Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Gytis Ivanauskas vaidmenis prisijaukina

 
2016 12 16 6:00
„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, vienas atviros diskusijos dalyvių - Gytis Ivanauskas bandė paneigti vyraujančius stereotipus./Romo Jurgaičio nuotrauka

Informacijos dienų (ID) rengėjai pakvietė pasikalbėti apie stereotipus, klijuojamas etiketes. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto forume dalyvavo visuomenės veikėjų, politikų, medijų specialistų, menininkų.

Vienas atviros diskusijos dalyvių buvo choreografas, režisierius ir aktorius Gytis Ivanauskas. Jis tikino, kad visada stengėsi išvengti jam primestų etikečių. Kaip sekėsi nuo jų išsivaduoti?Trisdešimt šešerių metų G. Ivanauskas gimė ir augo Ukmergėje. Lankė pramoginius šokius, dailės mokyklą. „Turėjau daug pasirinkimų, – sakė jis. – Klimpau į dailę, tad mokytojų paskatintas įstojau į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją.“

Gytis Ivanauskas atliko Kurto vaidmenį Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Ugnies veidas”.okt nuotrauka

Pasak Gyčio, jam pasisekė atrasti save intuityviai. Vis dėlto nuo jaunatviškų ieškojimų nepabėgsi. Aktoriui yra tekę save išbandyti ir kitokiu amplua. „Kodėl įstojau į statybos inžineriją? Laimė, gan greitai supratau, kad tai ne man, – pasakojo aktorius. – Apsisprendimas sunkus, krokodilo ašaromis grįstas.“

Kelias į teatrą

Metęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) suprato turįs save išlaikyti, mat labai nesinorėjo grįžti į gimtąją Ukmergę. Įsidarbino televizijoje, vertė filmus iš anglų į lietuvių kalbą.

Sužinojęs, kad renkami aktoriai Anželikos Cholinos bei Jono Vaitkaus kursams, vaikinas suskubo dalyvauti atrankose. „Įstojau į abu, – šypsojosi Gytis. – Šokis buvo nesvetimas, tad pasirinkau aktoriaus-šokėjo specialybę, juolab kad A. Cholina priiminėjo iškart į antrą kursą. Taip galėjau kompensuoti VGTU prarastus metus.“

Į profesionalaus teatro sceną G. Ivanauskas išėjo 2000-aisiais, dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“ suvaidino paauglį Kurtą. „Su didžiulio pasisekimo sulaukusiu spektakliu išmaišėme kone visą pasaulį“, – prisiminė jis.

Anot Gyčio, artisto profesija banguojanti. „Gyveni esamais vaidmenimis, kol vieną dieną supranti, kad nėra naujų. Nėra kokį pusmetį, du sezonus… Imi ieškoti priežasčių. Spėlioji: dėl to, kad dalyvavai televizijos projekte ar išgaravo talentas? – dalijosi patyrimu. – Galop suvoki, kad reikia tiesiog išlaukti.“

Gyčiui, neragavusiam televizinės virtuvės, populiarusis TV šou „Šok su manimi“ davė suvokimą, kad tai nėra jo vieta. „Be abejo, televizija didelė jėga, turinti neabejotiną įtaką. Tačiau mano profesijai ji gal net kiek pakenkė, – jis neatmetė tokios galimybės. – Teatras – paslaptis, tad išskleisti visas kortas nėra gerai.“

Matyta etiketė

„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas G. Ivanauskas bandė paneigti stereotipą, esą aktoriai yra vargšai, turintys papildomai užsidirbti pinigų. „Būdamas dvidešimt penkerių sukūriau savo teatrą. Gal dėl to esu lankstesnis? – svarstė jis. – Galiu šokti, kurti choreografiją, režisuoti. Reikia dirbti. Išgyventi įmanoma, svarbu neleisti nustoti suktis motoriukui.“

"Nusiaubta šalis".Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Aktorius prisipažino: būdamas trisdešimties išgyveno štilį. „Matyt, amžius neįdomus: nebe vaikas, bet dar ir ne tėvas“, – juokėsi jis.

Dėl vaizduojamų personažų Gyčiui stengtasi priklijuoti berniūkščio etiketę, tačiau ji neprilipo.

