkdamas infraraudonųjų spindulių techniką. Papasakokite apie ją išsamiau.

– Infraraudonųjų spindulių spektrui jautriu fotoaparatu fotografavimo „ritualas“ šiek tiek kitoks nei įprasta. Kad fotografijos įgautų estetinę meninę vertę, reikalingas pakankamai ryškus, modeliuojantis apšvietimas. Tai savaime riboja fotografavimo galimybes gamtoje, fotografavimas tampa įmanomas daugiausia šviesiuoju metų laiku (vasarą). Vyksta lyg sugrįžimas į pradžią, į tuos laikus, kai fotografija nebuvo labai paprastas užsiėmimas, o fotomedžiagos buvo nepakankamai jautrios šviesai. Šis aspektas šiuolaikinio skaitmeninių, beveik be jokių pastangų kuriamų fotovaizdų „tvano“ akivaizdoje yra įdomus ir labai patrauklus. Infraraudonųjų spindulių fotografijos metodas žavi dar ir aplinkos perteikimo galimybėmis: ypatinga sukuriamų vaizdų nuotaika, savotišku sukuriamų vaizdų metafiziškumu. Šešėliai tampa „lengvi“, o medžių lapija perregima. Išryškėja daiktų tarpusavio ryšiai ir struktūra. Šios savybės padeda atsiriboti nuo kasdienybės trivialumo, koncentruoja dėmesį į simbolius, kultūrines asociacijas, prisiminimus.

– Kaip kilo idėja sukurti fotografijų seriją kelionių tema?

– Kelionių tema atsirado tada, kai pradėjau ieškoti ypatingų, išskirtinių objektų (vietų). Parodoje pristačiau fotografijas iš kelionės po Pietų Prancūziją, bet yra ir po vieną fotografiją iš Italijos sostinės Romos, Alpių regiono, Čekijos miestelio ir… Kauno Kalniečių parko. Kiekviena šalis turi tik jai būdingą aplinką: individualią gamtovaizdžio, augalijos ir architektūros kūrinių visumą. Paskutiniųjų kelerių metų kelionių metu buvo galimybė aplankyti tiek Adrijos jūros, tiek ir Viduržemio jūros regionų šalis: Kroatiją, Italiją, Prancūziją ir kt. Pietų Prancūzijos miesteliuose radau būtent tai, ko labiausiai reikėjo kūrybiniams sumanymams įvykdyti: nenudailintą architektūrą, glaudų gyvenviečių ryšį su gamta, asimetriją, grožio apraiškas netobulume ir paprastume.

– Jūsų fotografijose pastebimas glaudus ryšys su abstrakcijos ir grafikos menu. Kaip atsirado šių kelių menų jungtis Jūsų meniniame kelyje?

– Kaip jau minėjau, tokie meninės išraiškos aspektai, kaip simbolių kalba, lakoniška forma, idėjos išreiškimas minimaliomis priemonėmis, domino jau pačioje kūrybos pradžioje. Gal lemiamą įtaką turėjo tuo metu matytos (daugiausia periodiniuose leidiniuose) geriausių modernaus meno kūrinių reprodukcijos, tarp jų ir Lietuvos fotomenininkų darbai. Mano kūrybinių ieškojimų pradžioje beveik visose avangardinio meno srityse buvo galima rasti kiek niūrokų Vakarų Europai būdingų egzistencinės filosofijos apraiškų. Buvo jaučiama ir stipri Tolimųjų Rytų pasaulėžiūros ir estetikos įtaka. Šias įtakas pagilino dar ir taikomojo meno (dizaino), vėliau – vaizduojamojo meno, studijos.

– Kaip kilo idėja fotografuoti kitas fotografijų serijas, kurios taip pat pristatytos šioje parodoje?

– Parodoje pristačiau keletą fotografijų, vaizduojančių atspindžius vandenyje, menininkės Audronės Dambrauskienės skulptūros fragmentą (skulptūra „Afrikos dvasia“), „Fluxus ministerijos“ Kaune aplinkos fragmentą (Sauliaus Vaitiekūno kompozicijos „Requiem orkestrui“ fotografiją). Visas šias fotografijas sieja tie patys, anksčiau išvardyti bruožai: asociacijų ir simbolių kalba, noras fotografijos menu išreikšti vidines, asmenines nuotaikas ir būsenas, nusiteikimas meditacijai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"