Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Guzel Jachina: „Mėgstu paprastas istorijas“

 
wikipedia.org nuotrauka

Guzel Jachina (g. 1977) – Rusijos „Didžiosios knygos“ premija apdovanoto romano „Zuleicha atmerkia akis“ autorė. Romaną, kurio veiksmo erdvė – nuo Tatarstano iki Sibiro, įkvėpė autorės senelės, septynerių ištremtos į Sibirą, likimas. Interviu su Rusina Šikatova rašytoja pasakoja apie vaikystę Kazanėje, senelės išbuožinimą, 1990-ųjų laisvę, rusiškus TV serialus ir apie tai, kad net gyvenant nežmoniškomis sąlygomis visada yra vietos laimei.

Ši publikacija spausdinta leidinyje „Literatūra ir menas“ 2017–06–23 nr. 3621–3622

– Papasakokite apie savo vaikystę.

– Gimiau Kazanėje ir iki trejų metų kalbėjau tik totoriškai. Trejų ėmiau lankyti vaikų darželį, tuomet ir prašnekau rusiškai. Man labai pasisekė, nes mano tėvai – du skirtingi pasauliai. Tėtis – iš Kazanės totorių šeimos, tai Kazanės inteligentija.

Mano knygos įkvėpimo šaltiniu tapo mano senelės, kaimo mokytojos, likimas.

Mes žinome savo genealogiją iki 1804 m.: giminės medžio pradininkas yra tikras chadža – žmogus, nuėjęs iki Mekos. Tėvo šeimos tradicijos buvo šiek tiek buržuazinės – sekmadieniniai susitikimai, grojimas fortepijonu, kalbos apie politiką, trijų patiekalų pie­tūs...

Dar spėjau pamatyti šiuos susitikimus, tad gerai juos atsimenu. Deja, šis pasaulis baigėsi sulig senelės mirtimi 1989 metais.

– O kokia mamos pusė?

– Mamos giminės šaka – pasiturintys valstiečiai. Senelė ir senelis buvo kaimo mokytojai, taigi gyveno kaip valstiečiai.

Senelė – pradinių klasių mokytoja, o senelis dėstė vokiečių kalbą. 7 dešimt­metyje, ieškodami geresnio likimo vaikams, jie išsikėlė į Kazanę, tačiau iki paskutinių savo dienų gyveno ten tarsi kaime nuosavame name. Daug laiko praleisdavau ir pas vienus, ir pas kitus senelius.

Taigi kažkiek dienų gyvendavau kaimietiškai, lakstydavau basa po žolę, o paskui – pagal režimą, kai, tarkime, obuolį priimta valgyti lygiai penktą valandą ir būtinai supjaustytą peiliu. Mano šeima buvo paprasta sovietinė šeima: mama – gydytoja, tėtis –­ inžinierius.

– Kiek įtakos šeimos istorija turėjo jūsų knygos turiniui?

– Mano knygos įkvėpimo šaltiniu tapo mano senelės, kaimo mokytojos, likimas. Drauge su tėvais ją išbuožino ir 1930 m. išvežė į negyvenamą Angaros pakrantę. Ten jie įkūrė gyvenvietę – iš pradžių gyveno žeminėse, paskui pasistatė namus. Toje gyvenvietėje mano senelė pragyveno 17 metų. 1946 m. ji sugrįžo. Šios datos kartojasi ir knygoje, nes išbuožinimo pikas buvo 1930-ųjų žiemą, o po karo žmones ėmė paleidinėti namo.

– Apie ką jūsų knyga?

– Jeigu reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, sakyčiau, kad apie karčią laimę. Rašiau apie tai, kad netgi nežmoniškomis sąlygomis žmonės gali būti laimingi, net didžiausias vargas gali turėti būsimos laimės sėklą. Dar konkrečiau kalbant, tai knyga apie išbuožintų žmonių likimus.

Taip pat apie tai, kad priėjus gyvenimo ir mirties ribą nuo žmogaus nubyra visos apnašos, lieka tik esmė. Nubyra socialinės nuostatos, religiniai prietarai, lieka pats žmogus, jo siela apsinuogina.