Laikas brandina ne tik spektaklius, bet ir aktorius – pokyčiai neišvengiami. Laikui bėgant, Romeo vaidmuo („Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rež. O. Koršunovas) Gyčiui tapo sunkus psichologiškai. „Scenoje, pilnoje šeimos buto rekvizitų, sėdėdamas ant aukštos spintelės, išgirstu: vargšas berniukas – jis bręsta“, – autoironijos neslėpė vaidmens kūrėjas.

Vaidmenys ir aktorystė

Scenos erdvė – pilka, niekuo neišsiskirianti, tačiau aktorių plėtojamos būties temos tarsi ją pažadina. Ne veltui sakoma, kad teatras – tai gyvenimo veidrodis, kasdieniai patyrimai bei išgyvenimai.

Didėjant patirčiai, keičiasi ir suvokimas. Patirtis daug ko išmoko. „Stiprios dramos aktoriumi tampama tik bėgant laikui. Visgi turi mąstyti racionaliai, suvokti, kad aktorystė – tai profesija. Jei įsileisi kiekvieną vaidmenį – išprotėsi“, – įžvalgomis dalijosi G. Ivanauskas.

„Nusiaubta šalis“ – originalus spektaklis pagal vieną didžiausių XX amžiaus pabaigos pjesių. Viduramžius ir mūsų dienas jungianti dramaturginė misterija, vaizduojanti Utopijos atsiradimą bei jos žlugimą. Tankredo Dorsto pjesė „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ pastatyta daugelyje pasaulio teatrų. Gintaro Varno režisuotame spektaklyje G. Ivanauskas sukūrė Persifalio vaidmenį. Jo Persifalis – aštriabriaunis, daugiasluoksnis, sudėliotas iš kontrastingų detalių. Pasak aktoriaus, šiame personaže jis randantis daugiausia savęs. Kaip sakė Gytis, vaidmenys negali būti mylimiausi. „Dešimt vaikų, o myli vieną? – retoriškai klausė jis. – Vaidmenis prisijaukini, jie tampa artimi.“

Spektaklyje "Nusikaltimas ir bausmė".Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kokie vaidmenys sunkiausi? Raskolnikovo vaidmuo („Nusikaltimas ir bausmė“, rež. G. Varnas), anot aktoriaus, sudėtingas tiek fiziškai, tiek dvasiškai. „Krūvis didžiulis. Grįžęs po premjeros verkiau. Pusę metų save draskyta. Tiek plėšytasi. Aktoriai mazochistai, tad kad ir kaip skaudėtų sielą ir kūną… Sakiau sau, jei mirsiu – tai scenoje arba diskotekoje“, – juokavo jis.

Menininkas įsitikinęs, kad aktorius privalo būti atsakingas sau ir kitiems. Juk teatro menas, anot jo, kolektyvinis: „Jei kas nors vyksta ne taip, kenčia visi. Turi būti jautrus.“

Pašnekovo manymu, nėra netalentingų žmonių. Yra ne taip greitai randantys savo kelią. „Net jei tau per keturiasdešimt, nenustok ieškojęs. Niekada ne vėlu mesti buhalteriją ir eiti šokti“, – įsitikinęs vyras.

Gyventi stereotipais, bendra nuomone, anot kūrėjo, – neįdomu. „Stengiuosi susikurti savo mąstymą“, – paaiškino Gytis.

Spektaklio "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" akimirkos.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Teatro amžius

Visuomenėje gaji nuomonė, jog bilietai į teatrą tokie brangūs, kad didžiuma tautiečių jų neįperka. „Nemanau, kad bilietas į teatrą – prabangos ženklas. Vieną kartą per mėnesį, per metus – įmanoma nueiti, – tikino jis. – Tikslui galima šiek tiek ir pataupyti.“

Pasak Gyčio, teatro amžius įsibėgėjo. Jau praeitis tie laikai, kai aktorių laukė pustuštės salės.

Karjeros viršūnė pasiekta? „Padariau daug, bet tai nereiškia, kad viską. Yra dalykų, kurių nebandžiau. Ar gali būti daugiau? Gali. Stengiuosi gyventi turėdamas perspektyvą, – kalbėjo G. Ivanauskas. – Ar buvo akimirkų kai norėjau viską mesti? Buvo.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"