Mano personažų susitikimas pabaigoje – tai dviejų apsinuoginusių sielų susitikimas.

– Papasakokite apie knygos herojus.

Rašiau apie tai, kad netgi nežmoniškomis sąlygomis žmonės gali būti laimingi, net didžiausias vargas gali turėti būsimos laimės sėklą.

– Yra jis ir ji. Jie skirtingų tautybių, šneka skirtingomis kalbomis, kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių ir apskritai skirtingose barikadų pusėse. Tačiau visa, kas veikėjus ištinka, – išbuožinimas ir gyvenimas taigos gyvenvietėje, –­ leidžia jiems suartėti.

Ji – Zuleicha, trisdešimtmetė totorių valstietė, kurios gyvenimas, rodos, baigtas: vaikus pagimdė, tačiau jie mirė. Todėl gyvenime jai tarsi nėra ką veikti. Be to, jos anyta, kuriai beveik šimtas metų, rimtai svarsto, kad jos šešiasdešimtmečiam sūnui būtų gerai gauti kitą žmoną, kuri galėtų pagimdyti vaikų. Ir pati Zuleicha sutinka, kad jos gyvenimas tikriausiai baigtas. Jis ‒ išbuožinimo vykdyti atvažiavęs rusas Ivanas Ignatovas, išvežęs Zuleichą į Sibirą, kur jai prasideda kitas gyvenimas.

Šiame antrajame gyvenime ji patiria tai, ko anksčiau nebuvo: pagimdo vaiką, kuris lieka gyvas, ima ginklą į rankas, mokosi pasirūpinti maistu, išgyventi, įsimyli ir pati sau renkasi vyrą. Galima sakyti, tai romanas apie užguitos ir engiamos moters virsmą žmogumi.

– Kuo jūsų romanas turėtų įsiminti skaitytojui?

– Norėčiau, kad skaitytojui sukeltų emocijas. Pagrindinis mano tikslas buvo sudominti – bet ne siužeto vingiais, o emocijomis, kad mano knygą skaitantis žmogus galėtų drauge su Zuleicha išgyventi tam tikras ryškias akimirkas ir šią emocinę patirtį įsimintų. Manau, emocijos mene svarbiausia, ir jeigu man pavyko jas sukelti skaitytojams, aš laiminga.

Pagrindinis mano tikslas buvo sudominti – bet ne siužeto vingiais, o emocijomis.

– Kaip sužinojote senelės istoriją?

– Ši istorija – mūsų šeimos istorijos dalis, senelė jos neslėpė. Tiesa, pasakodavo labai nenoriai, todėl iš jos pasakojimų sužinojau nedaug. Jai mirus supratau, kad man įdomi išbuožinimo tema, todėl ėmiau ieškoti medžiagos. Tada panorau parašyti knygą. Iš pradžių svarsčiau apie detektyvinį romaną, kuris turėtų dvi laiko linijas – 1930-uosius ir šiandieną. Tariamoji Zuleichos proanūkė, taip pat vardu Zuleicha, gyvena Paryžiuje. Ji nusprendžia grįžti į Kazanę, kad archyvinių dokumentų padedama išsiaiškintų savo prosenelės likimą. Tuomet būtume matę jaunos moters tyrimą ir valstietės Zuleichos istoriją.

Taip pat maniau, kad Zuleichos sūnaus Jusufo likimas bus regimas kiek ilgiau, kol jis emigruos į Paryžių ir taps žinomu dailininku. Tačiau parašiusi šiuos epizodus nusprendžiau, kad 1930-ieji prastai dera su šiandiena, todėl palikau tiktai istorinę dalį.

– Kokio likimo linkėtumėte savo knygai?

– Labai norėčiau, kad knygą išverstų. Galbūt tai drąsus pareiškimas, bet norėčiau, kad ją ekranizuotų. Iš pradžių romanas buvo rašytas kaip scenarijus, todėl jame nemažai kinematografiškų scenų.

– Koks jūsų santykis su kinu?

– Rusijoje dabar faktiškai nėra vadinamojo meinstryminio kino. Egzistuoja didžiulė takoskyra tarp autorinio kino, kuris dažnai sudėtingas, nesuprantamas ir apie kurį eilinis žiūrovas net nesužino, ir plačiam primityvių vartotojų ratui skirto kino. Nėra aukso vidurio. Todėl šiandien negalime net svajoti apie intelektualių ir daugumai vartotojų suvokiamų kino istorijų kūrimą. Telieka mažytė viltis, nukreipta į televiziją, nes ten įmanomi projektai, kurie ir suprantami auditorijai, ir turi idėjų, kuria prasmes. Tokie serialai paprastai filmuojami tik Vakaruose – Didžiojoje Britanijoje, JAV, Skandinavijoje, tačiau ir Rusijoje pasirodė pirmosios kregždės. Labai tikiuosi, kad serialai užpildys didžiulę tuščią nišą, dabar žiojinčią kine.

– Ar norėtumėte, kad romanas taptų tokio serialo siužetu?

– Taip, labai. Mėgstu paprastas istorijas ir nematau didelio skirtumo tarp televizijos ir literatūros.

– Ką manote apie šiandienos Rusiją?

– Dabar gyvenu dviejuose miestuose ir man labai patogu: dažnai būnu gimtojoje Kazanėje, bet daugiausia laiko, žinoma, praleidžiu Maskvoje. Man patinka čia gyventi.

Paprasčiausiai turiu stiprų ryšį su gimtine – ir su didele, ir su maža.

Turėjau galimybę pasilikti Vokietijoje ir visi mano artimieji manė, jog ten pasiliksiu, bet net minties nebuvo. Tačiau tai nereiškia, kad patinka viskas, kas čia vyksta. Paprasčiausiai turiu stiprų ryšį su gimtine – ir su didele, ir su maža.

Kad tiksliau atsakyčiau į klausimą, papasakosiu apie savo kartą. Man atrodo, jog mano kartai labai pasisekė, nes patyrėme viską, kas tik buvo šioje šalyje. Buvome pionieriai, vaikščiojome į liniuotę, stovėjome garbės sargyboje ir nuoširdžiai tikėjome idealais. Paauglystėje išgyvenome persitvarkymo laikotarpį ir įkvėpėme laisvės. Juk „pašėlęs“ 10 dešimtmetis buvo ne tik siaubas, bet ir visiška laisvė. Pavyzdžiui, mokykloje, kurioje mokiausi, mokytojai sugebėjo labai daug, turėjome puikias literatūros ir istorijos pamokas.

Iš esmės nė nežinojome, kaip atrodo istorijos vadovėlis: mokytojas medžiagą pateikdavo taip, kaip pats norėdavo ir manė esant reikalinga. Jis ieškojo faktų, skaitė mums dokumentus, grožinių kūrinių ištraukas... Tai buvo tikrai novatoriškos pamokos, kurios, deja, dabar nebeįmanomos. Literatūros pamokose rašydavome rašinius nuostabiomis laisvomis temomis, rašydavome netgi pjesių tęsinius. Šiandienos vaikai mokykloje nesijaučia tokie laisvi – galiu tai spręsti žvelgdama į savo 11-metę dukterį. Gana brandaus amžiaus mano karta atsidūrė sočiame XXI a. pirmame dešimt­metyje ir suvartojo viską, ką tik buvo galima suvartoti, – ir gavo „skiepą“ nuo vartotojiškumo, kitaip nei tie, kurie buvo 5–10 metų jaunesni. Šių pasikeitimų virtinėje mąstyti sugebėję mano vienmečiai labai praturtėjo dvasiškai.

– Manote, kad laisvės liko mažiau?

Šiandienos vaikai mokykloje nesijaučia tokie laisvi – galiu tai spręsti žvelgdama į savo 11-metę dukterį.

– Paprasčiausiai gyvenimas keičiasi, dabar jis visai kitoks. Nenorėčiau 10 dešimtmečio dabar, kai esu suaugusi. Apskritai nenorėčiau, kad tie laikai pasikartotų. Bet būtų šaunu rytais vesti dukrą į savo 10 dešimtmečio mokyklą, o dieną iš ten pasiimti – jau į mūsų laikus. Negaliu sakyti, kad nesijaučiu laisva: galiu kalbėti, ką noriu, tą ir darau. Tačiau man tikrai nepatinka, kad mūsų šalis tampa vis uždaresnė ir jos konfrontacija su pasauliu vis auga. Daug bendravau su užsieniečiais ir man ši tema skausminga. Skaudu girdėti ir kai Rusija užsipuola kitas šalis, ir kitų šalių antpuolius Rusijos atžvilgiu. Esu už dia­logą, pageidautina, draugišką.

– Kokią matote ateitį? Įtampa slūgs ar kils?

– Bijau, kad kalbos apie tai tėra spekuliacija.

– Tuomet ką jaučiate?

Tačiau man tikrai nepatinka, kad mūsų šalis tampa vis uždaresnė ir jos konfrontacija su pasauliu vis auga.

– Šiandien jaučiu daugiau nerimo nei prieš porą metų. Žinoma, izoliacija kažkada baigsis, kadangi bet koks vyksmas yra cikliškas. Norėčiau, kad šis cik­las baigtųsi kaip galima greičiau. (...) Norėčiau, kad baigtųsi politinė kon­frontacija. Tikriausiai to nori dauguma Rusijos gyventojų. Norėčiau savo knygos vertimo ir ekranizacijos. Norėčiau, kad mano vaikui patiktų gyventi Rusijoje – ne tik dabar, bet ir po 10 metų. Manau, nėra nieko liūdniau už žmones, prarandančius tikėjimą tėvyne, tačiau mainiais neįgyjančius nieko kito. 10 dešimtmečio viduryje daug bendravau su emigrantais, išvažiavusiais iš Rusijos ir Kazachstano į Vokietiją. Tai buvo žmonės su skauduliu sieloje.

– Ar esate sutikusi laimingų emigrantų?

– Primityvių – taip. Jeigu žmogui nieko daugiau nereikia, išskyrus bedarbio pašalpą ir produktų pasirinkimą parduotuvėje, tai, žinoma, jis patenkintas. Bet juk kalbame apie mąstančius žmones! Visiškai laimingų emigrantų nesutikau. Man atrodo, labai svarbu turėti ryšį su protėviais. Jeigu eini gat­ve ir supranti, kad ja ėjo tavo tėvai, seneliai, proseneliai – tai visai kitas jausmas, negu atsidūrus visiškai naujoje vietoje. Rusijai tai itin skausmingas klausimas, nes čia visiems pakirstos šaknys – visi kažko nebežinome apie savo seneles ir proseneles. Visi kažką nutylėdavo ir kažką slėpė. Kažką sodino, kažką trėmė... Ryšiai su ateities kartom itin stip­riai sutrūkinėję arba nutraukti... Europoje tikrai kitaip. Kai esi mieste, kuriam 2000 metų, name, statytame tavo senelio rankomis, kuriame stovi prosenelio daryta spinta, o jo portretas kabo ant sienos – namų jausmas visiškai kitoks. Manau, tokio ryšio pojūčio Rusijoje labai trūksta.

– Ar dėl ko nors gailitės?

– Ne.

– Ar tikite Dievą?

– Labai gerbiu visas religijas, tačiau pati neinu nei į cerkvę, nei į mečetę. Užaugau mieste, kur daugybė mečečių ir cerk­vių, yra netgi liuteronų šventykla –­ todėl religija visada buvo mano gyvenime, bet joje neištirpdavau.

– Kas jums svarbiausia gyvenime?

– Nugyventi jį taip, kad paskui nesigailėčiau.

– Kaip to pasiekti?

– Daugiau galvoti.

– Galvoti apie ką? Štai, pavyzdžiui, Stalinas daug mąstė...

– Nesiimu skirti receptų. Kiekvienas lai turi savąjį.

www.lecourrierderussie.ru,

Ši publikacija spausdinta leidinyje „Literatūra ir menas“ 2017–06–23 nr. 3621–3622

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"